„Bažnyčios žinios“. lapkričio 30, Nr. 22. <<< atgal į numerio turinį

Alma Stasiulevičiūtė
VPU Katalikų tikybos katedros docentė

Gerosios religinio ugdymo patirties beieškant

Ne paslaptis, jog, rengdami nuo šio rudens įsigaliojusias Katalikų tikybos programas, iš dalies pasinaudojome austrų patirtimi. Lietuvos ir Austrijos religijos pedagogų bendradarbiavimas jau ne vienerius metus reiškiasi ir kitaip: austrų kolegos yra organizavę seminarų mūsų mokytojams, skaitę pranešimų ir diskutavę apie religinį ugdymą edukologinėse konferencijose. Tačiau gal ne veltui sakoma, jog geriau vienąkart pamatyti negu šimtą kartų išgirsti. Kad tuo įsitikintume, šių metų spalį susiruošėme pas bičiulius austrus edukacinėn kelionėn – tikybos pamokų stebėti, su jas koordinuojančių bei metodologijas rengiančių įstaigų darbuotojais susitikti, prie kolegų patirties jų darbo vietose prisiliesti.

Penkių dienų kelionę inicijavo ir finansiškai rėmė Eizenštato vyskupijos švietimo ir ugdymo skyrius bei Eizenštato Religijos pedagogikos institutas, tad vykome 16 žmonių: katalikų tikybos mokytojai ir Katechetikos centrų atstovai iš visų septynių Lietuvos vyskupijų, taip pat dvi VPU Katalikų tikybos katedros dėstytojos, atsakingos už jau minėtosios Katalikų tikybos programos rengimą bei sklaidą.

Mūsų išvyka pasižymėjo tikrai dideliu intensyvumu ir edukologinių įspūdžių gausa. Austrijos kolegos neketino leisti mums snausti arba pramogauti: pamokas stebėti pradėjome dar net neapsistoję nakvynei, vos kai tik perkirtome Slovakijos – Austrijos sieną ir įvažiavome į Kittsee miestelį, kur dirba Lietuvos bičiulė tikybos mokytoja Hannelore Jeaggle. Kitomis dienomis lankėmės Eizenštato ir jo apylinkių mokyklose, mums buvo pasiūlyta aplankyti įvairių tipų mokyklas – valstybines ir privačias katalikiškas, pradines, pagrindines ir gimnazijas, netgi vieną profesinę. Tuo užsiimdavome rytais, o popiet mūsų laukė religinį ugdymą koordinuojančios institucijos – Religijos pedagogikos institutai, parapijos, Vienos universiteto Teologijos fakultetas, ugdymu užsiimančios vienuolijos. Dvi paskutines kelionės dienas turėjome galimybę pabūti kitoje – Vienos vyskupijoje, kur irgi aplankėme tiek mokyklas, tiek Religijos pedagogikos institutą bei jau minėtąjį Teologijos fakultetą.

Austrija – katalikiškų tradicijų kraštas, nepatyręs ateistinių persekiojimų dėl tikėjimo. Tai turtinga, gerai apsirūpinusi Europos Sąjungos šalis, nestokojanti ugdymui reikalingos ekonominės bazės. Švietimo sistema panaši kaip dabar Lietuvoje: pradinė mokykla 6–10 metų vaikams, pagrindinė 10–15 metų vaikams, vėliau galima rinktis gimnaziją arba profesines mokyklas, kurios rengia kvalifikuotus specialistus ir yra labai prestižiškos. Be to, baigus pagrindinę mokyklą galima įsidarbinti ir lankyti vadinamąją mišrią gimnazijos lygmens mokyklą, kur pamokos vyksta ne kasdien, prisitaikant prie dirbančių žmonių galimybių.

Religinis ugdymas Austrijoje, kaip ir Lietuvoje, konfesinis. Tai reiškia, jog tikybos pamokas inicijuoja, jų turiniu bei mokytojų kadrais rūpinasi atitinkamos konfesijos religinė bendrija, mūsų atveju – Katalikų Bažnyčia. Kaip ir pas mus, mokyklose dėstoma tik valstybės pripažintų tradicinėmis religijų tikyba. Tiesa, Austrijoje tokių tradicinių religijų yra net trylika (Lietuvoje turime šiek tiek mažiau – devynias). Austrijoje nėra valstybinės religijos, tačiau krikščionybė yra visuotinai paplitusi ir gerbiama: greta valstybės simbolio kiekvienoje klasėje kabinamas ir kryžius, o tikybos mokytis privaloma valstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose dvi savaitines pamokas, jau nekalbant apie katalikiškas, kur visas ugdymas yra krikščioniškas. Tikėjimui priešiški mokiniai (nuo 14 m.) arba jų tėvai gali specialiu pareiškimu tikybos pamokų atsisakyti. Tuomet mokykla jiems organizuoja etikos arba kitokias alternatyvias pamokas. Valstybė moka tikybos mokytojams atlyginimus bei finansuoja jų rengimą. Tikybos pamokas lankantiems mokiniams rašomi dalyko pažymiai, to pageidaujantiems šis pažymys įrašomas į baigimo atestatą.

Taigi tikybos pamokų statuso austrų kolegoms tikrai galėtume pavydėti: nemanau, kad Lietuvoje toks komfortas kada nors gali pasidaryti įmanomas!

Kad ir kaip ten būtų, mūsų kelionės tikslas buvo mažiausiai susijęs su tokiais pavydą galinčiais kelti aspektais kaip pamokų kiekybė ar valstybės santykiai su Bažnyčia. Mums labiausiai rūpėjo tikybos mokymo turinys ir metodai, kadangi žinojome, jog austrai jau keletą dešimtmečių daro tai, ką mes pradedame tiktai dabar: mokykloje vykdoma ne katechezė, o į mokinio patirtį bei tarpdalykinius ryšius orientuotas religinis ugdymas. Katechezė (t. y. rengimas sakramentams, liturginis bei maldos gyvenimo ugdymas) vykdoma parapijose ir bendruomenėse. Netgi katalikiškose mokyklose daug dėmesio skiriama kompetencijoms integruoti.

Vis dėlto, apibendrindami visa, ką Austrijoje matė ir girdėjo (tai pabandėme bent iš dalies aptarti, kai autobusu teko ilgokai keliauti atgal į Lietuvą), mūsų mokytojai nesijautė nei priblokšti, nei kokie nors nepilnaverčiai. Atvirkščiai: daugelis sakė, jog mes dirbame atsakingiau ir kruopščiau, o ir metodikos ne prastesnės. Ir tikrai pas mus yra įprasta iš pamokos „išspausti“ kur kas daugiau. Mes ypač branginame kiekvieną pamokos minutę, netgi sekundes – juk žinome, kad antros savaitinės tikrai niekas nepadovanos, o ir toji viena pas mus trumpesnė nei Austrijoje (jų pamokos trunka visas 50 minučių). Lietuvoje taip jau priimta per visų dalykų pamokas: planuok minutę ir taupyk sekundes. Tuo tarpu Austrijoje konstatavome pamokoje vyraujančią ramybę ir atsipalaidavimą: nei mokiniai, nei mokytojai nėra įsitempę ir neskuba. Taip, vyrauja aktyvieji metodai ir mokinių veikla, tačiau per vieną pamoką pakanka dviejų ar netgi tik vienos rūšies veiklos. Neatrodo, kad mokinių ar mokytojų elgesį per pamoką kaip nors paveikė svečių ar stebėtojų dalyvavimas: išskyrus natūralų paaiškinimą, kas mes esame, iš kur ir ko atvykome, visa kita vyko be jokio specialaus stengimosi atrodyti kuo geriau ar baimės pasirodyti prasčiau. Mokiniai mielai naudodavosi kiekviena galimybe su mumis susikalbėti bei pasikalbėti, trukdė tik kalbos barjeras. Taigi metodai ir pamokų organizavimas Austrijoje nenustebimo, tačiau kiekvienas praktikas galėjo pasimokyti to, kas gali būti aktualu jo ar jos darbui. O šiame straipsnyje man atrodo tikslinga paminėti tik kelis esminius dalykus, iš kurių, kaip atrodo, mums tikrai vertėtų mokytis.

Pirmasis, ir gal svarbiausias, dalykas yra pozityvūs santykiai mokykloje. Kaip minėjau, aplankėme visokias mokyklas, tačiau niekur nepastebėjome mūsų mokykloms būdingo „karo stovio“, kuriuo (gal ačiū Dievui?) Lietuvoje plačiau susirūpinta tik po antraklasio su peiliu incidento. Austrų moksleiviai nelaksto grėsmingomis lavinomis, kurios griūtų ant pakeliui sutinkamų mokytojų ar bendraamžių; jie neieško progų užsipulti ar pasityčioti. Nematėme įžūlumo ar slepiamo piktumo. Taip, moksleiviai pasijuokia ir vieni iš kitų, ir iš mokytojų, kai kas nors apsirinka ar šiaip nutinka kas smagesnio, bet jų juokai natūralūs, be žiaurumo, be poteksčių. Visi yra geranoriški, malonūs, nuoširdūs. Tas pats pasakytina apie mūsų lankytas švietimo instancijas: jų pagrindinis tikslas – metodinė pagalba mokytojams ir patirties sklaida. Niekur nepajautėm nepasitikėjimo mokytojais, kritiškumo, noro parodyti valdžią ar demonstruoti galias. Žinia, mes tebuvome trumpalaikiai svečiai, tačiau vis tiek turime pagrindo manyti, jog psichologinį klimatą įvertinti suspėjome.

Taigi mums, dorinio ugdymo mokytojams, tikrai svarbu pagalvoti, ką galėtume Lietuvoje daryti, kad bent iš dalies artėtume prie Europos šiuo aspektu. Gal turime pradėti nuo savęs pačių, nuo savo vidaus, nuo meilės artimui, kurią reikia ne vien širdyje turėti, bet ir išoriškai reikšti? Reikšti tiesiog specialiai – maloniau pasisveikinti, pasakyti gerą žodį, padaryti mažą paslaugą ir pan., kad ir kaip būtume pavargę ar prastai nusiteikę. Juk, kaip sakoma Rašte ir giesmėje, „tik iš mūsų meilės žmonės Kristų matys“! Turėtume ypač stengtis skirti savo mokiniams kuo daugiau dėmesio ir laiko.

Antrasis dalykas, kurį norėtųsi iš austrų perimti – mokinių darbas su žinių šaltiniais. Mūsų dalykui ypač svarbus Šventasis Raštas. Austrų moksleiviai pratinami Šventuoju Raštu naudotis nuo pradinių klasių. Per pamokas Bibliją sklaido kiekvienas. Aišku, pradinukai tai daro pagal savo gebėjimus, vyresnieji – pagal savo. Ir mes turėtume to išmokyti. Šventasis Raštas – ne prabanga, o būtinybė ir pirminis šaltinis. Užuot laukę vis naujų ir tinkamesnių vadovėlių, pirmiausia atkreipkime dėmesį į šį esminį resursą, tikybos pamokoms teikiantį ne vien medžiagos ir metodų, bet ir tikrai deramą lygmenį. Gal kiek sunkiau mums būtų pasitelkti kitą žinių šaltinį – internetą, kuriuo Austrijos moksleivius matėme naudojantis irgi tiesiog per pamokas. Mokytojui nurodžius, kokią informaciją reikia surasti, mokiniai pasinaudoja internetu ir čia pat padaro trumpą pranešimą klasės draugams, apsikeisdami rastąja informacija.

Trečias pozityvus dalykas, kurį pabrėžčiau ir rekomenduočiau tiek sau, tiek kitiems pedagogams, ir yra tasai tikslingas bei sėkmingas keitimasis informacija, kurį, mokytojo vadovaujami, mokiniai labai sėkmingai pritaiko. Tiek vidutinio mokyklinio amžiaus, tiek ir vyresnieji moksleiviai yra pratinami grupinių klasės ar namų užduočių rezultatus pateikti likusiai klasės daliai ne žemesniu lygiu, negu tai darytų pats mokytojas. Mokiniai turi parengti brėžinį ar schemą, paruošti pagrindinių dalykų reziumė ir ją raiškiai padiktuoti kitiems mokiniams taip, kad visi galėtų esminius dalykus suprasti bei užsirašyti. (Beje, svečių garbei mokiniai buvo paprašyti savo trumpus pranešimėlius susumuoti dar ir angliškai – ta kalba, kurią dauguma mūsų šiek tiek moka, bent jau geriau negu vokiškai.)

Ketvirtasis maloniai mus nustebinęs dalykas būtų papildomos mokomosios bei ugdomosios medžiagos, pagamintos pačių mokinių bei iš dalies – mokytojų rankomis, gausa. Austrai turi daugybę vadovėlių, pratybų, sąsiuvinių, garso bei vaizdo kasečių ir diskų, tačiau šalia to sukuria daug stendų, ekspozicijų, mozaikų, koliažų, kilimų, knygelių, aprašų. Visa tai eksponuojama ir čia pat panaudojama. Akivaizdu, kad Senojo Testamento įvykius, Jėzaus gyvenimą ar islamo ypatumus mokiniai geriausiai supras bei įsimins ne tuomet ir ne dėl to, kad mokytojas gerai pasiruošė ir gražiai jiems papasakojo, o tik tuomet ir todėl, kad patys parengė bei iliustravo gražų aprašą, sukomponavo piešinių ekspoziciją, plakatą ar didžiulį skiautinį tomis temomis.

Įspūdžių ir patirčių parsivežėme daug, o paminėjau tik keletą. Esame dėkingi Austrijos draugams už didžiulę dovaną ir VPU dėstytojai Giedrei Rugevičiūtei už kelionės organizavimą. Tikime, jog tuo, kuo praturtėjo, kelionės dalyviai pasidalys ir su kolegomis, ir su mokiniais. Juk, kaip sakydavo kun. prof. Antanas Rubšys, „tiktai asilas iš kelionės negrįžta arkliu!“. Malonu, kad katalikų tikybos mokytojai iš šios mokomosios kelionės parvyko ganėtinai „aukštais žirgais“ – būtent tokiu įvaizdžiu viena angliška patarlė išreiškia pasididžiavimą.



© „Bažnyčios žinios“