Pirmasis skaitinys (Pr 8, 22-26)

    Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs, ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžiūvo vandenys. Tuomet Nojus išleido iš arkos balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę nuo žemės veido. O balandis negalėjo rasti vietos sau kojoms pailsėti ir sugrįžo pas jį į arką, nes vandenys dar tebebuvo ant visos žemės veido. Jis ištiesė ranką, paėmė balandį ir įkėlė į savo arką. Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę. Tuomet jis palaukė kitas septynias dienas ir vėl išleido balandį. Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo.
    Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmą mėnesį, pirmojo mėnesio pirmą dieną, vandenys pradėjo sekti žemėje. Nojus nuėmė arkos dangą, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės veidas džiūvo.
    Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas. Kai VIEŠPATS užuodė malonų kvapą, VIEŠPATS sau tarė: "Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės. Niekad daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs. Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus".

Atliepiamoji psalmė (Ps 115, 12-15, 18-19)

P. Tau, Viešpatie, padėkos auką aukosiu.

Kuo galiu atsilyginti VIEŠPAČIUI už visa,
ką jis dosniai yra man davęs?
Nešiu vyno atnašą VIEŠPAČIUI
ir šauksiuosi VIEŠPATIES vardo. - P.

Savo įžadus VIEŠPAČIUI vykdysiu
visos jo tautos sueigoje.
Brangi VIEŠPATIES akyse
yra jo ištikimųjų mirtis. - P.

Savo įžadus VIEŠPAČIUI vykdysiu
visos jo tautos sueigoje -
VIEŠPATIES Namų kiemuose,
tavo viduryje, Jeruzale! - P.

P.  Aleliuja. - Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
                     teapšviečia mūsų dvasios akis,
                     kad mes pažintume, kokia yra viltis,
                     į kurią mes esame pašaukti. - P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 22-26) Meditacija iš "Žodis tarp mūsų"

   Jėzus ir jo mokiniai ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti. Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: "Ar ką nors matai?" Šis apsižvalgęs tarė: "Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius".
    Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo - tapo sveikas ir viską ryškiai matė.
    Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: "Tik neužeik į kaimą".