„Bažnyčios žinios“. 2006 gegužės 29, Nr. 10. <<< atgal į numerio turinį

Kun. dr. Algirdas Jurevičius

Katedros svarba Bažnyčios gyvenime

Pranešimas, 2006 m. gegužės 10 d. skaitytas Kaišiadorių vyskupijos kunigams, minint Kaišiadorių katedros 70-ąsias konsekravimo metines.

Žodį katedra paprastai tapatiname su iškiliu bei puošniu bažnyčios pastatu, kuriame dažniausiai švenčiama vyskupo vadovaujama liturgija. O ką gi iš tiesų bažnytinės kalbos žodyne reiškia katedra?

1. Katedra – Tribunal – Thronus

Naujajame Testamente skaitome: „Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi” (Mt 23, 1–5). Šiame tekste graikų bei lotynų kalbomis pavartotas žodis katedra, kuris lietuviškame tekste išverstas žodžiu krasė. Beje, šis lietuvių kalboje mažai žinomas žodis reiškia autoritetingą postą, aukštą sėdėjimo vietą. Pasakymas Mozės katedra reiškė aukščiausią mokymo autoritetą, kuriuo naudojosi, o kartais netgi piktnaudžiaudavo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Kitose NT vietose žodis katedra nėra sutinkamas, tačiau savo prasme šiam žodžiui sinonimiškai artimos kitos sąvokos, kurių prasmės lietuviškas NT vertimas negali iki galo atskleisti. Lotyniškame tekste randame žodį tribunal, reiškiantį teisėjo kėdę: „Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys”, hebrajiškai Gabata” (Jn 19, 13). Tai turėjo būti ypač garbinga ir autoritetinga vieta, nes tekste minima, kaip ji atrodė (akmeninis grindinys!). Kristus taip pat turėjo teismo krasę (lot. tribunal): „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga” (2 Kor 5, 10); „Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę” (Rom 14, 10). Čia taip pat pavartotas žodis tribunal.

Kitose NT vietose garbingai sėdimai vietai pažymėti vartojamas lotyniškas žodis sostas (lot. thronus). Kristus pažadėjo apaštalams sostus: „Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių” (Lk 22, 30). Apreiškimo knyga kalba apie Dievą, sėdintį soste (Apr 21, 5).

2. Katedra – teisingo mokslo perdavimo garantas

Pirmaisiais krikščionybės amžiais, atsiradus įvairioms atskaloms, krikščioniškas mokymas buvo iškraipomas. Bažnyčios persekiojimo laikais nebuvo galimybės sušaukti visuotinio Bažnyčios susirinkimo, todėl ypatingas dėmesys mokymo srityje buvo sutelktas į apaštališkąsias Bažnyčias, t. y. į tas krikščioniškas bendruomenes, kurias įkūrė patys apaštalai. Krikščionių rašytojas Tertulijonas ragina erezijų skleidėjus žvelgti į apaštalų įkurtas Bažnyčias: „Eik, jei nori patenkinti savo smalsumą, labiau rūpindamasis išganymu, ir perskriek per apaštalų Bažnyčias, kuriose lig šiolei savo vietoj tebestovi apaštalų sostai, kuriose tebeskaitomi tikri jų raštai (authenticae litterae), atskambantys jų balsą ir atspindintys kiekvieno jųjų veidą. Tau artimiausia Achaja – ten tau Korintas. O jeigu netoli tau lig Italijos – štai tau Roma, iš kur ir mūsų kyla svoris (auctoritas). O kokia laiminga ta Bažnyčia! Visą mokslą jai apaštalai išliejo su krauju, kur Petro kankinystė, panaši į Viešpaties, kur Paulių papuošė Jono [Krikštytojo] mirties vainikas, kur apaštalas Jonas, įmestas į verdantį aliejų, nė truputį nenukentėjo, tad buvo ištremtas į salą” (1). Anot šio liudijimo, krikščioniškojo mokymo grynumas klesti apaštalų įkurtoje Bažnyčioje, t. y. ten, kur dar stovi jų sostai. Prakilniausią vietą tarp visų Bažnyčių užima Romos Bažnyčia, kurioje mokė du iškiliausi apaštalai – Petras ir Paulius. Šv. Ireniejus pirmasis surinko ir užrašė apaštalų seką Romoje, nurodydamas, kad vyskupų įpėdinystė (sukcesija) garantuoja apaštalų mokslo perdavimą. Vieta, kurioje sėdėjo ir mokė apaštalai bei teisėti vyskupai – apaštalų įpėdiniai, tapo autentiško krikščioniško mokymo perdavimo garantu Bažnyčioje.

3. Katedros įrengimas

Žodis katedra (gr.) siaurąja prasme reiškia sėdimą vietą, kėdę. Antikiniame pasaulyje šiuo žodžiu buvo vadinama teisėjo, mokytojo kėdė. Ši katedros prasmė sutinkama aukštojo mokslo įstaigose, kuriose veikia įvairių mokslų katedros, vadovaujamos katedros vedėjų. Plačiąja prasme katedros sąvoka apima mokymą, teisingumo vykdymą (lot. tribunal) bei garbingą vietą (lot. thronus). Krikščionys pasirinko šį pasaulietinį terminą vyskupo apaštališkajai įpėdinystei ir galioms išreikšti. Teisminė vyskupo galia laikui bėgant buvo deleguota bažnytiniam teismui (tribunolui).

Istorijoje vyskupo katedra buvo gaminama iš medžio su atlošu nugarai ir rankoms, dažniausiai aptraukiama balta linine medžiaga, bet vėliau imta puošti liturginės dienos spalvos apdarais. Katedrai buvo suteikiama panaši prasmė kaip ir altoriui – sudabartinti Kristų kaip auką (altorius) ir kaip mokytoją (katedra).

Liturgijos istorija liudija, kad katedra – kėdė būdavo pastatoma prieš pamaldas, o po pamaldų išnešama, tačiau vėliau paaukštintoje vietoje būdavo įrengiamos stacionarios katedros su laipteliais. Vyskupo autoritetui pabrėžti virš katedros atsirado baldakimas, kuris katedrą kaip autoritetingo mokymo kėdę pavertė vyskupo sostu. Liturgijos raida viduramžiais vyskupo katedrą iš centro išstūmė į šoną, o centrinę vietą bažnyčios pastate užėmė tabernakulis bei altoriaus priestatas. 1968 m. birželio 21 d. instrukcijoje nurodoma, kad vyskupo kėdė negali būti vadinama sostu, nes jai grąžinamas senasis katedros pavadinimas. Vyskupo katedrą uždrausta puošti baldakimu, nors šis draudimas negalioja, jei iki to laiko buvo įrengti istorinę ir meninę vertę turintys baldakimai.

Vyskupo katedra negali būti prilyginama celebranto kėdei, kuri privalo būti kiekvienoje bažnyčioje. Celebranto kėdėje paprastai sėdi Eucharistijai (ar kitam liturginiams šventimui) vadovaujantis dvasininkas, savo asmeniu atstovaujantis Kristui. Ši kėdė turi būti pastatyta gerai matomoje vietoje, iš kurios gerai girdima malda ir jaučiamas dialogas. Siektina, kad kėdės vieta vadovaujantį šventimui dvasininką išryškintų ne tik kaip bendruomenės vadovą, bet ir kaip jos narį, todėl, ir tradiciškai likdama presbiterijoje, kėdė turi būti atsukta į tikinčiuosius. Celebranto kėdė bažnyčioje – tai ne vyskupo katedra, todėl joje gali sėdėti ne tik klebonas, bet ir kiekvienas dvasininkas, kuris tuo metu vadovauja liturgijos šventimui. Tuo tarpu vyskupo katedroje švenčiant liturgiją sėdėti gali tik vyskupas ordinaras ar kitas vyskupas, su ordinaro leidimu teisėtai vadovaujantis liturginiam susirinkimui. Įdomi situacija susiklosto tuomet, kai vyskupo katedra dėl kokių nors priežasčių yra laisva (lot. sede vacante). Švenčiant liturgiją į vyskupo katedrą tada niekas nesisėda, nors šventimui vadovauja vyskupas (pvz., tos vyskupijos laikinasis administratorius ar kitos vyskupijos vyskupas). Ši liturginė tradicija tokiu būdu parodo, kad vyskupija neturi savo nuolatinio ganytojo.

Iškiliausia tarp visų vyskupų katedrų Romos katalikų Bažnyčioje yra Romos vyskupo – popiežiaus katedra. Popiežiaus mokymo autoritetui pabrėžti vartojamas posakis mokyti iš katedros (lot. ex cathedra). Šis autoritetas remiasi apaštalo Petro autoritetu ir reiškia aukščiausią mokymo galią visai Bažnyčiai. Kai popiežius kalba ex cathedra, skelbia visai Bažnyčiai privalomą tikėjimo bei doros dalykų tiesą, o tas skelbimas apdovanotas neklaidingumo malone.

4. Katedrinė bažnyčia

Vyskupo katedros buvimas bažnyčioje suteikia jos pastatui išskirtinumo ir prakilnumo tarp kitų vyskupijos bažnyčių. Tad visai nenuostabu, kad katedromis imta vadinti bažnyčias, kuriose stovi vyskupo sostas. Liudijimų apie vyskupo bažnyčią kaip katedrinę bažnyčią (lot. cathedralis ecclesia) randame jau VI a. istoriniuose šaltiniuose. Tuomet vyskupo katedra paprastai stovėdavo apsidos centre už altoriaus ant paaukštinimo, kad susirinkusi bendruomenė galėtų aiškiai matyti ir girdėti savo ganytoją (2). Iš katedros vyskupas vadovaudavo ne tik Eucharistijai, bet ir iškilmingam brevijoriaus kalbėjimui ar kitoms pamaldoms.

Pamaldos visose kitose vyskupijos bažnyčiose buvo suprantamos kaip katedrinės bažnyčios pamaldų prasminė tąsa, todėl minėtos bažnyčios konsekracijos diena yra kasmet liturgiškai švenčiama visose vyskupijos bažnyčiose. Tai galima būtų palyginti su pirmaisiais amžiais praktikuotu papročiu iš vyskupijos bažnyčių siųsti konsekruotos duonos gabalėlį į kunigų vadovaujamas bažnyčias siekiant paliudyti kunigo bendruomenės ryšį su vyskupo bendruomene. Paprastai konsekruotą duoną pernešdavo diakonas arba akolitas. Popiežius Inocentas I yra paliudijęs, kad sekmadieniais šis paprotys buvo visuotinai praktikuotas (416 m.). Vėliau jis buvo palaikomas tik didžiųjų švenčių dienomis, kol laipsniškai transformavosi į kitą liturginį veiksmą – konsekruotos duonos gabalėlis prieš priimant Komuniją įdedamas į konsekruotą vyną. Taip pabrėžiama, kad Kristus jungia visus krikščionis.

Gyvas, intensyvus ir akivaizdus parapijų ryšys su savo motinine bažnyčia – katedra sunyko germanų misijų metu (VIII–IX a.), nes dėl kitokios gyvenviečių struktūros akivaizdžiai centralizuota sielovados struktūra negalėjo išsilaikyti. Germanų gyvenviečių struktūra nebuvo taip priklausoma nuo centrų kaip Romos imperijoje. Pamažėl augantys miestai tapo ir krikščionybės centrais, todėl vėl buvo bandoma atgaivinti išblėsusį katedrinės bažnyčios ryšį su parapijomis. Taip, ypač vokiškai kalbančiuose kraštuose, atsirado pavadinimas Dom (nuo lotyniško Domus). Šiuo pavadinimu pradžioje buvo vadinama vyskupo namų koplyčia, esanti prie katedros kiemelio, vadinamo kryžiaus kelio ėjimo vieta (vok. Kreuzgang), tačiau laipsniškai žodžiu Dom buvo pradėta vadinti ir katedrinę bažnyčią (3).

Užsklanda

Trumpai apžvelgę katedros sąvokos vartojimo istoriją, negalime nepastebėti pačios katedros reikšmės vietinei Bažnyčiai – vyskupijai. Tikroji katedros prasmė atsiskleidžia šiais būdais:
– tikrojo apaštalų mokslo užtikrinimu perduodant tikėjimą;
– mokymo autoritetu;
– teismine galia (lot. tribunal).

Perfrazuodami krikščionių rašytoją Tertulijoną, galime teigti, kad kol iš vyskupų katedrų moko teisėti apaštališkosios įpėdinystės malone apdovanoti ir tikėjimo ryšiais su Petro katedra – Romos vyskupu susieti vyskupai, tol galime neabejoti jų mokymo teisingumu, autoritetingumu bei garbingumu.

Nuorodos

(1) Tertulijonas. Kodėl eretikams nevalia dėl tiesos bylą kelti, 36.
(2) Plg. A. Kajackas. Bažnyčia liturgijoje. Kaunas, 1998, p. 60.
(3) Plg. Berger Rupert. Pastoralliturgisches Handlexikon, Freiburg in Br. 2005, 93–94.110.240