III Advento sekmadienis, gruodžio 15 d.

Pirmasis skaitinys (Iz 61, 1–2a. 10–11) Meditacija iš "ŽODIS tarp mūsų"

    Pranašas sako:
    “Dievo dvasia ant manęs, kadangi mane yra Viešpats patepęs. Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kuriems skauda širdį, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų.
    Širdingai aš džiaugsiuosi Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina. Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina sodinius, taip Viešpats apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje”.

Atliepiamoji psalmė (Lk 1, 46–50. 53–54)

P.  Mano siela džiūgauja Dievu manuoju.

Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos. – P.

Nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso. – P.

Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą. – P.

Antrasis skaitinys (1 Tes 5, 16–24)

    Broliai!
    Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios!     Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!
    Pats ramybės Dievas pilnai jus tepašventina ir teišsaugo tobulą bei nepriekaištingą jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys!

Posmelis prieš evangeliją (Iz 61, 1)

P.  Aleliuja. – Dievo dvasia ant manęs. Jisai mane pasiuntė nešti
                       džiugiosios naujienos vargdieniams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 1, 6–8. 19–28)

    Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
    Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: “Kas tu esi?” Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: “Aš nesu Mesijas!”
    Jie ir vėl klausė: “Tai kas gi tu? Gal Elijas?”
    Jis atsakė: “Ne!”
    “Tai gal tu pranašas?”
    Jis atsakė: “Ne!”
    Tada jie tęsė: “Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?”
    Jis tarė: “Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas”.
    Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: “Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei pranašas?”
    Jonas jiems atsakė: “Aš krikštiju vandeniu, o jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis,– jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio”.
    Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.