„Bažnyčios žinios“. 2006 rugpjūčio 16, Nr. 15. <<< atgal į numerio turinį

Kardinolas Christoph Schönborn

„Valdykite žemę“: atsakomybė už kūriniją
Aštuntoji katechezė iš ciklo „Evoliucija ir kūrimas“

Nedaug Biblijos sakinių šiandien susilaukia tiek priešiškumo bei atmetimo kaip garsioji Pradžios knygos 1 skyriaus 28 eilutė: „Valdykite žemę!“ Žinomas vokiečių autorius vieną savo smarkų poleminį rašinį pavadino „Žiaurūs krikščionybės padariniai“ (Carl Amery. Das Ende der Vorsehung. Reinbeck 1972). Nuo šio dieviškojo įsakymo žmonijai padarinių šiandien kenčiąs visas pasaulis. „Žmogui paskirta užduotis valdyti žemę pastūmėjo tuo lemtingu keliu, kurio karti pabaiga dabar ima ryškėti“ – pasaulinė ekologinė katastrofa, gyventojų perteklius, tikėjimas pažanga, viešpatavimo pasauliui ideologija. „Kuo anksčiau didžiavomės, būtent kad tikėjimas sukūrimu nudievinęs pasaulį ir padaręs jį protingą, kad saulė, mėnulis ir žvaigždės yra nebe baimę keliančios didingos dievybės, bet tiktai šviesuliai, kad gyvūnai ir augalai prarado savo mitinį pobūdį, – visa tai dabar tampa krikščionybei metamu kaltinimu. Didžias broliškas pasaulio galias krikščionybė pavertusi žmogaus naudojimosi objektais ir taip paskatinusi jį, laikantis dauginimosi ideologijos, kuriai rūpi tik ji pati, piktnaudžiauti augalais bei gyvūnais, šio pasaulio jėgomis apskritai“ (J. Ratzinger. Im Anfang schuf Gott. Einsiedeln-Freiburg 1996, 41).

Krikščionybė – pažangos kliuvinys ar skatintoja?

Krikščionybė vėl kaltinamųjų suole – anksčiau ji ten sodinta kaip didelis pažangos kliuvinys, kaip konservatyvus stabdis, nuolatos kritiškai ir baimingai atmetantis tai, kas nauja, tuo tarpu dabar – kaip blogoji pažangos skatintoja, Biblija teisinanti totalinį gamtos išnaudojimą. Argi biblinė užduotis Pradžios knygos 28 eilutėje nėra programa, tiesiog priešinga tam, kas šiandien daugybę žmonių visame pasaulyje jaudina kaip aplinkos apsaugos idėja?

„Dievas palaimino juos [vyrą ir moterį] tardamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28).

Tai, rodos, tiesiai prieštarauja viskam, ko saugotis sukrėstą Vakarų pasaulį aštuntojo dešimtmečio pradžioje įspėjo Club of Rome, – gyventojų pertekliaus siaubo scenarijaus, dauginimosi ideologijos, kurios pavojai staiga tapo įvardyti, optimistinio tikėjimo pažanga, kuris jau buvo bepradedąs virsti panika. Audringai plėtojantis globalizacijai, priežasčių nerimauti nuo tada nesumažėjo.

„Viešpatavimo pasauliui mentalitetas“ ir „atsakomybė už kūriniją“

Tad ar judėjų-krikščionių tradicija su savo raginimu daugintis ir valdyti pasaulį (laikomu Dievo įsakymu, maža to, apskritai pirmutiniu iš visų Dievo duotų įsakymų Biblijoje) nėra, taip sakant, pirmutinė ekologinės grėsmės, jei ne katastrofos, kurios link artinamės ir kuri, pasak kai kurių, jau negrįžtamai prasidėjo, sukėlėja?

Pirma paklauskime, ką reiškia Biblijos ištara: „Valdykite žemę“. Vėliau pasidomėsime faktinėmis šiandienio „viešpatavimo pasauliui mentaliteto“ ištakomis. Galiausiai pamėginsiu išdėstyti krikščionišką „atsakomybės už kūriniją“ užduotį.

1. Žmogaus viešpatavimas pasaulyje

Iš pradžių konstatuotina tai, kas turėtų būti suprantama kiekvienam: prieš 2500 metų, kai atsirado galutinis Pradžios knygos tekstas, gyventojų perteklius buvo „taip toli už akiračio ribų, kad autoriai neturėjo jokio pagrindo apie tai įspėti“ (J. Schubert. Genesis 1–11. Würzburg 4/1997, 46). Pirmiausia rūpintasi turėti pakankamai palikuonių ir apgyventi aplinką.

Pr 1, 28 glūdi dvi prielaidos, kuriomis šiandien abejojama. Pirma užduoties valdyti žemę prielaida ta, kad žmogus sukurtas kaip vyras ir moteris. Pr 1, 26–27 rašoma:

„Tuomet Dievas tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“

Žmogus nuo pat pradžių traktuojamas kaip bendrija. „Tevaldo jie...“ Jie, žmonijos šeima, gauna užduotį būti Dievo vietininkais, valdytojais. Kaip sukurtieji „pagal jo paveikslą“, jie dalyvauja Dievo valdžioje pasauliui, yra tie, kuriems jis yra patikėjęs „tvarkyti pasaulį“ (H. W. Wolff. Anthropologie des Alten Testaments. München 2/1974, 236). Tačiau jie tokie yra ne kaip anoniminė žmonija, bet konkrečiu pavidalu, kokiu egzistuoja žmonijos šeima: Dievas „sukūrė juos“ kaip „vyrą ir moterį“ (Pr 1, 27b). Prie šios esmingai svarbios duotybės netrukus grįšime.

Antra, paaiškintina, kas turima galvoje žodžiu „valdyti“. Biblijotyros požiūriu, čia tikrai kalbama apie valdžią: „Pasaulio žmogiško tvarkymo pobūdis yra besąlygiškas pranašumas“ (H. W. Wolff, op. cit., 239). Šis hebrajiškas žodis visada „reiškia veiksmą, kuriuo žmogus, panaudodamas savo jėgas, padaro ką nors sau pavaldų... Tad žmonija, kaip Dievo paveikslas, apdovanota gebėjimu bei įgaliojimu disponuoti pasauliu“ (ten pat). Aiškiai ir nedviprasmiškai tai pasakoma 8 psalmėje, kur aukštinamas žmogaus Kūrėjas:

„Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. Avis ir jaučius – visus aliai vieno – ir laukinius gyvulius, padangių paukščius bei jūros žuvis ir visa, kas tik keliauja jūrų takais“ (Ps 8, 5–9).

Visa, kas gyva žemėje, jūroje ir ore, jam pajungta su dviem svarbiais patikslinimais:

1. Užduotį kūriniją tvarkyti, formuoti bei ja disponuoti Dievas patikėjo ne keliems, bet visiems žmonėms bendrai. Iš to išplaukia esminis katalikų socialinio mokymo principas: „Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai“ (KBK 2402).

2. Žmogui patikėta valdyti visą nežmogišką kūriniją, bet ne kitus žmones: „Tik pats žmogus negali būti pajungimo objektas“ (plg. Pr 9, 6; H. W. Wolff, 240).

Kaip žmogus turėtų valdyti jam pavaldžią kūriniją? Būtent čia pasiekiame lemiamos svarbos kryžkelę, iš naujo grąžinančią mus prie šių metų temos. Kardinolas Ratzingeris Miunchene sakytuose savo pamoksluose apie kūriniją aiškiai suformulavo: „Kūrėjo užduotis žmogui reiškia, kad pasaulį, kaip Dievo kūriniją, šiam privalu prižiūrėti laikantis kūrinijos ritmo ir logikos“ (J. Ratzinger. Im Anfang schuf Gott. Einsiedeln-Freiburg 1996, 41).

Suvokti kūrinijos kalbą

Žmogui patikėtos valdžios matą Kūrėjas teikia per pačią kūriniją, per jos kalbą, ritmiką, prasmę, logiką. Tad kalbama apie tai, ar mes kaip „kūrinijos valdytojai“ pajėgiame suvokti kūrinijos kalbą bei į ją įsigilinti. Žmogaus užduotis būti atsakingam už kūriniją suponuoja mokėjimą naudoti kūriniją tam, „kam ji pajėgi ir pašaukta, bet ne kad ji būtų atgręžta pati prieš save“ (ten pat).

Bet ar kūrinija kalba suprantama kalba? Ar egzistuoja paisytina kūrinijos tvarka? Ar Kūrėjas ką nors sako savo kūrinijos pobūdžiu, jos prasme, esme, jos nuorodomis, kurios mus mokytų, kaip suprasti tokį dalyką kaip „atsakomybė už kūriniją“?

Būtent čia glūdi kritinis taškas. Šiandien dažnai abejojama, kad Kūrėjas kūrinijos būtimi sako ką nors, iš ko mūsų atžvilgiu išplauktų pareiga būti už ją atsakingiems. Evoliucionizmas kaip ideologija (dar kartą: skirtinas nuo mokslinės teorijos apie evoliuciją) tiesiog neigia Kūrėją būtimi sakant ką nors, į ką galėtų orientuotis dorovinė „atsakomybės už kūriniją“ pareiga. Paminėsiu dvi sritis, kur šiandien daugelis žmonių abejoja kūrinijos tvarka:

1. Pirma sritis yra tai, kad Kūrėjas sukūrė žmogų kaip „vyrą ir moterį“ ir būtent tokio norėjo. Labiau ar mažiau „užsikrėtusiems“ laiko dvasia, šiandien mums sunku pripažinti, kad vyriškoji ir moteriškoji būtis yra ne tiesiog kokios nors kultūrinės fiksacijos ar kokie nors genetiniai atsitiktiniai produktai, bet pirmiausia būties išankstinės duotybės. Kad genetikos žaismui ir kultūrinėms įtakoms tenka tam tikras vaidmuo, neabejotina, tačiau tai nesudaro vyriškosios ir moteriškosios būties. Tai gali daryti įtaką jos reiškimuisi, bet visada su sąlyga, kad tai tik prisideda prie jos pavidalo formavimo. Kai iš tokios Kūrėjo būtinės išankstinės duotybės daromos dorovinės išvados, pavyzdžiui, homoseksualizmo klausimu, tai šitai laiko dvasiai visiškai nesuprantama. Toks požiūris į atsakomybę už kūriniją per daug prieštarauja plačiai vyraujančiai kitokiai viešpatavimo pasauliui sampratai, apie kurią dar kalbėsime.

2. Antras pavyzdys yra gyvūnų apsaugos klausimas. Katalikų Bažnyčios katekizme skyriaus „Pagarba kūrinijos nepažeistumui“ pastraipos apie gyvūnus galbūt liko stiliaus požiūriu šiek tiek sausokos. Tą anuo metu pastebėjo pats kardinolas Ratzingeris, kurio pranciškoniška meilė gyvūnams, ypač katėms, gerai žinoma. Vis dėlto, galima sakyti, kad čia pateikti moraliniai nurodymai, kaip elgtis su gyvūnais, visiškai atitinka ir protą, ir tikėjimą sukūrimu. Protestai, kurių susilaukė šios pastraipos, liudija dažnai visišką biblinės žmogaus užduoties valdyti nesupratimą. Šias tris trumpas pastraipas pacituosiu kaip pavyzdį, iliustruojantį šiandienius debatus dėl krikščioniškai suprantamos atsakomybės už kūriniją:

2416 „Gyvūnai yra Dievo kūriniai. Apvaizda rūpinasi ir jais. Jau pačiu savo buvimu jie šlovina ir aukština Viešpatį. Žmonės irgi turi būti jiems palankūs. Prisiminkime, kokie švelnūs gyvūnams buvo šventieji Pranciškus Asyžietis ir Pilypas Nėris“.

2417 „Gyvūnus valdyti Dievas pavedė žmogui, sukurtam pagal Jo paveikslą. Tad leistina gyvūnus naudoti maistui ir drabužiams. Galima juos prisijaukinti, kad tarnautų dirbančiam ir besiilsinčiam žmogui. Leistinų ribų neperžengiantys medicininiai ir moksliniai gyvūnų tyrinėjimai doroviniu požiūriu yra pateisinami, nes padeda gydyti žmogų ir gelbėti jo gyvybę“.

2418 „Be reikalo gyvūnus kankinti ar atimti jiems gyvybę yra nesuderinama su žmogaus orumu. Taip pat nedora dėl jų eikvoti pinigus, kuriuos pirmiausia reikėtų panaudoti žmonių vargui palengvinti. Gyvūnus galima mylėti; tačiau nedera prie jų prisirišti taip, kaip prisirišama prie asmenų“.

Pirma iš šių pastraipų kritikos nesusilaukė, išskyrus tai, kad gyvūnų atžvilgiu žodis „palankus“ kai kam pasirodė per menkas. Tačiau audringų prieštarų sukėlė paskutinis trečios pastraipos sakinys: gyvūnus galima mylėti, tačiau ne taip, kaip turi būti mylimas žmogus. Juk turėtų būti nesunku suprasti, kad kūrinijos tvarka kažkaip iškreipiama, kai gyvūnams kuriamos komfortinės sąlygos, žmonėms stokojant to, kas būtiniausia. Tai nereiškia, kad meilė gyvūnams yra kažkas bloga. Tačiau kūrinijoje egzistuojaordo caritatis, meilės tvarka, kuri mums tampa išsyk akivaizdi tada, kai tėvai visa, ką turi gera, atiduoda namų šuniui, tuo tarpu savo vaikui leidžia mirti badu.

Rudolfas Hößas, Aušvico koncentracijos stovyklos komendantas, labai mylėjo gyvūnus. Jau nekart skausmingai pastebėta, kad gyvūnų apsaugos lobistai politikų šiandien geriau girdimi negu besirūpinantieji negimusių vaikų apsauga. Kūrinijos tvarka čia aiškiai diktuoja hierarchinę privalomumo tvarką. Tačiau jau tokios hierarchinės tvarkos idėją kai kas supranta taip, tarsi pirmenybė negimusios žmogaus gyvybės apsaugai žeistų teisėtas pastangas, kuriomis siekiama gyvūnų apsaugos. Prieš mėgindamas atskleisti dorovinės orientacijos į kūrinijos tvarką praradimo priežastis, norėčiau atkreipti dėmesį į teigiamą užduoties kūrinijos atžvilgiu pusę, kuri, tikiuosi, šiandien daug kam suprantama. Evangelikų egzegetas Ludwigas Köhleris labai vaizdžiai suformulavo, ką Pr 1, 28 reiškė ankstyvajai žmogaus kultūros plėtrai ir tebereiškia šiandienėms kultūrinėms pastangoms:

Užduotis kūrinijos atžvilgiu yra „užduotis plėtoti kultūrą. Ji tenka visiems žmonėms, galioja visais laikais; nėra jokios žmogaus veiklos, kuri jai nebūtų pavaldi. Tą užduotį vykdė pirmasis žmogus, jis, kartu su saviškiais atviroje stepėje išstatytas lediniam vėjui, uždėjo keletą akmenų vieną ant kito, taip išrasdamas sieną, visos architektūros pagrindą. Tą užduotį vykdė pirmoji moteris, kad sujungtų kelis kailio skutus, ji pragręžė kietą dyglį ar žuvies ašaką bei per skylę įvėrė gyvūno sausgyslę, taip išrasdama adatą, siuvimą, viso drabužių meno pradžią. Iki šiandien kiekvienas vaiko mokymas, kiekviena mokykla, kiekvienas raštas, kiekviena technika, kiekvienas tyrimas, mokslas bei mokymas, jų metodai, priemonės bei institucijos yra ne kas kita, kaip šios užduoties vykdymas. Šis ženklas, šie Biblijos žodžiai žymi visą istoriją, visus žmogaus siekius.

Tai – objektyvioji pusė. Dar yra ir subjektyvioji. Kiekvienas žmogus turi – tai neprarandamai glūdi jo prigimtyje – susidoroti su gyvenimu. Žmogus turi susidoroti su tuo, kas jam nutinka, nesvarbu: ar į akį pakliūtų dulkelė, ar jo ir jo artimųjų gyvybei grėstų potvynis; joks dalykas nėra per mažas ar per didelis, žmogus turi mėginti su tuo vidujai susidoroti... Iš to, kaip žmogus vidujai susidoroja su daiktais, atsiskleidžia jo esmė“ (L. Köhler. Der hebräische Mensch (1953), 112 ir t.: cit. pagal H. W. Wolff, op. cit., 238 ir t.).

Tad pasakymas: „Valdykite žemę“ nuo pat pradžių yra žmogaus kultūrinė užduotis. Ji dar nebaigta. Ji išlieka visais laikais ir galioja kiekvienai kartai, tai „nuolatinė užduotis“. Ją vykdant nuolat kyla pavojus iškraipyti Kūrėjo užduotį, pirmiausia pamiršti, kad tai yra užduotis, o ne savavališkas troškimas valdyti, privilegija be saiko išnaudoti kūriniją.

2. Kitokia valdymo samprata

Būtent apie tokią grėsmę toliau kalbėsime klausdami, kodėl Dievo užduotį „Valdykite žemę“ šiandien kai kas laiko dideliu pavojumi ekologinei ir žmogiškajai pasaulio ateičiai.

Kardinolas Ratzingeris savo 1981 m. pamoksluose apie kūriniją taip aiškiai ir apibrėžtai kalbėjo apie „užduoties valdyti supratimo paradigminę kaitą“, kad galbūt nieko nesupykdysiu čia pacituodamas savo gerbiamą mokytoją:

„Kaipgi tada radosi šiandien mums visiems grėsmę keliantis darymo ir valdymo mentalitetas? Pirmieji požymiai pasirodo Renesanse, Galilėjui sakant maždaug taip: jei gamta savanoriškai neatsako į mūsų klausimus ir neatskleidžia savo paslapčių, tai mes ją kankinsime ir, skausmingai tardydami, išgausime iš jos atsakymus, kurių ji mums geranoriškai neduoda. Gamtamokslio įrankių konstravimas jam yra tartum šių kankinimo priemonių, kuriomis žmogus kaip absoliutus šeimininkas išgauna atsakymus, kokių jis iš šio kaltinamojo nori, rengimas“ (J. Ratzinger, op. cit., 42).

Paklausus tampa naujo pobūdžio žinojimas: norima žinoti ne tai, kas yra daiktai, kas sudaro jų esmę, savastį, „prigimtį“, kitaip sakant, kas yra jų logos, dieviškoji idėja, kokia yra per juos besireiškianti dieviškoji Kūrėjo valia, bet tai, ką iš jų mums galima padaryti. Toks naujas artinimosi prie tikrovės būdas pagrįstai buvo pavadintas „galią teikiančiu žinojimu“.

René Descartes’as, padaręs esminę įtaką Naujųjų laikų moksliniam mąstymui, taip formuluoja šį naują žinojimą:

„Supratau, jog galima pasiekti mokslo lygį, kuris labai naudingas gyvenime ir kuris (priešingai spekuliatyviai mokyklinei filosofijai) gali būti pritaikytas praktiškai. Juk, žinodami ugnies, vandens, oro, žvaigždžių, dangaus ir visų mus supančių kūnų jėgą bei poveikį, galėtume juos naudingai pagal paskirtį panaudoti ir tapti gamtos valdovais ir šeimininkais“ (Samprotavimai apie metodą, 6).

Norint, kad šis „galią teikiantis žinojimas“ įsivyrautų, pirmiausia reikėjo pašalinti mintį apie Kūrėją. Jis turėjo būti nereikalingas, kaip „hipotezė“. Kūrinijos kalba, Kūrėjo mums nešama žinia panaikintinos, kad visa lemiančiu kriterijumi taptų grynas padaromumas be jokių apribojimų bei išankstinių duotybių. Todėl atsirado būtinybė paskelbti, kad Kūrėjas ir jo kalbos (bei užduoties) kūrinijoje klausimas yra beprasmis bei absurdiškas, ir atsakomybės už kūriniją užduotį pamainyti kitokia, žmogaus pagrindine užduotimi: „Štai kodėl keičiama pagrindinė žmogaus užduotis, štai kodėl tikroji tiesa yra pažanga, o materija – medžiaga, iš kurios žmogus kuria pasaulį, kuris bus vertas, kad jame būtų gyvenama“ (J. Ratzinger, op. cit., 42).

Ideologijos, leidusios šiam nuo Kūrėjo ir kūrinijos atsietam, galią teikiančiam žinojimui įsivyrauti XIX ir XX a., buvo marksizmas ir darvinizmas (skyręsis nuo Darwino mokslinės teorijos). Jaunasis Karlas Marxas programiškai rašė:

„Būtybė yra savarankiška tik tada, kai stovi ant savo kojų, o ant savo kojų ji stovi tuomet, kai už savo egzistenciją niekam, išskyrus save, neskolinga. Žmogus, gyvenantis iš kito malonės, laiko save priklausoma būtybe. Bet visiškai iš kito malonės gyvenu tada, kai ne tik jo dėka pragyvenu, bet ir esu iš jo gavęs savo gyvenimą; kai jis yra mano gyvenimo šaltinis, ir mano gyvenimas būtinai yra grindžiamas ne manimi pačiu, kai jis nėra mano paties kūrinys. Todėl sukūrimas yra sunkiai iš liaudies sąmonės išstumiamas vaizdinys“ (K. Marx. Nationalökonomie und Philosophie. Frühschriften, Stuttgart 1953, 246).

Nebūti už nieką skolingam kitam yra galėjimo būti savęs paties kūrėju sąlyga. Marksistinę utopiją sužlugdė tikrovė, neatitikusi ideologijos. Ji sugriuvo, nes nenorėta suvokti, jog egzistuoja žmogaus prigimtis, kūrinijos tvarka, kurios negalime nebaudžiami pažeidinėti. Prieš akis tai ypač aiškiai iškilo ekonomikos srityje, bet pirmiausiai tą parodė ideologiją grindęs klaidingas žmogaus paveikslas.

Iki šiol nežlugo „galią teikiančio žinojimo“ paradigma, viešpatavimo gamtai, laikant ją vien mūsų mokslinės-techninės-ūkinės galios troškimo objektu, ideologija. Veikiausiai neatsitiktinai Friedrichas Engelsas, perskaitęs Darwino „Origin of Species“, susižavėjęs rašė Marxui čia aptikęs mokslinį pagrindą jų teorijai.

Kaip esminį tikėjimo sukūrimu paneigimą (supopuliarintą) darvinizmą skleidė ne tik marksizmas iki komunizmo pabaigos; panašiai elgėsi „dešinės pakraipos“ ideologinis materializmas, vokiečių kalbos erdvėje pirmiausiai išplatintas Ernsto Haeckelio ir susivienijęs su rasių teorijomis ir socialiniu darvinizmu bei pastarojo stipresniojo kultu, baisiausiai pasireiškusiu nacionalsocializme (plg. Carl Amery. Hitler als Vorläufer. München 2002, 23–33).

Ideologijų epocha pasibaigė, tačiau nepasibaigė „galią teikiančio žinojimo“ ir jo nusigręžimo nuo tikėjimo sukūrimu bei iš jo kylančios atsakomybės už kūriniją amžius.

Kaip ir anksčiau, vyrauja mąstymas, laikantis pasaulį ne Kūrėjo kalba ir reikalavimu, bet atsitiktinumo ir būtinumo produktu. Kaip ir anksčiau, gvildenant didžiuosius etinius mūsų laikų klausimus nepaprastai sunku remtis tuo, ką nurodo gamtos tvarka ir jos Kūrėjas. Kaip ir anksčiau, etiniuose debatuose dėl to, ar leistina daryti viską, ką įmanoma padaryti, tebevyrauja padaromumo idėja.

Už debatų dėl kūrimo ir evoliucijos neslypi alternatyva, kaip mėgstama vaizduoti žiniasklaidoje ir mokslo populiarinimo literatūroje: arba „grįžimas į bažnytinio, antimokslinio dogmatizmo viduramžius“, arba „į ateitį orientuota mokslinė pažanga“. Kalbama apie didį, ateičiai esmingai svarbų dalyką – apie tvarias etines gaires labai technizuotai civilizacijai ir jos egzistencijai grėsmę keliančias galimybes. Kalbama apie mokslą, kuriam turėtų būti būdinga tvari atsakomybė už kūriniją, nes pats mokslas yra svarbi žmogaus atsakomybės už kūriniją dalis. Jis, teisingai suprantant, yra konkretus pirmutinės dieviškosios užduoties žmogui: „Valdykite žemę“ įgyvendinimas.

3. Atsakomybė už kūriniją ir mokslas

Todėl paskutinis šių katechezių etapas turėtų būti skirtas šiam klausimui: atsakomybė už kūriniją kaip iššūkis gamtamokslinei savivokai. Šiame „baigiamajame raunde“ norėčiau parodyti, kad evoliucijos teorijos arba kreacionizmo alternatyva yra pernelyg lengvas išsisukimas nuo problemos. „Kūrimas ir evoliucija“ – tai kitoks, iš esmės rimtesnis iššūkis. Šiandieniuose debatuose čia, mano akimis, sprendžiamas didžiųjų dorovinių gairių klausimas. Ar žmogus tiesiog medžiaga, esanti jo paties dispozicijoje? Ar žmogaus kilnumas yra besąlygiškas, išankstinė duotybė, priklausanti kūrinijos tvarkai ir niekada nesanti nuolaidos rezultatas? Ar ši žmogaus kilnumo samprata, kuria remiasi mūsų demokratijos, teisinė valstybė, solidarios bendrijos idėja, gali nedaryti poveikio moksliniam žmogaus paveikslui? Ar mėginimai taikyti evoliucijos teoriją žmogaus pažinimui, mąstymui ir norėjimui, žmonių visuomenei, ūkiui ir etikai atitinka besąlygiškus žmogaus kilnumo reikalavimus? Čia atsiveria platus laukas, į kurį nebežengsiu. Turėtų pakakti kelių principinių pastabų. Tai bus paskutinės katechezės tema.

Šiandien užbaigti norėčiau didžiojo žydų filosofo Hanso Jonoso tekstu. Savo vėlyvajame kūrinyje „Atsakomybės principas“, kurį vadina „etikos technologinei civilizacijai bandymu“, jis imasi esminio klausimo, ar iš būties plaukia privalomumas, ar, teologiškai kalbant, kūrinijai būdinga kalba, kuri mums duotų nurodymus. Jei visa tėra atsitiktinumo ir būtinumo produktas, tai iš šio produkto nekyla joks nurodymas, jis taip pat neturi jokios savo teisės. Tačiau jei tai yra Kūrėjo duota, panorėta būtis, tai tada jos atžvilgiu egzistuoja saistanti atsakomybė. Tik esant šiai sąlygai, egzistuoja „atsakomybė už kūriniją“.

Hansas Jonasas čia pateikia paprastą pavyzdį, kurį vadina „pirmapradžiu atsakomybės objektu“, – vaiką. Klausiame, ar egzistuoja „atsakomybė už kūriniją“. Ji egzistuoja tik tada, kai iš kūrinijos būties mūsų atžvilgiu išplaukia privalomumas. Daugelis teoriškai abejoja, ar toks būties ir privalomumo sąryšis egzistuoja. Hansas Jonasas nurodo atvejį, kai tokia abejonė neįmanoma: „naujagimis, kuris vien savo kvėpavimu nenuginčijamai skleidžia aplinkai pareigą jį būtent priimti. Pasižiūrėk ir žinosi“ (Hans Jonas. Das Prinzip der Verantwortung. Tb-Ausgabe Suhrkamp 1984, 235).

Į tokį šauksmą galima neatsiliepti – tačiau kiekvienam bus aišku, jog tai nežmoniška. Niekam nekyla abejonių, jog priimti naujagimį akivaizdžiai privalu. Tam, žinoma, mums padeda žmoguje „užprogramuoti“ instink tai bei jausmai kūdikio atžvilgiu. Tiriant elgesį irgi atsirado šios elgsenos evoliucinė „gamtos istorija“. Baigiamojoje katechezėje parodysime, kad šie net į gyvūnų pasaulį nusidriekiantys „jauniklių globos instinktai“ yra sąlygų sąryšiai, tačiau jais neįmanoma paaiškinti privalomumo rūpintis ką tik gimusiu kūdikiu besąlyginio, dorovinio pobūdžio. Tiesa, tarp iš anksto užprogramuotos gyvūniškos jauniklių globos ir žmogiško rūpinimosi ką tik gimusiu kūdikiu elgesio požiūriu yra panašumo, todėl tuo ir domimasi atliekant lyginamuosius elgesio tyrimus. Tačiau esminis skirtumas yra autentiška atsakomybė, kuri būdinga tik žmogui ir dėl kurios tik jis gali būti kaltas. Šį skirtumą teoriškai galima neigti, – kaip daug kas ir daro. Tačiau tai nekeičia to, kad už pareigos padėti neatlikimą baudžiama, nes ta pareiga priskiriama autentiškai atsakomybei.

Mūsų šiandienės katechezės tema buvo „Atsakomybė už kūriniją“. Galbūt kai ką nuvyliau, nes konkrečiau nekalbėjau apie atsakomybę už aplinką, kūrinijos išsaugojimą. Man rūpėjo būtini atsakomybės už kūriniją pagrindai. Tik pabaigoje nurodžiau konkretų pavyzdį: privalomumą vaiko atžvilgiu. Ar yra kūrinijoje, kas būtų svarbiau, brangiau už naujagimį? Kam šiandien (bent Europoje) gresia didesnis pavojus negu negimusiam vaikui? Sunku suvokti, kodėl į aplinkosaugą dedamos pastangos nekrypsta pirmiausiai į vaikų apsaugą, juk kas labiau skatina pagarbą kūrinijai už rūpinimąsi tuo, kas brangiausia, būtent vaiku, kuris šiam pasauliui padovanotas, kad jį pažintų, gerbtų ir globotų.



© „Bažnyčios žinios“