III eilinis sekmadienis (C)

Pirmasis skaitinys (Neh 8, 1–6. 8–12)

    Septintojo mėnesio pirmąją dieną kunigas Ezdras atsinešė Įstatymo knygą į susirinkimą, kurin susiėjo vyrai ir moterys bei visi galintys suprasti. Nuo ankstaus ryto iki vidudienio aikštėje prie Vandens vartų Ezdras skaitė iš knygos vyrams ir moterims bei tiems, kurie galėjo suprasti. Visa tauta atidžiai klausėsi skaitomo Įstatymo.
    Rašto mokovas Ezdras stovėjo ant medinės, tam tyčia įrengtos pakylos. Jam knygą atskleidus, visi atsistojo. Tuomet Ezdras pašlovino Viešpatį, didįjį Dievą. Visi, iškėlę rankas, atsiliepė: „Amen, amen!“ Paskui nusilenkė, puolė prieš Viešpatį žemėn ir veidu lietėsi žemės.
    Ezdras skaitė iš Dievo Įstatymo knygos skyreliais, o levitai juos aiškino, taip kad žmonės galėjo suprasti, kas buvo skaityta. Paskui valdytojas Nehemijas, kunigas bei Rašto mokovas Ezdras ir žmones mokiusieji levitai visai tautai paskelbė: „Šiandien yra šventė Viešpaties, jūsų Dievo, garbei. Neliūdėkite ir neverkite!“ Mat išgirdę Įstatymo žodžius, visi žmonės pravirko. Ir tarė jiems Ezdras: „Eikite, gerai pavalgykite ir išgerkite saldaus vyno! Šio to pasiųskite ir tiems, kurie patys nieko neturi, nes šiandien yra šventė Viešpaties garbei. Nebūkite susirūpinę, nes džiaugimasis Viešpačiu yra mūsų stiprybė!“ Taip pat ir levitai ramino liaudį, sakydami: „Nusiraminkite, nes ši diena – šventa. Nesielvartaukite!“ Tada visi žmonės nuėjo valgyti ir gerti, dalytis su neturinčiais – minėti didžios linksmybės, nes jie suprato žodžius, kurie buvo jiems paskelbti.

Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 8–10. 15)

P.  Viešpatie, tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas.

Tobulas Viešpaties duotas Teisynas: jis dvasią gaivina,
Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį. – P.

Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis,
paliepimas Viešpaties tyras,
akims duoda šviesybę. – P.

Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius,
Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi. – P.

Mano kalbos ir mano mintys tave tepasiekia,
Viešpatie, tau tebūna malonios –
tau, mano uolai, vaduotojui mano.– P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 12, 12–14. (15–26). 27. (28–30)

    Broliai!
    Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.
   [ Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė?
    Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“ ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“.
    Priešingai, tariamai silpnesnieji kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.]
    Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai.
    [Ir tuo būdu Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje – pirmiausia, apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos. Argi visi apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai? ar visi turi gydymo dovanų? ar visi kalba kalbomis? ar visi aiškintojai?]

Posmelis prieš evangeliją (Lk 4, 18–19)

P. Aleliuja. – Viešpats mane pasiuntė nešti gerosios naujienos vargdieniams,
                    skelbti belaisviams išvadavimo. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 1, 1–4; 4, 14–21)

    Daugelis jau yra mėginęs išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsuose buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžioų savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.
    (Po keliasdešimt dienų pasninko) Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.
    Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:
    „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo;
siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“.
    Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.