Pirmasis skaitinys (Sir 1, 1-4. 6. 8-10)

Visa išmintis ateina iš VIEŠPATIES,
ir jame ji pasilieka amžinai.
Pajūrio smiltis, lietaus lašus,
amžinybės dienas - kas gali juos suskaičiuoti?
Dangaus aukštį, žemės plotį,
bedugnės gelmes - kas gali juos ištirti?
Anksčiau už visa kita išmintis buvo sukurta;
nuo amžių jos išmani įžvalga.
Išminties šaknis - kam buvo apreikšta?
Kas žino jos išmaningumą?
VIEŠPATS. Jis sukūrė ją,
apžiūrėjo ją ir apsvarstė.
Jis paskleidė ją ant visų savo darbų -
ant kiekvieno gyvo kūrinio pagal savo
dosnumą, apliejo ja jį mylinčius.

P. VIEŠPATS yra karalius, - jisai apsisiautęs didybe.

VIEŠPATS yra karalius, - jisai apsisiautęs didybe;
VIEŠPATS apsisiautęs, - jisai apsijuosęs jėga. - P.

Pasaulis tvirtai stovi, jis negali būti pajudintas.
Tavo sostas yra tvirtas nuo pradžios,
nuo amžinybės tu esi, VIEŠPATIE. - P.

Tavo įsakai iš tikrųjų amžini;
VIEŠPATIE, visiems laikams dera
šventumas tavo Namų. - P.

P.  Aleliuja. - Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus
                     sunaikino mirtį
                     ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. - P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 9, 14-29) Meditacija iš "Žodis tarp mūsų"

   Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti. Jis paklausė: "Ko ginčijatės su jais?"
    Vienas iš minios jam atsakė: "Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo".
    Tada Jėzus tarė: "O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!" Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.
    Jėzus paklausė tėvą: "Ar nuo seniai jam taip darosi?"
    Šis atsakė: "Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!"
    Jėzus jam atsakė: "'Jei ką gali'?! Tikinčiam viskas galima!"
    Vaiko tėvas sušuko: "Tikiu! Padėk mano netikėjimui!"
    Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: "Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!" Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: "Jis mirė". Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
    Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: "Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?" O jis atsakė: "Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda".