Pirmasis skaitinys (Pr 11, 1–9)

    Visas pasaulis buvo vienkalbis, ir žmonės kalbėjo vienopais žodžiais. Atkeliavę iš rytų, jie atrado lygumą Šinaro krašte ir ten įsikūrė.
    Vienas kitam jie pradėjo sakyti: „Imkime dirbti plytas ir jas degti!“ Plytas jie vartojo kaip akmenis ir žemės dervą – kaip skiedinį. Paskui jie kalbėjo: „Pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne. Taip mes išgarsinsime savąjį vardą ir neišsisklaidysime po visą po visą pasaulį!“
    Ir Viešpats nusileido pažiūrėti miesto ir bokšto, kuriuos statėsi žmonės. Jis tarė: „Na štai, jie yra viena tauta ir viena kalba visi kalba. Ir tai tik pradžia jų darbuotės! Dabar jiems nieko nebebus nepasiekiamo, ko tiktai jie besiimtų. Todėl nusileiskime žemėn ir jiems sumaišykime kalbą, kad nebesuprastų, ką kitas sako!“
    Ir Viešpats išblaškė juos iš tenai po pasaulį, ir jie paliovė statyti tą miestą. Todėl tas miestas vadinamas Babeliu – Sąmaiša, nes ten Viešpats sumaišė žmonių kalbą ir iš ten juos išsklaidė po visą pasaulį.

Atliepiamoji psalmė (Ps 103, 1. 24. 29–31. 34)

P.  Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą.

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis.
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Tave supa šviesybės apsiaustas. – P.

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. – P.

Iš tavęs laukia peno kas gyvas,
o tu maitini, kam kada reikia.
Tu daliji, ir jie patenkinti ima,
iš tavo rankos sočiai maitinas.– P.

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. – P.

  Antrasis skaitinys (Rom 8, 22–27)

     Broliai!
    Mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsikūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.
    Taipogi Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 28, 19. 20)

P.  Aleliuja. – Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis
                     ir įžiebk jose savo meilės ugnį.– P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 7, 37–39)

    Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė:
    „Jei kas trokšta, teateinie pas mane! Teatsigeria, kas mane tiki. Kaip Raštas sako,– iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“.
    Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, kol Jėzus dar nebuvo pašlovintas.