„Bažnyčios žinios“. 2006 rugsėjo 15, Nr. 17. <<< atgal į numerio turinį

Kardinolas Christoph Schönborn

Dar kartą: „Sukūrimas ir evoliucija“
Devintoji katechezė iš serijos „Kūrimas ir evoliucija“

Prieš dvidešimt metų Romoje, vadovaujant kardinolui Ratzingeriui, vyko simpoziumas „Evoliucionizmas ir krikščionybė“. Ten, tuo metu būdamas dar profesorius Friburge, skaičiau pranešimą, kurį pavadinau: „Katechezė apie sukūrimą ir evoliucijos teorija. Nuo pilietinės taikos prie konstruktyvaus konflikto“ („Schöpfungskatechese und Evolutionstheorie. Vom Burgfrieden zum konstruktiven Konflikt“. In: R. Spaemann u. a. [Hrsg.]. Evolutionismus und Christentum. Weinheim 1986, 91–116). Laikraštis Frankfurter Allgemeine Zeitung aptarė simpoziumo darbų tomą (FAZ, 1987 02 13, 11) straipsnyje „Pilietinė taika baigėsi“ („Der Burgfrieden ist zu Ende“). Žvilgsnis į kelis praėjusius mėnesius tokį konstatavimą patvirtina. Visur karštai diskutuojama evoliucijos teorijos ir tikėjimo sukūrimu santykio klausimu. Dėl to gali tik džiaugtis. Abiem pusėms būtų žalingiau, jei šioje srityje nieko nevyktų. Pasak seno principo, „tai visiems rūpi ir turi būti visų aptarinėjama“.

Kertinis klausimas: ar pasaulis prasmingas?

Nieko mums nėra svarbiau už pirmapradį žmogaus klausimą, iš kur jis ir kur link eina, ar gyvenimas prasmingas. Jį tenka kelti kiekvienam žmogui, jei jis nori, kad gyvenimas būtų tikrai žmogiškas.

Ar įmanoma į tai rasti atsakymą? Iš kur atsakymas galėtų ateiti? Kokie galėtų būti kriterijai siūlomam atsakymui patikrinti? Kaip nustatyti, ar atsakymas padeda tinkamai orientuoti savo ir bendruomenės gyvenimą? Kitaip tariant: kokie, pavyzdžiui, kriterijai gali leisti mums užimti etiškai pagrindžiamą poziciją karštoje diskusijoje dėl embrioninių kamieninių ląstelių (= embrionus naudojančių tyrimų)?

Kertinis klausimas, nuo kurio priklauso atsakymas, iš esmės buvo praėjusių metų tema: ar pasaulis, kuriame gyvenime, ar mūsų gyvenimas šiame pasaulyje prasmingas? Prasminga yra tik tai, kas turi tikslą. Be proto nėra jokios krypties, jokio plano, jokio design.

Kardinolas Ratzingeris knygoje-interviu „Dievas ir pasaulis“ (Gott und die Welt. Freiburg/Br. 2000, p. 119) yra pasakęs: „Krikščioniškasis pasaulio įsivaizdavimas yra toks: pasaulis atsirado per labai sudėtingą evoliucijos procesą, tačiau savo giliausia esybe vis dėlto kyla iš Logos. Šiuo požiūriu jame glūdi protas“.

Mokslą ir religiją sieja protas

Apie protą kalbama atmetant teiginį apie gryną atsitiktinumą ir todėl beprasmiškumą. Omenyje turimas mokslo, proto ir tikėjimo santykio gilesnis apmąstymas. Visomis šiomis katechezėmis man visada rūpėjo atskleisti proto kaip tarpininko vaidmenį. Šiandienis konfliktas dažnai apribojamas mokslo ir religijos sankirta. Iš tiesų čia iš esmės kalbama apie abiejų „jungiamąją grandį“ – apie protą.

Būtent protas gamtoje mato design, kryptingumą, planą bei siekį ir įžiūri to vis daugiau. Juo daugiau įstengiame pažinti, juo platesnis, išsamesnis tampa mūsų gyvybės procesų pažinimas – juo didesnė, mano nuomone, turėtų būti nuostaba, juo abejotinesnės kalbos apie atsitiktinumą, juo neprotingiau visa tai kildinti, kaip sakiau laikraštyje New York Times, iš „betikslio, nesuplanuoto atsitiktinių pokyčių ir natūraliosios atrankos proceso“.

Benediktinas ir mokslo istorikas Stanley Jaki kartą pasakė, jog keista jau tai, kad yra „darvinistų“, visą savo mokslinę karjerą aukojančių tikslui įrodyti, kad nėra jokio tikslo (The Road of Science and the Ways of God. Edinbourgh 1978, 281).

Ar evoliucijos teorija sugriovė tikslingumą, kryptingumą? Jaki aštriu, ironišku tonu pareiškia: „Didžiausia problema, keliama šio teiginio, yra štai kas: tariamai betikslis evoliucijos procesas pagimdė būtybę, žmogų, kuris veikia turėdamas tikslą. Net patys evoliucininkai tikslą neigia tikslu; jų tikslas yra skatinti materializmą, o tai tikrai nėra joks mokslas, bet antimetafizika“ („Non-Darwian Darwinism“. In: R. Pascual [ed.]. L‘Evoluzione: Croce di scienza, philosophia e teologia. Rom 2005, 44). „Omne agens agit propter finem“ („Visa, kas veikia, veikia dėl tikslo“), – taip skamba vienas iš klasikinės metafizikos nuo Aristotelio iki Tomo principų (plg. STh II–II, 1, 2; I, 44, 4).

Klausimas dėl intelligent design yra visiškai teisėtas

Dar kartą: teisėta ir metodiškai pateisinama iš tam tikro požiūrio į gamtą pašalinti klausimą „Kokiu tikslu?“, tikslingumo paiešką. Neteisėta, maža to, neprotinga iš to daryti išvadą, jog jokio tikslingumo nėra.

Intelligent design temai atsidėjusios amerikiečių mokslininkų grupės agresyvus puldinėjimas neturi nieko bendra su mokslu. Jų metodinį pagrindą galima kritikuoti. Tačiau klausimas dėl gyvojoje gamtoje akivaizdaus intelligent design kilmės yra visiškai teisėtas, maža to, žmogui ir jo protui prideramas klausimas. Atsakymo į tai iš griežtai pagal gamtamokslinius metodus atliekamų tyrimų nelauktina, tačiau šio klausimo žmogus kaip klausianti, besistebinti, mąstanti būtybė išvengti negali!

Joachimas Illiesas taip apie šitai rašo: „Gamtamoksliškai neįmanoma įrodyti nei už daiktų glūdinčios prasmingos tvarkos, nei betikslio atsitiktinumo. Biologija, juo didesnę pažangą ji daro, suvokia, kad jos tyrimų lauke atsakymo į klausimą dėl evoliucijos galutinės priežasties surasti neįmanoma“ (Biologie und Menschenbild. 1975, 19 ir t.).

Kur tada jį galima rasti? Apie tai pirmiausiai ir kalbėsime šioje baigiamojoje katechezėje. Savo čia siūlomą tezę norėčiau perteikti Joachimo Illieso metafora, dviejų laiptų, Darwino ir Jokūbo, įvaizdžiu (Schöpfung oder Evolution. Ein Naturwissenschaftler zur Menschenwerdung. Zürich 1979, 104). Šiuo įvaizdžiu simbolizuojamas kylantis evoliucijos judėjimas ir iš Dievo besileidžiantis kuriančiosios Dvasios judėjimas. Dvi kryptys, du judėjimai, leidžiantys kažkiek išvysti visumą, kai iš akių neišleidžiama nei viena, nei kita. Tai, kad abiejų judėjimų centras, prasmė ir vidinis tikslas yra Kristus, dar kartą aptarsime pabaigoje (plg. 7 katechezę).

Du požiūriai – dvi istorijos

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje tarp elgesio tyrėjo bei Nobelio premijos laureato Konrado Lorenzo ir koncentracijos stovyklą išgyvenusio Sigmundo Freudo mokinio bei logoterapijos steigėjo Viktoro Franklio įvyko pokalbis. Štai ką apie tai pasakoja pats Franklis: „Daugeliui teigiant, kad visa evoliucija tėra atsitiktinumas, kad ji yra vien atsitiktiniai įvykiai be jokio prasminio sąryšio, tarsi mutacijos, kad nėra jokios teleologijos (kryptingumo), vis dėlto turime klausti, ar šis biologijos lygmuo neišvengiamai vienintelis, iš kurio turime žvelgti į tikrovę. O gal šis biologinio požiūrio lygmuo tėra vienas iš kelių ir, pavyzdžiui, jo atžvilgiu „vertikaliai” egzistuoja dar vienas lygmuo? Ir ar negali būti, kad šiame kitame lygmenyje, šioje koordinačių sistemoje, visiškai tinka mintis, linija, jungianti taškus, kurie vien horizontaliame (būtent atsitiktinumo) lygmenyje atrodo nesusiję? Taip žvelgiant (įtraukus šį vertikalų lygmenį), teleologija (prasminis ryšys ir kryptingumas) gali slypėti ir anapus mutacijų“.

„Iš Konrado Lorenzo nelaukiu, – toliau tęsė Franklis, – kad jis dabar į šią sritį panirtų ir tada pasakytų: taip, tikrai toks kryptingumas, tokia prasmė yra. Tačiau, tikiuosi, jis primygtinai nesilaikys to, kad neišvengiamai tėra vien tik horizontalaus lygmens požiūris. Anuomet Konradui Lorenzui pasakiau: žinote, jei Jūs tiesiog pripažintumėte, jog iš principo įmanoma, kad – kitame negu biologinis lygmuo – vis dėlto egzistuotų teleologija, prasminis sąryšis, prasminė kryptis, nusipelnytumėte antrą Nobelio premiją – Nobelio premiją už išmintį. Mat išmintis yra mokslas plius savo ribų suvokimas“ (Viktor E. Frankl. Altes Ethos – Neues Tabu. 1974). (Šį dialogą cituoju iš nedidelės knygelės, kurią visiems, ypač jaunesniems skaitytojams, nuoširdžiai rekomenduoju; joje puikiai aptariama daug klausimų, kurie buvo šių katechezių tema: Peter Blank. Alles Zufall? Naive Fragen zur Evolution. Augsburg 2006, 75 ir t.)

Du požiūriai – de facto dažnai laikomi kaip vienas kitą šalinantys, vienas su kitu besigalynėjantys požiūriai, Jungtinėse Valstijose prieita net iki teismo procesų, sulaukiančių didžiulio atgarsio žiniasklaidoje. Galbūt, kad būtų aiškiau, čia reikėtų kalbėti ne apie du požiūrius, bet apie dvi viena su kita besivaržančias istorijas.

Darvinizmas tapo alternatyvia kūrinijos istorija

Šimtmečius buvo pasakojama tokia kūrinijos istorija, kokia pateikta Biblijoje. Žmonės laikė save dalimi didelės su Adomu ir Ieva prasidėjusios istorijos, kuriai pagrindą padėjo Kūrėjo šešių dienų darbas. Pasaulis buvęs sukurtas prieš 6 tūkst. metų; dar ir šiandien žydų tauta metus skaičiuoja „nuo pasaulio sukūrimo“. Pagal žydų kalendorių šiandien gyvename 5766 metais nuo pasaulio įsteigimo. Tai, kad, atskleidžiant Visatos platybes, Žemės raidą, šiai istorijai radosi vis stipresnis konkurentas, nestebėtina. „Mokslinė“ pasaulio istorija vis labiau keitė biblinę, darė šią mitiniu pasakojimu. Tačiau aštriai konkuruoti imta tik pasirodžius darvinistinei gyvybės istorijai. Darvinizmas tapo alternatyvia kūrinijos istorija, kuriai nebereikėjo Kūrėjo ir kuri, palyginti su bibline istorija, turėjo nenusakomai patrauklią, viską nušviečiančią moksliškumo aureolę.

Turime aiškiai suvokti, kad evoliucija šiandien visur pristatoma kaip galiojanti istorija. Kaip istorija ji vyrauja mokykliniuose vadovėliuose, žiniasklaidoje, viešuosiuose debatuose ir net reklamoje, karikatūrose ir t. t. Ir ji pasakojama su pretenzija pasakyti, kaip visa buvo iš tikrųjų. Bibliniam pasakojimui paliekama geriausiu atveju siaura erdvė pasakyti ką nors apie žmogaus gyvenimo prasmę. Istorijos požiūriu tai, kas parašyta pirmuose trijuose Biblijos skyriuose, yra mitas. Tokia šiandien dvasinė „sinoptinė situacija“: kas laikosi mokslinio pasaulėvaizdžio, tam pasaulio istorija, tikroji istorija, yra evoliucinistinis pasakojimas. Kita, biblinė, istorija geriausiu atveju tėra gražus mitas.

Biblinė ir mokslinė istorija pasakojamos toliau

Tačiau abi istorijos pasakojamos toliau. Biblinė – pamaldose (pavyzdžiui, Velyknakčio liturgijoje!), tikybos pamokose (dažniausiai nenoromis ir daug ką kompromisiškai užtušuojant) ar koncertų salėse, grojant Haydną. Visur kitur pasakojama „mokslinė“ istorija, maža to, ji įtraukiama ir į tikybos pamokas, nes būtent to moko „mokslas“. Neišvengiamai kyla klausimas, pirmiausiai jauniems žmonėms, nes jiems apskritai kyla klausimų: kuri iš abiejų istorijų teisinga? Atsakymas dažniausiai visiškai aiškus: mokslinė! Kaip dar kitaip galėtų būti? Juk ji pateikiama kaip jau „seniai moksliškai įrodyta“.

Bet kaip tada paaiškinti, kad nuo Darwino „Origin of Species“ paskelbimo moksliniai debatai niekada nesiliovė? Kaip ir anksčiau, „Darwino istorijai“ adresuotų klausimų kyla daugybei žmonių, kurių negali įtarti fundamentalizmu. Lieka tiek daug atvirų klausimų, kad galima tik stebėtis, su kokiu raiškumu, su kokia savikliova pasakojama „darvinistinė istorija“.

Griežtai moksliniai evoliucijos tyrimai, galintys įtikinamai protokoluoti savo žingsnius, kaip tyrimų šaka itin respektabilūs. Tačiau jų taikymas visoms tikrovės sritims, vadovaujantis šūkiu: „visa yra evoliucija“, jau nebe moksliškas. Tada įžengiame į pasaulėžiūros, jei ne ideologijos, teritoriją.

„Darvinistinė istorija“ daro poveikį ne tik įsivaizdavimams, kokios yra gyvybės ištakos bei jos raida. Ji darė ir tebedaro poveikį visuomeniniam gyvenimui, didžiosioms etinėms bioetikos, pedagogikos, mokslo gairėms. Alternatyva „darvinistinei istorijai“ yra ne kreacionizmas, kaip mėgstama pateikti, bet „Darwino laiptų“ ir „Jokūbo laiptų“ sambūvis.

Daug kas rodo, kad gyvybė per ilgą, kylantį procesą išsirutuliojo iš paprasčiausių pradmenų iki žmogaus sudėtingybės. Nuostabu vis giliau skverbtis į visos gyvybės bendrus struktūrinius elementus ir per tai – į giminystę. Tačiau ne tik nebūtina, bet ir tiesiog absurdiška bei bet kuriam protui prieštaringa šį didingą gyvybės kelią ligi žmogaus laikyti vien atsitiktinumo ženklinamu procesu. Kai astronomas, kuris kartu yra kunigas bei teologas, drįsta teigti, jog net pats Dievas negalėjęs tiksliai žinoti, ar evoliucijos rezultatas galiausiai būsiąs žmogus (taip tvirtina George V. Coyne SJ žurnale Der Spiegel, 2000 12 22), tai šitai yra visiška nesąmonė.

Alternatyva vien atsitiktinumo ženklinamam procesui yra ne visiškas determinizmas, bet kūrinių galios savarankiškai veikti ir ją palaikančios bei įgalinančios Dievo kuriančiosios Dvasios „sampyna“. Pradžioje buvo žodis, o ne atsitiktinumas. Tiesa, atsitiktinumas kaip tas, kas neplanuota, egzistuoja, tačiau jis nėra didysis kuriamasis principas, kokį iš jo norėtų padaryti ideologinis darvinizmas. Baigdamas šią ilgą katechezių seriją, leisiu sau bent bendrais bruožais įvardyti tris sritis, kur šiandien itin aiškiai išryškėja tiesioginiai problemiški „Darwino laiptais“ besiremiančios „pasaulėžiūros“ padariniai.

1. Neodarvinizmas ir neoliberalizmas

Viename Austrijos dienraštyje paskelbtame interviu („Die Presse“, 2005 07 30, p. VIII) Richardas Dawkinsas pareiškė: „Nė vienas padorus žmogus nenori gyventi visuomenėje, funkcionuojančioje pagal darvinistinius dėsnius... Darvinistinė visuomenė būtų fašistinė valstybė“. Sutinku! Tačiau kaip gali egzistuoti kitokia, žmoniškesnė, visuomenė, jei visa yra evoliucija? Iš kur tada kyla laisvė atmesti „žudikišką darvinistinį košmarą“ (taip gyvenimą pavadino Woody Allenas)?

Vienos ekonomistas Ewaldas Walterskirchenas atkreipia dėmesį į artimą neodarvinizmo ir ūkinio neoliberalizmo ryšį: „Abi teorijos remiasi tuo, jog raidos procesą lemia tik atsitiktiniai pokyčiai/prisitaikymai per atranką/konkurenciją. JAV ekonomistas Paulas Krugmannas pagrįstai rašo, kad neoklasikinės mikroekonomikos vadovėlis daro įspūdį, jog skaitai mikrobiologijos įvadą. Ekonomikos artumas biologijai ypač akivaizdus Hayeko, laikomo vienu neoliberalizmo tėvų, darbuose. Friedrichas von Hayekas, biologų šeimos atžala, aiškiai kalba apie „atsijojimą” rinkos būdu. Hayekas laiko didelę bedarbių dalį – panašiai kaip populiacijos perteklių gyvūnų pasaulyje – ekonomiškai naudingu dalyku, nes tada gali veikti natūralioji atranka. OECD [Organisation for Economic Co-operation and Development – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija], neoliberalizmo tvirtovė, vėlgi ekonominę krizę Europoje aiškina tiesiog kaip negebėjimą prisitaikyti prie šokų – visiškai panašiai, kaip neodarvinistai aiškina gyvūnų rūšių išmirimą. Tokių svarstymų išvados, kokia turėtų būti ekonominė politika, aiškios: ekonominei politikai tereikia sukurti tinkamas bendrąsias sąlygas, kad rimtai veikti pradėtų atrankos mechanizmas – rinka. Tiesiai šviesiai tai reiškia, jog Europos socialinio modelio būtina atsisakyti“ („Der Standart“, 2005 07 16/17).

2. Neodarvinizmas ir tinkamumo pedagogika

Man, kaip „už mokyklą atsakingam vyskupui“, praėjusiais metais teko nekart pareikšti poziciją mokyklos ir švietimo klausimais. Pagrindinis rūpestis yra jau kelerius metus vis aiškiau pastebima švietimo „ekonomizacija“. Keli žodžiai šia tema.

Pagrindinė šiandienio švietimo paradigma yra prisitaikymas naudingumo aspektu – pirmiausia prie darbo rinkos. Tokie gebėjimai kaip mobilumas ir lankstumas aukštinami, tuo tarpu pagrindinės katalikų socialinio mokymo kryptys, tai, kad ūkis yra žmogui, o ne priešingai, užmirštamos; iš dalies užmirštama pagrindinė mokyklos ir švietimo užduotis – ugdyti ir gebėjimą priešintis. Gyvename laikais, kai – ačiū Dievui – didvyrių nereikia, tačiau ramybės neduoda klausimas: iš kur rasis didžių ir tvirtų prieštarautojų, kai kiekvienas nuo mažens išmoksta eiti bet kuria kryptimi, kuria pučia vėjas?

Neatsižvelgiama į tai, kas atsitinka tiems, kurie prisitaikyti neįstengia: kurie per lėti, nepakankamai sukti, per menki konkurencinėms kovoms, drovūs, nedrąsūs, nepasitikintys savimi... Jie atsiduria pakraštyje, tuo tarpu viduryje yra prisitaikiusieji, reikalingieji – jie skirti bei išrinkti išgyvenimui. Bet neatsižvelgiama ir į tai, jog esminių permainų metu pirmosios aukos yra būtent prie iki tol egzistavusių sąlygų geriausiai prisitaikiusieji.

Priešinimasis ideologiniam evoliucionizmui šiandien yra viena iš gyvenimo laisve bei atsakomybe formų. Savo garsiojoje paskaitoje, skaitytoje Paryžiuje, Sorbonos universitete, kardinolas Ratzingeris sakė, jog krikščionybė „savuoju proto primato pasirinkimu“ šiandien reiškianti „apšvietą“, t. y. išlaisvinimą iš netikusių priklausomybių (plg. J. Ratzinger. Glaube, Wahrheit, Toleranz. Das Christentum und die Weltreligionen. Freiburg 2003, 146).

3. Kova dėl gyvybės etikos

Ideologinis ginčas su materialistine pasaulėžiūra šiandien, matyt, niekur nėra toks neatidėliotinas kaip plačioje bioetikos srityje. Krikščioniškasis žmogaus paveikslas ir konkrečiai Katalikų Bažnyčios mokymas šiandien dažnai daug kur yra vieninteliai, ginantys besąlygišką žmogaus nuo prasidėjimo iki natūralios mirties kilnumą. Kaip girdėjome priešpaskutinėje katechezėje, Katalikų Bažnyčia, nepajudinama jokios (dažnai masinės) kritikos, laikosi to, kad gamtoje yra kažkas, ką galima pavadinti „Kūrėjo kalba“, ir todėl egzistuoja doroviškai įpareigojanti kūrinijos tvarka, turinti būti matas ir bioetikos klausimais.

Keista: evoliucijos ideologija atmeta Dievą designer, atmeta mintį apie gamtoje įžiūrimą intelligent design. Juo daugiau tada randasi projektų, kur žmogus pasiskelbia esąs evoliucijos designer. Taip yra, pavyzdžiui, naujoje Simono Youngo knygoje „Designer Evolution: A Transhumanist Manifesto“ (Prometheus 2006, aptartoje: „First things“, Nr. 164/June-July 2006, 48 ir t.), kur visiškai atvirai dėstoma biologistinė, eugenikos paženklinta etika.

Patyrusieji nesėkmę yra tie, kurie neįstengė savęs biologiškai „patobulinti“. In vitro apvaisinimas ir viso to padariniai, iš dalies jau praktikuojama ikiimplantacinė diagnozė, nenuspėjami embrionų „perprodukcijos“ padariniai, diskusija dėl embrionų panaudojimo kamieninėms ląstelėms gauti – visi šie dalykai, dėl kurių reiškia susirūpinimą katalikų mokymas, gali sudaryti didžiulių problemų, pralaužti apsauginius moralės pylimus ir, nevalia užmiršti, sukelti daugybę naujų žmogaus kančių, kurias kaip tik ir siekta pašalinti.

Toks evoliuciją į savo rankas imančios biotechnologijos intelligent design nekelia jokio pasitikėjimo. Tiesa, „bioinžinerijai“ šitaip peržengiant etikos ribas, visada nurodomos teigiamos jos pritaikymo galimybės, kalbama apie tai, kiek ligų galima išgydyti, kiek vaikų troškimų išpildyti, kiek socialinių patobulinimų pasiekti.

Tačiau atsargiai: kai kurie tokios „pažangos“ dalykai ilgainiui pasirodė problemiški. Milžiniški ekonominiai interesai, paprastai pridengti biotechnologinių avantiūrų, dažnai užkerta kelią atvirai ir sąžiningai informacijai apie neigiamus tokios „pažangos“ padarinius (pavyzdžiui, beveik neminimi tyrimų rezultatai apie didelę in vitro apvaisinimo riziką).

Baigiamasis žodis

Štai ir baigiame mūsų katechezių ciklą. Daug aspektų apžvelgėme. Kur kas daugiau neaprėpėme. Pabaigai du žodžiai: pirmasis – nuostabos kupinas dėkingumas, garbinimas ir šlovinimas. „Mano Dieve, koks tu didis!“ Tokia nuostaba niekada neturi užgesti širdyje. Visos žinios, kurias įgijau metams bėgant, net jei tai tebūtų to, ką įmanoma žinoti, fragmentų fragmentai, kėlė man vis didesnę nuostabą – taip pat tai, ką galima sužinoti iš tiksliųjų evoliucijos tyrimų. „Darwino kopėčios“, pirmiausiai genetikos dėka, leido įstabiai pažvelgti į gyvybės kopimą viršun, į jos tapsmą bei formavimąsi. „Jokūbo laiptai“, šį gyvybės laipiojimą aukštyn ir žemyn sujungiantys su dangumi, gyvojo Dievo, jo Žodžio ir Dvasios veikimu, neišvaduoja iš „kopimo“ viršun „Darvino laiptais“ tyrimo vargų. Jie mums neatskleidžia, kaip Kūrėjas savo kūrinį sukūrė, išlaiko bei vairuoja. Tačiau jie mums absoliučiai tikrai, tikriau už visas gamtamokslines teorijas, pasako, kad visa sukurta per tą ir tam, kuris yra jo Žodis, Logos, Kristus, ir kad visa, kas sukurta, persunkta jo Dvasios, kuri jau pradžioje dvelkė viršum vandenų (plg. Pr 1, 2), kuri yra meilė ir viskam teikia prasmę bei tikslą. Logos ir agapė, protas ir meilė yra medžiaga, iš kurios atsirado, susideda ir bus atbaigtas pasaulis. Verta gyventi – ir mirti – esant tuo tikram. Juk kam gi būtų reikėję tos evoliucija, jei jos galutinis tikslas nebūtų prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas.


© „Bažnyčios žinios“