Didysis pirmadienis (ABC)

Pirmasis skaitinys (Iz 42, 1–7)

    Viešpats sako: „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi. Įkvėpiau jam savo dvasios, kad neštų tautoms teisingumą. Jis nerėks, nekels triukšmo, ir gatvėje nesigirdės jo balso. Jisai nenulauš palinkusios nendrės, neužgesins rusenančio dagčio; jis ištikimai neš teisybę. Jisai nenuvargs, nepails, kol žemėje įkurs teisingumą. Ir lauks jo nurodymų salos“.
    Štai ką sako Viešpats Dievas, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, kuris įtvirtino žemę ir kas joje auga, kuris žmonėms joje duoda kvapą ir teikia dvasią visiems, kas joje gyvena:
    „Aš, Viešpats, pasišaukiau tave teisingumui, paimsiu tave už rankos ir ginsiu. Tave padarysiu sandora tautoms, šviesa pagonims – neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsoje sėdintiems suimtiesiems paleisti“

Atliepiamoji psalmė (Ps 26, 1–3. 13–14)

P. – Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano.

Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano:
ko man bijotis?
Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti? – P.

Kada mane puola kenkėjai
ir tyko suėsti, –
kurie mane vargina, visi mano priešai
patys sugniūžta, sukniumba. – P.

Jei prieš mane stotų kariuomenės pulkas,
širdis mana nedrebėtų.
Jei ir karas man būtų paskelbtas,
vilties neprarasčiau. – P.

Tikiuosi pamatyti Viešpaties gėrį
toje šalyje, kur gyvybė.
Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.

Posmelis prieš Evangeliją

    Sveikas, mūsų Karaliau! Tik tu pagailėjai mūsų, paklydėlių.

Evangelija (Jn 12, 1–11)

    Šešiomis dienomis belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
    Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis, ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas.
    O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet turėsite“.
    Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.