Popiežiaus pamokslininkas klausosi popiežiaus nuolankumo pamokslo
 

Popiežiaus pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. maloniai sutiko atsakyti į „Bažnyčios žinių” klausimus.

Prašom papasakoti apie popiežiaus pamokslininko tarnystę ir pareigybę.

Popiežiaus pamokslininkas yra labai sena pareigybė, gyvuojanti bene nuo XV amžiaus. Anksčiau ši tarnyba buvo patikėta keliems vienuolių ordinams, o nuo XVIII amžiaus ją perėmė kapucinų ordinas. Popiežius paskiria kapucinų vienuolį, kurio užduotis yra parengti savaitines gavėnios ir advento meditacijas Šventajam Tėvui, Romos kurijai, kardinolams, vyskupams ir vienuolinių kongregacijų generaliniams vyresniesiems. Minėti žmonės kiekvieną advento ir gavėnios penktadienį susirenka popiežiaus koplyčioje pasiklausyti šių meditacijų. Aš einu šias pareigas pastaruosius dvidešimt metų. Popiežiaus namų pamokslininkas priklauso vadinamajai Popiežiškajai šeimai, kuri savo ruožtu susijusi su Popiežiaus namų prefektūra. Popiežiaus namų prefektūra – tai struktūra, organizuojanti popiežiaus audiencijas, keliones, visas oficialiąsias Vatikano ceremonijas, kuriose dalyvauja popiežius. Popiežiškajai šeimai priklauso ir popiežiaus namų teologas. Popiežius Paulius VI buvo panaikinęs popiežiaus namų teologo pareigybę ir vietoj jos įkūręs Tarptautinę teologų komisiją, tačiau dabartinis popiežius vėl šią pareigybę grąžino.

Ar popiežiaus namų pamokslininko meditacijos priklauso prie kasmetinių gavėnios rekolekcijų Romos kurijoje?

Be popiežiaus pamokslininko vedamų savaitinių meditacijų, Šventasis Tėvas drauge su visa Romos kurija kiekvienais metais atlieka rekolekcijas, paprastai pirmąją gevėnios savaitę. Šioms rekolekcijoms vesti kviečiamas kiekvienais metais kitas asmuo, paprastai vyskupas ar kardinolas. Pavyzdžiui, dabartinis popiežius vedė tokias rekolekcijas popiežiui Pauliui VI. Šių rekolekcijų metu paprastai nebūna popiežiaus pamokslininko meditacijos.

Žmonės dažnai nė nežino, kad Šventasis Tėvas, būdamas labai užsiėmęs, vis dėlto randa laiko kiekvieną gavėnios ir advento rytą pasiklausyti paprasto Katalikų Bažnyčios kunigo sakomo pamokslo. Įdėmiai klausydamasis paprasto kapucino sakomo pamokslo Šventasis Tėvas duoda geriausią nuolankumo pamoką.

Koplyčioje susirenka apie 50–60 žmonių. Popiežius sėdi iš šono. Aš kreipiuosi į visus bendru kreipiniu. Prieš pamokslą ir po jo mes paprastai susitinkame asmeniniam pokalbiui su Šventuoju Tėvu, tačiau pastaruoju metu mūsų pokalbiai tapo trumpesni. Aš stengiuosi jo nevarginti. Reikia suvokti, jog popiežiaus atliekamas milžiniškas darbas nuvarytų į kapus kur kas jaunesnius žmones.

Šventasis Tėvas yra paraginęs mane pateiktas meditacijas išleisti atskiromis knygomis. Ypač apie Mariją.

Kodėl popiežiaus pamokslininku skiriamas kapucinas? Ar yra ypatingas kapucinų pamokslavimo stilius?

Priežastis, kodėl XVIII amžiuje popiežiaus pamokslininko tarnystė buvo patikėta kapucinams, skamba pernelyg pagiriamai kapucinų atžvilgiu. Popiežius Benediktas XIV sakė, kad kapucinų ordinas tuo metu buvęs geriausias evangelinio tobulumo pavyzdys. XVI ir XVII amžiuje kapucinai labai aktyviai darbavosi pamokslaudami ir misionieriaudami. Šiuo metu aš nedrįsčiau tvirtinti, kad kapucinai yra ypač geri pamokslininkai. Žinoma, pamokslavimas yra viena iš pagrindinių mūsų ordino pareigų.

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia ypač kviečia tikinčiuosius pažinti ir pamilti Dievo žodį. Kunigai raginami sakyti homilijas, kuriomis apmąstomi liturginiai skaitiniai. Kokie sunkumai tyko šiandien pamokslininkų?

Katalikų Bažnyčioje būtina atnaujinti pamokslavimą. Jeigu mes to nepadarysime, rizikuojame prarasti dalį katalikų, kurie renkasi protestantų Bažnyčias dėl labai galingo pamokslavimo. Nepakanka paskaičius Evangeliją stengtis prisiminti kokių nors seniau perskaitytų minčių. Šiuolaikiniai žmonės bematant atpažįsta: ar Evangelijos komentaras kyla iš širdies, ar tai iš tikrųjų yra tai, kuo kunigas tiki, ar tik žodžiai, kuriuos jis perskaitęs knygoje persakė žmonėms. Mano nuomone, pamokslai yra didžiausia pastoracinė Katalikų Bažnyčios problema. Privalome atnaujinti savo pamokslavimą, studijuoti, melstis su Dievo žodžiu. Privalome stengtis padaryti šį Žodį aktualų ir esamą, perteikti, ką jis reiškia konkretiems dabarties, o ne prieš dešimtį ar penkiasdešimtį metų gyvenusiems žmonėms. Tam reikia laiko, studijų ir maldos. Žinoma, mūsų dienomis esma įvairių priemonių šiam uždaviniui įgyvendinti. Galima rasti įvairių gerų Šventojo Rašto skaitinių komentarų. Aš pats esu parengęs tris homilijų tomus visam liturginiam ciklui ir rengiuosi išleisti naujus homilijų rinkinius, kurių pagrindas – per Italijos televiziją rodytų laidų medžiaga. Pastarasis homilijų rinkinys bus praktiškesnis, susijęs su realiu kasdieniu žmonių gyvenimu.

Man visuomet būna baisu išgirdus apie tokius kunigus, kurie drįsta stoti žmonių akivaizdon rengdamiesi pasakyti keletą gatavų frazių. Mūsų dienomis tai nebeįmanoma. Galbūt toks pamokslavimo stilius tiko prieš 50 metų, kai žmonės neturėjo televizijos, mažai klausė radijo ir negalėjo palyginti. Tačiau dabar žmonės turi tokią galimybę. Pavyzdžiui, norinčiam per televiziją perduoti kokią nors žinią žurnalistui reikia sugebėti pateikti ją įtikinamai ir per trumpą laiką. Kol mes neskirsime pirminės svarbos Dievo žodžio skelbimui, tol neišvengiamai tęsis sekuliarizacijos procesas, kai žmonės apskritai palieka Bažnyčią arba eina į kitas Bažnyčias. Tai ryšku kai kuriuose kraštuose.

Žmonės nelygiai apdovanoti prigimtiniais talentais. Ar pamokslininkui būtinai reikalingas įkvėpimas, ar „gera forma”?

Žinoma, esama laikotarpių, kai jaučiame nuovargį, ir tai yra normalu. Paprastai jeigu žmogus aukoja savo laiką ir stengiasi atlikti visa kaip galima geriau, tuomet rezultatas visuomet yra geras. Dievo žodis – tai ne žmogaus žodis, kuris yra veiksmingas tik tuomet, kai skelbiantysis yra geros formos. Dievo žodis veikia ir žmogišku požiūriu nepalankioje situacijoje. Tuomet iš mūsų reikalaujama tikėjimo akto. Kartais labai skurdūs, vargingi žodžiai, pasakyti labai sunkiomis aplinkybėmis, duoda daugiau vaisių negu sklandi kalba palankesnėmis.

Ar Jums pasitaiko daug sunkių, neparankių, anot vieno biblisto, „bjaurių” Šventojo Rašto vietų?

Negaliu suprasti žmonių, manančių, jog jie žino viską apie Šventąjį Raštą. Biblija yra kaip jūra, kurioje niekuomet nesibaigia žūklė ir naujų dalykų paieška. Gera atrasti Biblijoje kažką netikėto. Sunkios vietos, dėl kurių nesijaučiame esą tikri, dažnai atskleidžia kažką naujo. Pavyzdžiui, šv. Augustinas nesistengdavo apeiti ar praleisti sunkiųjų Biblijos vietų. Jis, matydamas problemą, ieškodavo jos sprendimo. Jam tai buvo galimybė atskleisti vis naujus Biblijos horizontus. Šios sunkios vietos, ypač Naujajame Testamente, yra proga tikėjimo aktui: ši vieta turi prasmę, aš turiu melstis, studijuoti, kol ši prasmė man atsiskleis. Aš pats asmeniškai esu ne kartą patyręs, kad žodis, kurio anksčiau bijojau, tampa ypač artimas.

Jūs ne kartą liudijote apie savo išgyventą Dvasios krikšto patirtį per charizminį atsinaujinimą. Bažnyčioje esama kitų judėjimų bei dvasingumo kelių ir daugybė krikščionių, išgyvenusių asmeninį susitikimą su Jėzumi. Ar galima jų patirtį vadinti Dvasios krikštu?

Žinoma, charizminis atsinaujinimas nėra vienintelis kelias, leidžiantis patirti Dvasios veikimą. Bažnyčia išgyvena naująsias Sekmines daugybe formų. Man asmeniškai susidūrimas su charizminiu atsinaujinimu buvo lemtingas, padaręs įtaką visam mano gyvenimui. Esu tikras, jog Viešpats gali pakrikštyti Dvasioje labai įvairiomis aplinkybėmis. Charizminiam judėjimui esminga ne jo išorinės išraiškos formos, bet tiesioginis asmeninis žmogaus susitikimas su Jėzumi Šventojoje Dvasioje. Šis susitikimas dvasinį gyvenimą paverčia ne tik protine veikla, bet veikiau tiesiogine išgelbėjimo patirtimi. Tai yra didelė malonė. Dvasios krikšto patirtis perkeičia visą dvasinį gyvenimą. Charizminis atsinaujinimas anaiptol nekonkuruoja su kitais dvasingumais. Charizminio atsinaujinimo apskritai negalima vadinti dvasingumu. Apibrėžtas dvasingumas reikštų susitelkimą į tam tikras Evangelijos vietas. Charizminis atsinaujinimas neturi jokio žmogiško įkūrėjo ar ypatingo dvasingumo. Tai susitikimas su Šventąja Dvasia ir tolesnis ėjimas savo pašaukimo keliu – pasauliečio, vienuolio ar kunigo.

Šią patirtį žmonės skirtingai įvardija, tačiau būna atsivertimo momentų, kai dvasinis gyvenimas pagilėja. Žmogus gali atpažinti tą momentą ir paliudyti, kad jis tuomet iš tikrųjų buvo Viešpaties paliestas. Tai gali įvykti visur – per liturgiją ar rekolekcijų metu. Pavyzdžiui, neokatechumeniniame kelyje. Mūsų dienomis per neokatechumenato judėjimą daugelis atsiverčia, ir tai vyksta per Dievo žodį. Tačiau Dievo žodis ir Dvasia yra glaudžiai susiję tarpusavyje.

Kokius bažnytinius judėjimus Jums teko artimiau pažinti?

Prieš susidurdamas su charizminiu atsinaujinimu pažinojau fokoliarų judėjimą. Aš niekuomet nebuvau šio judėjimo narys, tačiau domėjausi juo ir lankiausi jų susitikimuose, tapau jiems artimas ir labai juos vertinu. Aš taip pat savęs visiškai netapatinu su charizminio atsinaujinimo judėjimu. Niekuomet nesiėmiau kokios nors atsakomybės ar įsipareigojimų kaip šio judėjimo narys. Tiesiog pamokslauju ir stengiuosi jiems pasitarnauti. Stengiuosi sekti popiežiaus, kuris nori būti atviras visiems mūsų laikų judėjimams, pavyzdžiu. Matant judėjimų ribotumą, kuris, beje, labai lengvai pastebimas, vis dėlto galima tvirtinti, jog šie judėjimai yra malonė Bažnyčiai. Tai galime akivaizdžiai matyti vyskupijose bei parapijose: paprasti pasauliečiai, priklausantys vienam ar kitam judėjimui, aukoja savo jėgas ir laiką Bažnyčiai. Paprastai mūsų dienomis krikščionys ugdomi judėjimuose, bendruomenėse ir tokiu būdu pasirengia darbuotis Bažnyčioje.

Kartais šiems judėjimams priekaištaujama, kad jie nėra integravęsi į vietinę Bažnyčią bei kultūrą.

Yra gražus posakis: mąstyk globaliai, veik lokaliai. Tai tinka taip pat ir judėjimams. Judėjimai mąsto globaliai, nes jie priklauso visuotinei Bažnyčiai, tačiau jie veikia lokaliai, tai yra vietinėje Bažnyčioje. Aš sutinku su priekaištu dėl įkultūrinimo. Dauguma judėjimų turi savo įkūrėjus. Jie taip pat buvo įkurti konkrečioje šalyje, kultūrinėje aplinkoje. Todėl tam tikra prasme yra eksportuojami. Charizminis atsinaujinimas šia prasme nėra eksportuojamas, nes nėra nei įkūrėjo nei įkūrimo vietos. Turintys savo įkūrėjus judėjimai yra vieningesni, organizuotesni, jie gali veiksmingiau darbuotis.

Judėjimai stengiasi bendradarbiauti su parapijomis. Viename iš savo laiškų kunigams Didįjį ketvirtadienį Šventasis Tėvas ypač rekomendavo, kad tradicinės parapijos bei bendruomenės svetingai priimtų naujuosius bažnytinius judėjimus. Tačiau šis bendradarbiavimas nėra lengvas, nes anksčiau bažnyčioje pasauliečiai tebuvo tik pasyvūs klausytojai. Šis bendradarbiavimas yra iššūkis tiek pasauliečiams, tiek kunigams.

Kaip charizminio atsinaujinimo judėjimas plėtojasi įvairiose pasaulio šalyse? Ar galima įžvelgti slūgstant pirminį entuziazmą?

Iš analogiškų sąjūdžių Bažnyčios istorijoje matyti, jog šie judėjimai nelieka to paties lygio. Pradžioje būna tarsi jėgos, charizmų, entuziazmo proveržis. Po to ateina laikas, kai šios energijos tampa organizuotos, sutelktos atskiroms tarnystėms. Tai neišvengiama. Todėl neišvengiama, kad šis gyvybingumo prasiveržimas aprimsta. Kardinolas Leo Suenens labai rėmė charizminio atsinaujinimo judėjimą. Jis sakydavo, jog charizminis atsinaujinimas yra kaip malonės upė, kuriai skirta išsisklaidyti Bažnyčioje. Kai Bažnyčia pasisavins šią energiją, jai nebebus charizminio atsinaujinimo judėjimo poreikio. Jo tikslas yra išsisklaidyti Bažnyčioje.

Pasaulyje esama kraštų, kurie kaip tik dabar išgyvena dinamišką charizminio atsinaujinimo plėtrą, pavyzdžiui, Lotynų Amerika, Indija. Neseniai, praslinkus trims dienoms po popiežiaus vizito, lankiausi Lenkijoje. Čenstochovoje dvasinio atsinaujinimo dienoje dalyvavo 150 tūkstančių žmonių. Daugelyje Vakarų kraštų charizminis atsinaujinimas nebe toks galingas kaip anksčiau. Tačiau įdomu tai, jog žmonės, susidūrę su charizminiu atsinaujinimu, išgyvena lygiai tą patį, ką ir anksčiau, tikrą atgimimą, šviesą, uolumą maldoje. Aš nuolat pabrėžiu, kad charizminio atsinaujinimo žmonės nemanytų, jog šis nuostabus tikėjimo išgyvenimas yra tikslas. Tai tėra tik pradžia, starto linija. Viešpats duoda specialią malonę, leidžiančią žmogui išsilaisvinti nuo pasaulio saitų, asmeniškai pasiaukoti Dievo tarnybai. Tačiau vėliau, kaip mes, katalikai, žinome iš savo dvasios mokytojų, reikia išgyventi tikėjimo naktį, išskaistinimą. Kai kuriems tai būna labai skausmingas ir sunkus laikotarpis. Tačiau šie laikotarpiai nereiškia, kad žmogus smunka atgal. Jis eina pirmyn pagal Evangelijos dinamiką. Šis svyravimas aukštyn – žemyn tęsiasi nuo Bažnyčios pradžios.

Kaip šie charizminio atsinaujinimo krizės ir pakilimo momentai traktuojami kitų konfesijų krikščionių ekleziologijoje?

Charizminis atsinaujinimas apima daugelį krikščioniškųjų Bažnyčių. Jis nėra vien tiktai katalikiškas. Charizminis atsinaujinimas yra katalikiškas Katalikų Bažnyčioje. Mes, katalikai, vadovaujamės dvasinio gyvenimo pažangos mintimi. Tai reiškia, kad neapsiribojama vien tiktai atgimimo momentais, kuriuos tolydžio vėl užgožia drungnumas, po to, savo ruožtu vėl ateina atgimimas. Šitoks suvokimas visiškai suprantamas tokiose Bažnyčiose, kur ekleziologija grindžiama ne bažnytine institucija, kur nėra nei sakramentų, nei hierarchijos, nei jokių kitų institucinių elementų. Remiantis šia samprata Bažnyčia nėra institucija, o tiktai įvykis. Tad Bažnyčia gyvuoja tik tuomet, kai priimamas Dievo žodis. Šis įvykis išgyvenamas tais ypatingais momentais, kai Dievo žodis pasitinkamas žmogaus tikėjimu. Žinoma, šis aspektas labai svarbus ir mums. Tačiau mes žinome, kad Bažnyčioje esama kažko tęstinio, ką sudaro Kristaus Kūnas, magisteriumas, sakramentai. Taip pat kasdienis krikščionių gyvenimas.

Kokia vieta Jūsų tarnystėje tenka ekumeninei nuostatai? Ar popiežiaus pamokslininko pareigybė nekliudo dialogui su kitų konfesijų krikščionimis?

Pirmą kartą susidūriau su kitų konfesijų krikščionimis per charizminį atsinaujinimą. Kaip jau minėjau, Šventosios Dvasios išliejimo malonė yra bendra daugeliui Bažnyčių. Į Katalikų Bažnyčią ši malonė atėjo per sekmininkus. Dvylika metų dalyvavau tarpkonfesinėje komisijoje, skirtoje dialogui su sekmininkų Bažnyčiomis palaikyti. Ši delegacija buvo sudaryta Vatikano krikščionių vienybės tarybos iniciatyva. Komisijoje buvo dešimt katalikų ir dešimt sekmininkų. Šis darbas buvo gera ekumenizmo mokykla ir pratybos. Be to, aš buvau kviečiamas kalbėti įvairiuose ekumeniniuose renginiuose. Kiekvieną kartą suvokdavau, kad su kitų konfesijų krikščionimis mes galime dalytis esminiais tikėjimo pagrindais. Tai pabrėžė popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Ut unum sint, ragindamas susitelkti ties dalykais, kurie mus vienija su kitų konfesijų krikščionimis. Tai kur kas svarbiau už tai, kas mus skiria nuo jų. Aš stengiuosi laikytis šios taisyklės. Stengiuosi dalytis su mūsų broliais protestantais tuo didžiuliu tikėjimo lobiu, kurį bendrai turime. Man dažnai artimesnis protestantas, aukojantis savo gyvenimą Jėzui, negu nominalus pakrikštytas katalikas, pamiršęs viską – Jėzų Kristų ir Bažnyčią. Aš tvirtai tikiu, kad esama dvasinės vienybės, kuri svarbesnė už institucinę vienybę. Žinoma, būtų idealu, jei idealas yra tai, kad dvasinė bendrystė būtų taip pat ir institucinė bendrystė. Kartą man teko laimė vesti rekolekcijas septyniasdešimčiai liuteronų kunigų Švedijoje. Šių rekolekcijų pabaigoje jie pripažino, kad sutinka su visomis tikėjimo tiesomis, apie kurias aš kalbėjau.

Esu parašęs knygą apie Kristaus dievystę, kuri grindžiama šv. Pauliaus Laišku romiečiams. Aš specialiai peržiūrėjau šios knygos redakciją pašalindamas tas vietas, kurios galėtų būti nepriimtinos kitų konfesijų krikščionims. Ši mano knyga yra menkas įnašas, tačiau svarbu, kad ateinančiajame tūkstantmetyje mes mokėtume išsaugoti esminius tikėjimo bendrumus.

Mano nuomone, labai stiprus ženklas yra tai, kad Viešpats išliejo Dvasią įvairioms konfesijoms. Tai reiškia, kad Viešpats nori mus suvienyti. Tai yra panašiai, kaip aprašyta Apaštalų darbuose: po Dvasios nužengimo į Kornelijaus namus, Petras nusprendė, kad Bažnyčią laikas atverti ne tik žydams, bet ir pagonims.

Į dvasinio atsinaujinimo renginius, kuriuose vykdoma išgydymo tarnystė, paprastai susirenka ypač daug žmonių. Ar Jūsų skelbiamą Dievo žodį taip pat lydi išgydymo ženklai?

Vidinis išgydymas yra pirmutinis Dievo žodžio skelbimo vaisius. Dievo žodis išlaisvina žmogų iš nuodėmės, nerimo, baimės. Taigi Dievo žodžio skelbimą lydi ir vidinis išgydymas. Fizinio išgydymo charizma paprastai labai traukia žmones visame pasaulyje. Tai vykdavo ir Jėzaus laikais. Šiuo atveju svarbu ištirti, ar gydymo tarnystė vykdoma tinkamai, ar ji neatsiejama nuo Dievo žodžio. Šalia maldų dėl išgydymo turi būti skelbiamas Dievo žodis, pateikiamas mokymas, leidžiantis žmonėms atsiversti ir parengiantis jų sielą kūno išgydymui. Tokiu atveju ši tarnystė yra labai gera. Aš dažnai dalyvaudavau misijose drauge su neseniai mirusiu tėvu Emilijanu Tardifu daugelyje pasaulio šalių. Tėvo Tardifo maldos tarnavimas sutraukdavo minias žmonių. Ten būdavo skelbiamas Dievo žodis, žmonės eidavo išpažinties. Ten iš tikrųjų įvykdavo daugybė išgydymų, tačiau ir jų nepatyrę žmonės negrįždavo namo tuščiomis. Juos lydėdavo Dvasios ramybė.

Tačiau išgydymo tarnybai gresia piktnaudojimo pavojus. Yra žmonių, įsitikinusių, kad turi gydymo charizmą. Negana to, tai gali tapti pajamų šaltiniu. Aš visiškai suprantu vyskupus, kurie elgiasi pakankamai atsargiai. Tačiau būtų neišmintinga nuvertinti ir slopinti šią tarnystę, nes žmonės iš tikrųjų kenčia nuo ligų ir pats Jėzus išgydymą ir Dievo žodžio skelbimą pateikė kaip du tarpusavyje susijusius ženklus, lydinčius jo kaip Mesijo atėjimą. Visuomet yra pavojus, kad žmonės priima išgydymą būdami tik paviršinio susijaudinimo būsenos. Labai lengva pasiduoti pagundai piktnaudžiauti charizmomis ir naudoti jas norint išgarsėti.

Kaip išgyvenate pasirengimą Didžiajam jubiliejui? Ar verta kelti klausimą: o kas laukia Bažnyčios po Jubiliejaus iškilmių?

Jubiliejus yra svarbus laikotarpis, padedantis žmonėms išgyventi glaudesnę artimybę su Dievu. Visi išoriniai pasirengimo darbai tėra tik griaučiai ar pastoliai. Jeigu sutelktume dėmesį tik į šiuos išorinius Jubiliejaus aspektus, jis būtų mums mažai naudingas. Aš asmeniškai nesirūpinu, kas bus po Jubiliejaus. Jubiliejus yra tarsi viršūnė. Jeigu Jubiliejus pažadins tikėjimo uolumą, tuomet visi katalikai aktyviai darbuosis savo parapijose, kiekvienas savo srityje. Aš nemanau, kad reikėtų paversti Jubiliejų institucija. Institucijų yra net per daug, kai kurias iš jų derėtų panaikinti. Svarbiausia puoselėti popiežiaus mintį apie evangelizacijos plėtimą. Būtent Evangelija turi būti nuolat skelbiama, galbūt vis kitokiais būdais. Jeigu Jėzus bus labiau pažįstamas, išgyvenamas – žmonės savaime aktyviau išgyvens savo tikėjimą.

Apie panašius kulminacinius momentus labai gerai paaiškino šventasis Augustinas. Anot jo, Velykas švenčiame kiekvieną sekmadienį ir netgi kasdien šv. Mišių aukoje, tačiau kartą per metus iškilmingai švęsdami Velykas žymiai stipriau suvokiame šio įvykio svarbą. Panaši mintis tinka ir Jubiliejui. Mes minime Kristaus įsikūnijimą kasmet švęsdami Kalėdas, tačiau toks paminėjimas kartą per šimtmetį ar per tūkstantmetį gali ypač paveikti žmonių protus. Popiežius labai gerai išnaudoja Jubiliejaus galimybę. Jis pradėjo kalbėti apie Jubiliejų nuo pat savo pontifikato pradžios.

Jūs dalyvaujate Italijos televizijos laidose. Ar per televiziją skelbiamas Dievo žodis toks pat paveikus kaip asmeninis liudijimas?

Daugelį metų atlikau šią tarnystę per pirmąjį Italijos RAI televizijos kanalą. Šiemet aš paprašiau metų pertraukos, tačiau netrukus ketinu vėl imtis šios tarnystės. Ši televizijos programa yra religinė, taigi sudaroma galimybė tiesiogiai skelbti Dievo žodį. Tik pradėjęs šią tarnystę suvokiau, kad per televiziją neįmanoma pamokslauti taip kaip bažnyčioje. Šioje programoje paprastai pateikiamas sekmadienio Evangelijos mąstymas. Pastebėjau, kad per televiziją galiu perteikti esminius Evangelijos dalykus, tačiau visuomet privalau juos konkrečiai susieti su žmonių gyvenimu, su tuo metu visuomenės aptariamomis problemomis. Dievo žodis nušviečia žmonių problemas ir duoda jiems atsakymą. Aš esu giliai įsitikinęs, kad mes privalome toliau darbuotis šioje srityje ir išmokti tinkamai naudotis žiniasklaida. Bažnyčioje žmonės nori nenori išklauso kunigo pamokslo, o namuose jie tiesiog perjungia televizijos kanalą. Skelbiant Dievo žodį per televiziją būtina iškovoti žmonių dėmesį. Televizijoje svarbu, kad žmonės skelbiantį jiems Evangeliją asmenį priimtų kaip savo draugą. Tik po metų ar kitų tapau televizijos žiūrovams gerai pažįstamu žmogumi. Gaudavau laiškų, patvirtinančių, kad žmonės džiaugdavosi pamatę mane televizijos ekrane, priimdavo kaip saviškį. Dievas davė dovaną, kad atsidūręs prieš televizijos kamerą aš nekreipdamas į ją dėmesio, galiu kreiptis į žmones. Televizijos žiūrovai mato, ar žmogus bendrauja su kamera, ar su jais.

Dėkojame.
 

Užrašė Kastantas Lukėnas