„Bažnyčios žinios“. 2006 rugsėjo 15, Nr. 17. <<< atgal į numerio turinį

Kardinolas Christoph Schönborn

Fides, ratio, scientia. Apie debatus dėl evoliucionizmo

Paskaita, skaityta kardinolo Josepho Ratzingerio mokinių būrelio susirinkime, vykusiame 2006 m. rugsėjo 1–3 d. Castel Gandolfo

1686 m. Isaacas Newtonas užbaigė savo Philosophiae naturalis principia mathematica. Kitais metais šis veikalas buvo paskelbtas Londone. 1713 m. pasirodžiusiame antrajame leidime Newtonas pridūrė Scholium generale. Pagrindinis tikslas, kurio savo Principia siekė Newtonas, buvo sugriauti Descartes‘o pasiūlytą planetų judėjimo teoriją, kurią jis atmetė kaip materialistinę. Šio judėjimo tobulumas, reguliarumas, pasak Newtono, negali „kilti iš mechaninių priežasčių“ (originem non habent ex causis mechanicis).

Veikiau priešingai, „šis mums regimas elegantiškiausias saulės, planetų ir kometų (elegantissima haecce...compages) darinys galėjo atsirasti tik protingos ir galingos esybės sprendimu ir jai valdant (non nisi consilio et dominio intelligentis et potentis oriri potuit). Ir net jei nejudančios žvaigždės yra panašių sistemų centrai, visa tai dėl to, kad sukurta pagal panašų planą (simili consilio constructa), paklus Vienatinio valdžiai (suberunt Unius dominio)... O kad nejudančių žvaigždžių sistemos dėl savo sunkio nesusidurtų viena su kita, Jis jas išdėliojo milžiniškais atstumais viena nuo kitos. Jis vairuoja viską – ne kaip pasaulio siela, bet kaip visų daiktų Viešpats (ut universorum dominus).

Bet ar galime Jį, „dėl Jo valdžios vadinamą Visavaldžiu“, pažinti? Nieko nenutuokiame, neįsivaizduojame apie Jo substanciją, esmę. „Pažįstame Jį tiktai iš jo esminių savybių bei atributų (per proprietates ejus et attributa), taip pat iš pasaulio išmintingiausių ir geriausių struktūrų ir tikslo priežasčių (per sapientissimas et optimas structuras et causas finales), ir gėrimės Juo dėl Jo tobulybių (et admiramur ob perfectiones)“.

Norėdamas šioms ištaroms suteikti dar daugiau aiškumo bei ryžtingumo, Newtonas priduria kelis žodžius, kuriais energingai atmeta jau tuo metu galvą kėlusį deizmą (t. y. dieviškojo veikimo apribojimą „laikrodininko“ veikla pasaulio pradžioje):

„Dievas be valdžios, apvaizdos ir tikslo priežasčių (deus sine dominio, providentia et causis finalibus) yra ne kas kita, kaip likimas ir gamta (nihil aliud est quam fatum et natura). Iš aklos metafizinės būtinybės (a caeca necessitate metaphysica), kuri visur ir visada yra tokia pati, nekyla jokia daiktų kaita (nulla oritur rerum varitatio). Visa, atsižvelgiant į vietą ir laiką, sukurtų daiktų įvairovė gali kilti tik iš būtinai egzistuojančios esybės vaizdinių ir valios (tota rerum conditarum pro locis ac temporibus diversitas, ab ideis et voluntate entis necessario existentis solummodo oriri potuit)“.

Scholium generale glaustai užbaigiamas šia pastraipa:

„Ir tiek apie Dievą; daryti ištaras apie jį remiantis gamtos reiškiniais pridera gamtos filosofijai (et haec de deo, de quo utique ex phaenomenis disserere, ad philosophiam naturalem pertinet)“ (I. Newton. Philosophiae naturalis principia mathematica. Third edition, London 1726, 526–529).

Atleiskite man už šiek tiek varginančias ir ilgas citatas šios paskaitos pradžioje. Garsiojoje Newtono scholijoje glaustai pateikiami esminiai klausimai, dar ir šiandien iškylantys aptarinėjant mokslo, proto ir tikėjimo santykį. Aistringumas, būdingas šiems debatams, dar kartą audringai iškilo aikštėn, 2005 m. liepos 7 d. laikraštyje New York Times šia tema pasirodžius mano straipsniui.

Kodėl šie klausimai nuo Galilėjaus ir Newtono laikų aptarinėjami su tokiu įsitraukimu, taip aistringai? Tarp mokslininkų visada buvo ir bus ginčų. Tai, ar naujai atrastas rankraštis yra autentiškas šv. Augustino kūrinys ar ne, domina nedidelį žinovų būrelį. Tuo tarpu klausimas, ar Visata, Žemė ir mes, žmonės, atsiradome „aklo likimo“ ar „išmintingiausio ir geriausio“ plano dėka, jaudina daugybę žmonių, nes tą klausimą anksčiau ar vėliau kelia kiekvienas žmogus: „Iš kur mes? Kurlink einame? Kokia gyvenimo prasmė?“

Bet ar šitokių klausimų nederėtų adresuoti religijai? Ar prasminga atsakymo į tai tikėtis iš mokslo, gamtamokslio? Ar tai neviršija mokslo galimybių? Bet ką daryti, kai mokslininkai, remdamiesi gamtos tyrinėjimais, prieina prie išvados, jog visa laikytina aklo atsitiktinybės ir būtinybės žaismo rezultatu? Ar tada religinis atsakymas į pirmapradžius žmogaus klausimus netampa tarsi be pagrindo, savotiška laisvai sklandanti girlianda, nepagrįstai, nepamatuotai tikinanti, jog už visko glūdi prasmė, planas, ir kad visa taip pat turi Dievo panorėtą bei įgyvendinamą galutinį tikslą? Negana to: jei teiginys, kad pasaulis liudijąs Kūrėjo planą bei tikslą, pasirodytų esąs moksliškai nepagrįstas, tai neprotinga būtų ir tikėti į Kūrėją bei jo apvaizdą. Tada tikėjimui sukūrimu beliktų vadovautis posakiu: credo quia absurdum. Tačiau tikėjimas, besiremiantis absurdu, būtų nebe tikėjimas, o iliuzija. Ar tikėjimas į Kūrėją – iliuzija, kurios neperspektyvumą mėgino parodyti Sigmundas Freudas?

Newtono Scholium generale yra šių debatų dalis. Planetų orbitų darnumas, jo akimis, yra mechaninėmis priežastimis nepaaiškinamas reiškinys. Šis elegantissime darinys gali būti atsiradęs tiktai didžiausio proto sprendimu bei jam valdant. Iš gamtos reiškinių ateina tikrumas Kūrėjo buvimu.

Taigi ar egzistuoja „kosmologinis Dievo buvimo įrodymas“? Ar kai kurie itin sudėtingi reiškiniai akivaizdžiai nebyloja intelligent design gamtoje naudai? Newtonas žengia toliau: iš aklo atsitiktinybės ir būtinybės žaismo daiktų įvairovė kilti negali. O būtent priešingai tikina šiandien paplitusi evoliucijos teorija: visa rūšių įvairovė radosi iš nekryptingo mutacijos ir atrankos jėgų žaismo. Newtono požiūriu, visa daiktų įvairovė kilo vien iš aukščiausiosios esybės „vaizdinių ir valios“. Ir tokį tikrumą jam teikia jo tyrinėjimai. O gal iš tiesų priešingai, galbūt daiktus tokioje šviesoje jis mato dėl savo tikėjimo į Kūrėją? Kol kas palikime šį klausimą atvirą.

Iš pradžių papasakosime žinomą, Voltaire‘o paskleistą anekdotą: vieną vakarą tėvų sodyboje Newtonas sėdėjo po obelimi. „Staiga nukrito obuolys. Newtonas pamatė tai ir pažvelgė į vakaro danguje šviečiantį mėnulį. Tą akimirką jis iškėlė lemtingą klausimą: „Jei obuolys krinta ant žemės, tai kodėl ant jos nenukrenta mėnulis?” Traukos jėga, kuria Žemė prisitraukia obuolį, turėtų daryti tokį patį poveikį tolesniam, tačiau vis dėlto Žemės veikimo zonoje esančiam Mėnuliui“ (R. Taschner. Das Unendliche. Mathematiker ringen um einen Begriff. Berlin–Heidelberg 2006, p. 52). Tačiau Mėnulis ant Žemės nenukrenta. Tai įvyktų, jei jis nejudėtų. Kita vertus, kadangi jis tolygiai juda, jei Žemė netrauktų, jis nuo jos nuskrietų. Abi jėgos, Mėnulio judėjimas ir Žemės traukos jėga, sąveikauja (plg. Taschner, loc. cit., p. 53). Newtonas šį žaismą apskaičiavo. Tačiau jis buvo įsitikinęs, jog reguliarus judėjimas negalėjo kilti iš mechaninių priežasčių, bet turėjo būti atsiradęs tiktai aukščiausiosios protingos esybės, kurią vadiname Dievu, „sprendimu“ ir galia.

Newtonas darė prielaidą, kad planetų orbitų ir Saulės sistemos stabilumas laiduojamas nuolatiniais Dievo apvaizdos įsikišimais (plg. St. Jaki. Intelligent Design? Port Huron, MI, USA, 2005, p. 12). Be tokių Kūrėjo pasikartojančių ypatingų įsikišimų planetų orbitų tvarka jam atrodė nepaaiškinama.

Leibnitzas Newtonui prikišo, kad, anot pastarojo teorijos, „Dievas retkarčiais turi vis prisukti laikrodį“, „kitaip jis sustosiąs“; Newtonas manąs, jog Dievo kūrinys „toks netobulas, kad jį, panašiai kaip laikrodininkui savąjį kūrinį, tenka, ypatingu būdu įsikišant, retkarčiais išvalyti ir net pataisyti“. Leibnitzas tai laiko Dievo visagalybės pažeminimu ir tam priešpriešina savo mokymą apie „gražiąją iš anksto nustatytą tvarką“, kurioje vienintelėje rodosi Dievo išmintis ir galybė (žr. Samuel Clarke. Briefwechsel mit G. W. Leibnitz von 1715/1716. Hrsg. von E. Dellian, Hanburg 1990, p. 10 ir t.; plg. E. Dellian. Die Rehabilitierung des Galileo Galilei oder Wie die Wahrheit zu messen ist? Berlin 2006, Privatdruck, p. 326). Klausimas ne mažiau aktualus iki šiandien. Ar Kūrėjas savo kūrinyje apskritai reiškiasi?

Kai po 100 metų Laplace‘ui pavyko „mechaniškai“ paaiškinti planetų orbitas, Napoleonui, kuris susirūpinęs pasiteiravo, kokia Dievo vieta tokiame paaiškinime, jis atsakė savo garsiuoju sakiniu: „Je n‘ai pas besoin de cette hypothčse“ („Man tokios hipotezės neprireikė“).

Kai Dievu užkamšomos žinojimo spragos, jam vis mažiau vietos bepalieka sulig kiekvienu atradimu, galėjusiu paaiškinti dar kokią nors vieną to, kas iki tol buvo nepaaiškinta, dalį. Tokios Kūrėjo „išgyvenimo nišos“ darėsi vis siauresnės, ir juo didesnė sėkmė lydėjo gamtos mokslus, juo daugiau tikrumo vyravo mokslo bendruomenėje, kad vieną dieną „Dievo hipotezė“ taps išvis nebereikalinga.

Tvyrant tokiai dvasiai, pasirodė Charlesas Darwinas. Kaip daugkart ir labai tiksliai dokumentais pagrįsdamas parodė profesorius Stanley L. Jaki, Darwinas buvo „apsėstas“ troškimo rūšių kilmę įtikinamai paaiškinti moksliškai, visiškai atsisakant Dievo atskirų kuriamųjų aktų. Jo „kilmės teorija“, tiktai vėliau pavadinta evoliucijos teorija, buvo vienas ilgas argumentas „rūšių atsiradimo“ vien „pasaulio vidumi apsiribojančio“, negana to, grynai materialaus, mechaninio aiškinimo naudai. Newtonas dar teigė, kad iš aklos būtinybės negali rastis jokios kaitos ir, vadinasi, jokios daiktų įvairovės, kad ji gali kilti tik iš dieviškųjų vaizdinių ir dieviškosios valios, tuo tarpu Darwinui atrodė priešingai: visa rūšių įvairovė kyla iš atsitiktinių mutacijų ir jų išlikimo galimybių. Tam nebūtini jokie ypatingi Kūrėjo įsikišimai.

Nuodugnūs Stanley Jaki tyrimai nepalieka beveik jokių abejonių, kad Darwinas savo teorija troško padėti moksliškai nugalėti materializmui. To siekė XIX a. ne jis vienas. Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas neatsitiktinai aistringai sveikino Darwino teoriją kaip mokslinį savo teorijos pagrindą.

Šis ideologinis, pasaulėžiūrinis Darwino teorijos elementas, matyt, ir yra pagrindinė priežastis, lemianti, kad dėl jos, dėl evoliucijos ir sukūrimo, iki šiandien ne mažiau intensyviai diskutuojama ir aistringai kovojama. Praėjusių mėnesių debatai tai dar kartą aiškiai parodė. Todėl didžiausiu prioritetu laikau užduotį gamtos filosofijos priemonėmis debatams suteikti daugiau aiškumo. Norint tai padaryti, būtina žengti kelis žingsnius:

1. Kas Darwino teorijoje (ir jos tolesnėse plėtotėse) yra tikras mokslas ir kas mokslui svetimi pasaulėžiūriniai, ideologiniai elementai? Darwiną reikia atskirti nuo darvinizmo, išlaisvinti iš ideologinių pančių. Gana pagrįsta manyti, jog tai įmanoma.

2. Turi būti leista dalykiškai kritikuoti ideologinius darvinizmo aspektus. Sunku suprasti, kodėl turi būti draudžiama (kaip dėl to diskutuojama JAV) į mokyklų programas įtraukti Dievo klausimą ir niekada nekeltinas klausimas, ar kartu su Darwino teorija leistina mokyti materializmo (kaip itin abejotinos pasaulėžiūros). To neturėtų būti, jei nenorima, kad biologijos pamokos būtų ideologiškai perkrautos šiam dalykui svetimų elementų. Tuo tarpu de facto tas dažnai pasitaiko mokslo, proto ir tikėjimo nenaudai.

3. Tam reikia didesnės laisvės aptarinėjant atvirus evoliucijos teorijos klausimus. Kiekvienas klausimas, nukreiptas į teorijos silpnas mokslines vietas, mokslo bendruomenėje dažnai užblokuojamas iš anksto. Čia iš dalies vyrauja savotiška cenzūra, kurią anksčiau būdavo mėgstama prikišti Bažnyčiai.

4. Bet lemiamas klausimas yra ne gamtamokslio ir ne teologijos plotmės, jis glūdi tarp jų abiejų – gamtos filosofijoje. Vis labiau įsitikinu, kad lemiama pažanga debatuose dėl evoliucijos teorijos bus pasiekta gamtos filosofijos, maža to, galiausiai metafizikos plotmėje. Mums visiems būtų naudinga šiek tiek labiau įsigilinti į filosofinius mūsų debatų sąryšius.

5. Mat pastarųjų mėnesių debatai man labai aiškiai parodė: būtų neteisinga, netgi karikatūriška viską apriboti evoliucionistų ir kreacionistų konfliktu. Dalykas tada būtų per daug supaprastintinas. „Kreacionistinė“ pozicija remiasi Biblijos samprata, kuriai Katalikų Bažnyčia nepritaria. Pirmasis Biblijos puslapis nėra kosmologinis traktatas apie pasaulio atsiradimą per šešias dienas. Biblija mus moko ne „how the heavens go, but how to go to the heaven“(„ne kaip veikia dangūs, bet kaip nueiti į dangų“) (St. Jaki. Darwin‘s Design. Port Huron, MI, USA, 2006, p. 4).

Galimybė, kad Kūrėjas kaip įrankiu naudojasi evoliucija, katalikų tikėjimui priimtina. Tačiau klausimas kyla, ar su tikėjimu į vieną Dievą suderinamas evoliucionizmas (kaip pasaulėžiūrinė koncepcija). Šiuo klausimu vėlgi suponuojamas skirtumas tarp evoliucijos mokslinės teorijos ir evoliucijos pasaulėžiūrinių bei filosofinių interpretacijų. Tai savo ruožtu vėl lemia būtinybę nuskaidrinti intelektines, filosofines visų debatų dėl evoliucijos prielaidas.

Ar tikėjimą sukūrimu ir evoliucijos teoriją įmanoma suderinti? Šiandien plačiai paplitusio „konkordizmo“ požiūriu, „teologija ir evoliucijos teorija niekada negali konfliktuoti viena su kita, nes abi disciplinos veikia dviejose visiškai skirtingose srityse“ (A. Walker. „Schöpfung und Evolution jenseits des Konkordismus“. In: Intern. Kath. Zeitschrift Communio, H 35/2006). Stepheno Gouldo NOMA principu (Non-Overlaping Magisteria) pavadintas toks santykis, mano akimis, nepagrįstas. Tarp teologijos ir gamtamokslio, tarp tikėjimo, mąstymo ir tyrinėjimo turi būti „sąlyčio zonų“. Tikėjimas į vienatinį Kūrėją, tikėjimas jo planu, jo „pasaulio valdymu“, pasaulio kreipimu į jo nustatytą tikslą negali likti be sąlyčio taškų su konkrečiu tyrinėjimu. Todėl galioja: ne kiekvienas evoliucijos teorijos variantas suderinamas su tikėjimu sukūrimu.

Štai ką apie tai sako Adrianas Walkeris (Jono Pauliaus II institutas, Vašingtonas):

„Tokios evoliucijos teorijos problemiškos atmainos pavyzdys yra tai, ką vadinu griežtuoju darvinizmu, – tezė, kad (genetinės) mutacijos ir natūraliosios atrankos žaismas pakankamai paaiškinąs naujų gyvybės formų atsiradimą. Juk jei tokiam atsiradimui paaiškinti pakanka mutacijos ir atrankos, tai, tiesą sakant, nebelieka priežasties, dėl kurios akla materija negalėtų būti pirmutinė gyvybės ištaka, tezė, ... nesuderinama su krikščioniškuoju mokymu apie kūrimą“ (ten pat, p. 55 ir t.).

Dažnai ieškoma išeities sakant, jog biologija ir apskritai gamtos mokslai materialistiniai tesą metodologijos požiūriu ir todėl pasaulėžiūrinio materializmo negarbsto. Net jei taip ir būtų, vis tiek liktų akivaizdu, kad toks metodologinis pasirinkimas yra dvasinis aktas, suponuojantis protą, valią, laisvę. Jau vien to užtenka parodyti, kad gamtamokslinio metodo apsiribojimas grynai materialiais procesais negali atitikti tikrovės visumos.

Newtono teiginys, kad gamtos filosofijai tenka užduotis, remiantis phaenomenis, gamtos reiškiniais, daryti ištaras apie Dievą, visiškai tebegalioja kaip anksčiau. Katalikų tikėjimas kartu su Senosios ir Naujosios Sandoros Biblija laikosi nuomonės, jog protas Kūrėjo egzistenciją iš jo pėdsakų kūrinijoje gali pažinti neabejotinai, nors ir ne be vargo.

Taigi ką gali pažinti protas? Pirmiausiai tai, kad jis pats egzistuoja ir kad jis yra daugiau negu jo materialinės sąlygos.

Leiskite man paaiškinti tai vaizdžiu, anekdotiniu pavyzdžiu. Vokiečių-amerikiečių-žydų filosofas Hansas Jonasas vėlyvuoju savo kūrybos laikotarpiu parašė reikšmingą kūrinį „Atsakomybės etika“. Jam buvo aišku – jei nėra dvasios, sielos ir laisvos valios, kalbėti apie etiką ir atsakomybę beprasmiška. Genai atsakomybės neprisiima. Juk jie nepatraukiami teisman, kai ima gaminti vėžio ląsteles. Nepakaltinami ir gyvūnai. Atsakingi tik žmonės, turintys (vėliausiai Dievo teisme) atsiskaityti už savo darbus. Kasdienybė yra nuolatinis materializmo griovimas. Pavyzdžiui, už ūkinę veiklą aš atsakau. Bitės ir skruzdės daro neįtikėtinus dalykus, tačiau jų elgesys valdomas instinktų, todėl jos už jokias klaidas neatsako. Už savo klaidas atsako tik laisvos būtybės. Nors materialistinį požiūrį kasdienybė nuolatos griauna, suklysta net ir labai protingi žmonės. Tad Hansas Jonasas, prieš imdamasis „Atsakomybės etikos“, nutarė sugriauti materializmą filosofiškai. Knygelę jis pavadino „Subjektyvybės galia ir bejėgystė“ (Macht und Ohnmacht der Subjektivität. Frankfurt 1981). Pačioje pradžioje pateikiamas toks anekdotas. Trys jauni gamtamokslininkai, visi vėliau tapę garsiais mokslininkais, 1845 m. Berlyne susibūrė į grupę ir susimokė „įrodyti, kad organizme neveikia jokios kitos jėgos, išskyrus fizikines-chemines”. Visi trys liko ištikimi savo „priesaikai“ visą gyvenimą. Hansas Jonasas atkreipia dėmesį: „Pačiu savo įžado faktu jie suponavo tai, kas nefiziška, – savo santykį su tiesa, galią kontroliuoti savo smegenų veiklą, būtent tai, ką jie savo įžade apskritai neigė (ten pat, p. 13 ir t.).

Kokia jėga čia veikia? Gebėti ką nors pažadėti, stengtis pažadą tesėti, esant pavojui jį sulaužyti, – visa tai negali būti grynai materialaus pobūdžio jėgų poveikis. Mokslinės teorijos plėtotė yra dvasinis procesas, net jei pati ta teorija yra materialistinė. Garsi yra Alfredo N. Whiteheado ironiška pastaba apie darvinistus, neigiančius bet kokį gamtos tikslingumą: „Those who devote themselves to the purpose of proving that there is no purpose constitute an interesting subject for study“ („Pasiaukojantys tikslui įrodyti, kad tikslo nėra, yra įdomus studijų objektas“) (Function of Reason. Princeton 1929, p. 12). Žmogus išgyvena save kaip tikslą ir tikslus keliantįjį. Žmogaus veikla neįsivaizduojama kitokia, kaip tik kryptinga. Vargu ar įmanoma surasti geresnį kryptingos veiklos pavyzdį už mokslinį, ir konkrečiai gamtamokslinį, darbą.

Bet ką galima pasakyti apie pasaulį už žmogaus ribų? Ką galima pasakyti apie gyvūnus, augalus, neorganinę gamtą, patį kosmosą? Ar čia yra tikslų? Jei taip, tai kas juos nustato? Kas siekia tikslų, jei nėra valios, kuri jų imtųsi? Tai, matyt, debatų dėl sukūrimo ir evoliucijos kertinis klausimas. Čia mums gali padėti Darwino pastaba iš vieno jo 1870 m. laiško J. Hookeriui: „I cannot look at the universe as a result of blind chance. Yet I can see no evidence of beneficent design, or indeed any design of any kind, in the detail“ („Negaliu žiūrėti į Visatą kaip į aklo atsitiktinumo vaisių. Kita vertus, įsigilinęs į smulkmenas, nematau jokių geraširdiško plano pėdsakų, apskritai kokio nors plano“) (More letters of Charles Darwin. Ed. F. Darwin and A. C. Seward, New York 1903, vol. 1, p. 321).

Gamtos stebėjimas, Visatos, Žemės tyrinėjimas, kaip teigiau New York Times laikraštyje, „neatremiamai“ (with overwhelming evidence) kalba mums tvarkos, plano, tikslaus suderinimo (fine-tuning), ketinimo ir tikslo naudai. Klausimas tiktai toks: kas design (planą) įžiūri? Kaip jis įžiūrimas? Darwinas teigia, jog, įsigilinęs į gamtos tyrinėjimą, negalįs įžiūrėti jokio design. Griežtu moksliniu, kiekybiniu, matavimu besiremiančiu metodu to padaryti, matyt, ir neįmanoma. Martinas Rhonheimeris apie tai štai ką sako: „Tai, ką iš tikrųjų gamtoje galime matyti ir stebėti, yra ne planas ir ne ketinimas, bet daugių daugiausia ... to vaisius. Matome teleologiją, kryptingus procesus ir tikslingą bei gražią gamtos tvarką. Ar šių gamtos procesų veikiantysis pradas yra „ketinimai“ ir „protingi planai“, pamatyti negalime. Tai, ką matome gamtoje, yra ne design, bet kažkas, kas turėtų design remtis“ (Pro manuscripto, p. 4).

Nuolatos kalbame, kad „gamta“ štai tą taip įrengė, aną taip sutvarkė ir pan., tarsi „gamta“ būtų dvasia apdovanotas pats sau tikslus keliantis ir jų siekiantis subjektas. Apie gamtą taip „antropomorfiškai“ visada kalba ir griežti darvinistai, maža to, ir pats Darwinas, net jei jie po to pasitaiso ir, pavyzdžiui, kaip Julianas Huxley, sako: „At first sight the biological sector seem full of purpose. Organisms are built as if purposely designed... But as genius of Darwin showed, the purpose is only an apparent one“ („iš pirmo žvilgsnio biologijos sritis atrodo kupina tikslo. Organizmai suręsti taip, tarsi būtų tikslingai suplanuoti... Tačiau, kaip parodė genialusis Darwinas, tikslas tėra regimybė“) (Evolution in Action. New York 1953, p. 7).

Galbūt „gamta“ tik atrodo turinti tikslų? Šv. Tomas Akvinietis savo quinta via, penktajame „Dievo įrodyme“, šiuo klausimu parodė mąstymui perspektyvią kryptį. Pasak jo, fiziniai gamtos daiktai, patys negebantys pažinti, kaip matėme, kryptingai siekia to, kas jiems gera. Jie pasiekia savo tikslą ne atsitiktinai, bet ketinimo dėka (non a casu, sed ex intentione). Tačiau tai jie pasiekia ne patys turėdami ketinimą, nes juk negeba pažinti, bet pažįstančiojo, nukreipiančio juos į tikslą taip, kaip šaulys strėlę, dėka. Šį pažįstantįjį, visus gamtos daiktus nukreipiantį į jų tikslą, mes vadiname Dievu (STh I, q. 2, a. 3).

Yra vienas puikus šv. Tomo tekstas, kuriame labai vaizdžiai parodoma, kaip gali būti mąstomas Kūrėjo veikimas, kaip Jis gamtai „įdiegia“ jos tikslingumą (už nuorodą į šį svarbų tekstą dėkoju profesoriui M. Rhonheimeriui). Tekstas itin pagalbus todėl, kad jame lyginama gamta ir menas bei technika (taip galima išversti žodį ars): „Gamta skiriasi nuo meno/technikos tiktai tuo, kad gamta yra vidinis veikiantysis pradas, tuo tarpu menas/technika – išorinis pradas“. Kad paaiškintų „gamtos“ „vidinį pradą“, Tomas pateikia palyginimą: „Jei laivų statybos technika būtų medžiui imanentiška, tai prigimtis (medžio) pagimdytų laivą, kuris paprastai atsiranda technikos dėka“. Tolėliau Tomas dar kartą paaiškina: „Gamta yra ne kas kita, kaip tam tikras menas/technika, būtent dieviškasis, į daiktus įdėtasis menas, kuriuo daiktai nukreipiami į nustatytą tikslą“ (natura nihil est aliud quam ratio cuiusdam artis, scilicet divinae, indita rebus, qua ipsae res moventur as finem determinatum). Ir vėl Tomas tai pailiustruoja laivo statybos įvaizdžiu: „Yra taip, tarsi laivo statytojas būtų suteikęs medienai gebėjimą pačiai imti kurti laivo pavidalą“ (In physic. lib. 2, e 14, n. 8).

Martinas Rhonheimeris taip šitai komentuoja: „Gamta laikosi tikslingai (tarsi elgtųsi planingai ir protingai); bet kadangi pačioje gamtoje jokių protingų ir intenciškai veikiančių priežasčių neaptinkama, protingoji priežastis turi egzistuoti ne gamtoje“.

Lygiai kaip laivas verčia kelti klausimą: „Kas jį pastatė?“, lygiai taip tikslingumo, tvarkos ir grožio gamtoje patirtis verčia klausti: „Iš kur visa tai?“ Evoliucijos teorija su savo gamtamoksliniu metodu negali į tai atsakyti, ji gali tiktai tirti gamtoje empiriškai aptinkamas ir veikiančias priežastis. „Todėl evoliucijos teorija negali nė teigti, jog ji įrodanti, kad nėra jokio planuojančio Dievo, kurio Dvasia yra gamtos ir jos evoliucijos priežastis“ (M. Rhonheimer. Pro manuscripto, p. 11).

Dažnai mėgstama cituoti šiuos George‘o G. Simpsono žodžius: „Man is the result of a purposeless and materialistic process that does non have him in mind. He was not planned“ („Žmogus yra betikslio ir materialistinio proceso, neturėjusio jo galvoje, rezultatas. Jis nebuvo numatytas“) (The Meaning of Evolution. New Haven 1949, p. 344). Jei Simpsonas būtų pasakęs: grynai kiekybiniu-mechaniniu gamtamokslinio tyrinėjimo metodu neįmanoma aptikti plano, kuriuo remiantis žmogus būtų atsiradęs, tai ši ištara būtų teisinga. Tačiau minėtasis požiūris yra ne „duotas su prigimtimi“, bet sąmoningas, metodinis, labai kryptingas pasirinkimas.

Sąmoningas apsiribojimas tuo, kas kiekybiška, suskaičiuojama ir išmatuojama, materialiomis sąlygomis bei materialiais sąryšiais leido gamtos mokslams pasiekti milžiniškų laimėjimų. Tačiau būtų labai problemiška visa, nuo ko metodologiškai buvo atsiribota, paskelbti tiesiog neegzistuojant – pradedant protu ir laisva valia, kurie tokį metodologinį pasirinkimą tik ir įgalina.

Tiesa, žmogaus genetinis kodas tik menkai skiriasi nuo šimpanzės genetinio kodo. Tačiau tik žmogui gali kilti mintis ištirti savo genetinį kodą, taip pat ir šimpanzės!

Pateikdamas vieną pavyzdį, norėčiau pamėginti paaiškinti, kas turima galvoje kalbant apie gamtamokslinio metodo ribas. Laikraščio „Die Zeit“ 2006 m. rugpjūčio 3 d. numeryje pasirodė plačios dosjė gydytojo ir paciento klausimu. Pagrindinė mintis: medicinos technizacija kelia grėsmę gydytojo profesijos žmogiškajam matmeniui. Sena tema, vėl tapusi aktuali. Paulis Tournier, Ženevos gydytojas ir gydytojų sąjūdžio „Médecine de la Personne“ steigėjas, mėgdavo sakyti, jog gydytojas turįs dvi rankas ir privaląs abi naudoti: viena esanti mokslinis žmogaus, organizmo ir jo funkcionavimo pažinimas, kita – jo širdis, jo intuicija, jo įsijautimas. Norėdamas tinkamai atlikti savo pareigą paciento atžvilgiu, gydytojas negalįs atsisakyti nė vienos. Žmogus nėra mašina, net jei žmogaus kūną daugeliu atžvilgių sudaro sudėtingi, įstabūs mechanizmai ir materialinės funkcijos. Nė vienas geras gydytojas žmogaus netraktuos vien kaip tokio. Kaip į tikrovę, jis rimtai atsižvelgs ir į jo sielą. Vien su George‘o G. Simpsono pažiūra į žmogų neišsiverstų nė vienas gydytojas. Ji klaidinga, nes pretenduoja būti ištara apie visą žmogų.

O štai dabar esminė palyginimo apie gydytoją išvada: nuo gydymo mokslo neatsiejamos abi rankos – ir gamtamokslinis gydytojo įrankis, ir iš patyrimo, įsijautimo, žmogaus pažinimo įgyta intuicija. Geru gydytoju tampama tik abiem sąveikaujant.

Galbūt toks modelis gali padėti mums nuskaidrinti žvilgsnį ir mūsų šiuose debatuose? Leiskite man tai glaustai paaiškinti trimis pavyzdžiais, nusakančiais tipines problemines debatų dėl evoliucionizmo sritis.

1. Pirmasis pavyzdys – rūšių, species, sąvoka. Darwino garsiojo kūrinio pavadinimas yra „The Origin of the Species“. Tačiau ar rūšys apskritai egzistuoja? Ar jas grynai kiekybiniu metodu įmanoma suvokti? Ar evoliucijos teorijoje joms apskritai yra vietos? Ar visa, ką vadiname rūšimis, nėra vien momentinė nuotrauka plačioje evoliucijos upėje? Ar tokios sąvokos kaip rūšis, giminė, karalijos (gyvūnų ir augalų karalija) nėra vien nomina nuda, pliki žodžiai be juos atitinkančios tikrovės? To, ką galima išmatuoti ir išreikšti skaičiais, plotmėje sąvokos species ir genera iš tiesų yra tušti žodžiai. Tačiau dvasios akys labai gerai mato, kad „kačių“ rūšis egzistuoja (tą, kaip kačių draugas, neabejotinai paliudys Šventasis Tėvas, popiežius Benediktas XVI!). Ar dėl to šuns ir katės skyrimas jau nemokslinis?

2. Būtinybė pasitikėti „dvasios akimis“ dar labiau padidėja, kai kalbama apie dalykus, kurie šiandien dažnai atmetami kaip „nemoksliniai“, nes galiausiai metafiziniai, esantys anapus grynos materialybės ribų, – kai kalbama apie esybės formą. „Sveikas žmogaus protas tokius daiktus kaip medžiai ar drambliai laiko būtent daiktais, savarankiškomis esybėmis, esančiomis daugiau negu vien jų materialinių sudėtinių dalių suma, tuo tarpu materialistinė evoliucijos teorija susiaurina juos... iki vien epifenomeninių materijos pokyčių, materijai dėl to tampant vienintele galutine esybiška tikrove kosmose. Galiausiai nei medžiai, nei drambliai neegzistuoja, tėra laikini materialių savybių agregatai“, kuriems priskiriame tuos vardus (A. Walker, op. cit., p. 59).

Todėl, norint įveikti materialistinį evoliucionizmo požiūrį, būtina nedelsiant sugrąžinti mokslui formos, arba pavidalo, sąvoką (Aristotelio ar Goethe‘ės prasme). Didysis šveicarų zoologas Adolfas Portmannas savojoje darvinizmo kritikoje šį momentą labai pabrėžė. Visa gyvybė rodosi kaip vidujybės, kuri yra daugiau negu jos materialiosios sudėtinės dalys, pavidalas, išraiška. Biocheminiai tyrimai gali metodologiškai atsiriboti nuo formos, pavidalo klausimo, tačiau, jei nenori tapti aklu mokslu, jie negali ilgainiui atsiriboti nuo klausimo, kas gi augalą, šunį padaro tuo, kuo jie patys yra.

Juk visu matavimu ir skaičiavimu visada jau suponuojama, kad ta gyva būtybė, tas žmogus, tas gyvūnas, tas augalas egzistuoja kaip atskira vientisa visybė, galinti būti suvokta žmogaus dvasios.

Kaip gydytojui privalu traktuoti ligonį ne kaip kepenis, širdį ar kokį nors kitą izoliuotą organą, bet kaip konkretų žmogų, kurio širdis negaluoja ar yra sveika, lygiai taip biologas turi stengtis į savo tiriamą gyvą būtybę žvelgti kaip į visumą ir į visas jos dalis – kaip į gyvos visumos elementus. Jis, Hanso Urso von Balthasaro žodžiais, turėtų stengtis „regėti visumą“, be kurios jo matavimo įrankiai lieka akli. Bet „visumos regėjimas“ taip pat yra būdas Kūrėjo pėdsakams pažinti.

3. Tai mane atveda prie trečio pavyzdžio. Skaityti Dievo pėdsakus kūrinijoje – ar tai mokslo reikalas? Senieji, pradedant Koperniku bei Galilėjumi ir baigiant Newtonu, buvo tuo įsitikinę. Šalia Biblijos knygos jiems pažįstama kūrinijos knyga, kurioje Kūrėjas kalba mums įskaitoma, suprantama kalba (plg. R. Schaeffler. „Lesen im Buch der Welt. Ein Weg philosophischen Sprechens von Gott?“ In: Stimme der Zeit, 2006, p. 363–378).

Ką materialistinė mokslo samprata išleidžia iš akių, tai stebėjimąsi tikrovės „įskaitomumu“. Mokslinis gamtos tyrimas galimas tik todėl, kad ji mums duoda atsakymus. Ji „pastatyta“ taip, kad mūsų dvasia gali į jos statybos dėsnius įsiskverbti. Kas dar siūlosi labiau už prielaidą, kad tikrovę galima ištirti ir (nors ir sunkiai bei tiktai fragmentiškai) pažinti todėl, kad jai būdinga jos Autoriaus „rašysena“. Dievas kalba kūrinijos kalba, o mūsų dvasia, kuri irgi yra jo kūrinys, įstengia jį išgirsti, suprasti. Argi galiausiai ne todėl šiuolaikinis mokslas išaugo pirmiausiai žydų-krikščionių tikėjimo sukūrimu dirvoje? Materialistiškai susiaurinta mokslo samprata painioja raides su tekstu. Tirti, analizuoti materialias raides yra galimybės skaityti tekstą sąlyga. Bet jos nėra pats tekstas, jos yra jo materiali išraiška. Čia vėl, kaip ir pavyzdyje apie gydytoją, iškyla aikštėn, kad mokslas, apsiribojantis vien materialiosiomis sąlygomis, yra „vienarankis“ ir todėl – „vienpusis“. Jam trūksta to, kas būdinga žmogui kaip žmogui, – gebėjimo intelektu ir intuicija pakilti virš materialiųjų sąlygų ir prasiskverbti iki prasmės, tiesos, „teksto autoriaus žinios“.

Priartėjau prie šių jau per ilgų svarstymų pabaigos. Kokie praktiniai reikalavimai išplaukia iš čia apmestų minčių? Iš galimų tolesnių svarstymų gausos pasirenku tik du momentus.

1. Kaip „evoliucionizmas“ su savo ideologiniu materializmu galėjo tapti beveik religijos pakaitalu? Kodėl jis dažnai taip agresyviai ir emocionaliai reiškiamas? Drįstu teigti, kad šiuo metu veikiausiai nėra kitos mokslinės teorijos, kurios atžvilgiu būtų tiek daug rimtų prieštarų ir kuri, nepaisant to, būtų ginama kaip visiškai šventa. Svarbiausios prieštaros žinomos ir ne kartą nurodytos:

– „missing links“ („trūkstamos grandys“), gausybė trūkstamų pereinamųjų formų tarp rūšių – formų, kurių po 150 metų trunkančių intensyvių tyrinėjimų tiesiog nėra;

– dažnai pripažįstamas faktas, kad iki šiol realiai neįrodyta jokia evoliucija iš vienos rūšies į kitą;

– „sistemų teorija“ besiremianti negalimybė vieną kokią nors gyvą sistemą (pvz., roplius) nesuskaičiuojamomis kuo mažiausiomis mutacijomis pertvarkyti į kitą gyvą sistemą (pvz., paukščius);

– sąvokos „survival of the fittest“ („tinkamiausiųjų išlikimas”) problematika. Marco Bersanelli pavyzdžiais parodė, kad išgyvenimas dažnai būna „laimės dalykas“, atsitiktinumas, kontingencija ir neįrodo ypatingo „fitness“ („tinkamumo“). Dinozaurai ir daugelis kitų rūšių išnyko dėl katastrofų, o ne dėl neprisitaikytumo.

Tai tik keli svarbiausi teorijos sunkumai. Tad kodėl ji, nepaisant to, įsitvirtino kaip mokslinė teorija? Todėl, kad iki šiol nėra kitos, geresnės. Ir todėl, kad ji kaip mokslinė teorija yra paprasta ir „estetiška“.

Bet kodėl jai būdingas toks ideologinis krūvis ir kodėl ji paverčiama materialistiniu „lozungu“? Todėl, kad pasaulėžiūrinė alternatyva yra tikėjimas sukūrimu. Kas kalba apie sukūrimą, tas kalba ir apie Kūrėjo pretenziją. Jei egzistuoja įskaitoma Kūrėjo kalba, tuomet egzistuoja ir užkalbinimas, pretenzija. Tada iš to išplaukia privalomybė, etinė tvarka, pavyzdžiui, lyčių tvarka arba pareiga ginti gyvybę. Su vyraujančiu materializmu ir reliatyvizmu lengviau suderinti materialistinį požiūrį į evoliuciją. Ne veltui ideologiniu evoliucionizmu moksliškai buvo gražinamas ir komunizmas, ir nacionalsocializmas. Šiandien jis tarnauja ekonominiam socialdarvinizmui, kuriuo teisinama niekieno nevaržoma ekonominė „kova už būtį“.

Džiugu, kad vienas pagrindinių ideologinio darvinizmo atstovų Richardas Dawkinsas viename interviu visiškai nelogiškai pareiškė, jog nenorėtų gyventi darvinistinėje visuomenėje, nes ji nehumaniška.

2. Bet darvinizmą įtikimą daro dar viena priežastis. Tikėjimu į gerąjį Kūrėją, tikėjimu jo „progetto intelligente del Cosmo“ – „protingu Kosmoso planu“ (Benediktas XVI. Kalba per 2005 m. lapkričio 13 d. bendrąją audienciją) verčia suabejoti tiesiog begalinės žiaurybės.

Kodėl reikalingas toks varginantis evoliucijos kelias su nesuskaičiuojamais mėginimais, aklavietėmis, milijardais Visatos plėtimosi metų; kodėl reikia gigantiškų supernovų sprogimų, elementų radimosi žvaigždžių branduolinėje sintezėje, evoliucijos kaulų malūno su jos nepabaigiamais įsibėgėjimais ir sunaikinimais, jos katastrofomis ir žiaurybėmis iki pat nesuvokiamų gyvenimo ir išgyvenimo nuožmybių? Argi ne prasmingiau į visa žvelgti kaip į neplaningos gamtos aklą atsitiktinybių žaismą? Argi tai ne sąžiningiau už leibniciškuosius teodicėjos bandymus, kamuojamus didelių argumentacinių bėdų? Argi neįtikinamiau tiesiog pasakyti: taip, toks žiaurus yra pasaulis?

Mūsų svarstymų pabaigoje turime pabrėžti: nemėginkime trokšti skubotai, apologetiškai visur parodyti „intelligent design“. Kaip ir Jobas, atsakymo į kančios klausimą nežinome. Gavome tiktai vieną atsakymą. Jį davė pats Dievas. Logos, per kurį ir kuriame visa sukurta, prisiėmė kūną ir per tai visą Visatos, evoliucijos su jos didingais ir baisiais puslapiais istoriją. Jis prisiėmė visą kančios, griovimo ir pirmiausia moralinio blogio neigiamumą. Kryžius yra Dievo plano ir sprendimo raktas. Kad ir kokios svarbios, būtinos būtų naujos, gilesnės pastangos gamtos filosofijos srityje, Dievo galutinė išmintis yra žodis apie kryžių. Juk per savo Šventąjį Kryžių jis sutaikino visą pasaulį. Kryžius yra vartai į prisikėlimą.

Viename iš Velykų pirmųjų pamokslų popiežius Benediktas neseniai pasakė: „Kristaus prisikėlimas yra – pasinaudojant evoliucijos teorijos kalba – didžioji „mutacija“, absoliučiai svarbiausias šuolis į visišką naujybę ilgoje gyvybės ir jos raidos istorijoje, šuolis į visiškai naują tvarką, svarbią mums ir susijusią su visa istorija... „Evoliucijos“ ir apskritai gyvenimo istorijoje tai kokybinis šuolis į naują gyvenimą, į naują pasaulį, kuris, pradedant nuo Kristaus, nepaliaujamai skverbiasi į mūsų pasaulį, jį keičia bei traukia prie savęs“ (Velyknakčio pamokslas, 2006 04 15).

Jei Kristaus prisikėlimas yra, taip sakant, „didžiausioji mutacija“ arba, kaip tame pačiame pamoksle sako popiežius Benediktas, „meilės sprogimas, sutraukęs iki tol neišardomą „mirties ir tapsmo“ audinį“, tuomet ir mes galime sakyti: šitai yra „evoliucijos“ tikslas. Žvelgiant iš jos pabaigos, jos atbaigos, aikštėn iškyla ir jos prasmė. Jos paskiri žingsniai gali atrodyti betiksliai ir bekrypčiai, tačiau, žvelgiant iš Velykų, jos ilgas kelias turėjo prasmę. Ne „kelias yra tikslas“, bet prisikėlimas yra kelio prasmė.


© „Bažnyčios žinios“