Pirmasis skaitinys (Žyd 12, 1-4) Meditacija iš "Žodis tarp mūsų"

    Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.
    Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! O jums dar ir neteko priešintis iki kraujų, grumiantis su nuodėme.

Atliepiamoji psalmė (Ps 21, 26-28, 30-32)

P. Šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji.

Ką tau pažadėjau, vykdysiu tarp tavęs pagarbiai bijančiųjų.
Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs,
šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji.
Teatsigauna jų širdis amžinai!

Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ,
visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia.
Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi, kurie miega žemėje,
prieš jį lenksis visi, kurie žengia į dulkes.

Ir aš jam gyvensiu.
Mano palikuonys jam tarnaus;
apie Viešpatį bus pasakojama būsimai kartai,
jo teisūs darbai skelbiami dar negimusiai tautai. - P.

P.  Aleliuja. - Jis pasiėmė mūsų negales.
                    sau užsikrovė mūsų ligas. - P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 5, 21-43)

    Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: "Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų". 24Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
    Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: "Jeigu paliesiu bent jo drabužį - išgysiu!" Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: "Kas prisilietė prie mano apsiausto?" Mokiniai jam atsakė: "Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'"
    Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: "Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos".
    Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: "Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!" Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: "Nenusigąsk, vien tikėk!" Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą - verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: "Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega". Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: "Talitį kum"; išvertus reiškia: "Mergaite, sakau tau, kelkis!" Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.