„Bažnyčios žinios“. 2006 gegužės 29, Nr. 10. <<< atgal į numerio turinį

Regensburgo vyskupas Gerhard Ludwig Müller

Judo evangelija, gnosticizmas ir Bažnyčios tikėjimas

2006 m. Velykų pamokslas


180 m. po Kr. Liono vyskupas Ireniejus paskelbė reikšmingiausią to meto veikalą „Prieš erezijas“. Penkiose storuose tomuose jis vaizduoja didžiulį katalikiškosios ir apaštališkosios Bažnyčios dvasinį ginčą su iš pradžių pagoniška atpirkimo religija, vadinamuoju gnosticizmu. Ilgainiui šis minčių statinys, dalijantis pasaulį ir žmogų į dvi dalis, į savo painias spekuliacijas įtraukė ir krikščioniškų elementų.

Gnostikai rėmėsi radikaliu dvasios ir kūno dualizmu. Pasak jų, egzistuoja tyras šviesos Dievas, kuriam priešinasi piktas materialaus pasaulio Dievas Kūrėjas. Pasaulis, kuriame gyvena žmonės, yra arena, kur grumiasi dvasinis gėris ir materialinis blogis. Iš blogio žmogus atperkamas tada, kai išlaisvinamas iš to, kas kūniška ir materialu, pančių ir pakyla į šviesias nepasaulinės ir grynai dvasinės srities aukštumas.

Tokiu pagrindu ėmus grįsti krikščioniškuosius tikėjimo mokymus, išplauktų šie padariniai: Dievas negali būti dangaus ir žemės Kūrėjas, nes visa, kas materialu, ištisai persmelkta nuopuolio nuo Dievo ir nuodėmės. Negali būti jokio Dievo įsikūnijimo. Jėzus kaip žmogus tada tėra materialaus pasaulio blogojo pirmapradžio principo apraiška.

Nuo Jėzaus skirtinas Kristus, kuris yra tam tikras aukštesnis šviesos pavidalas. Kai kas net teigia, jog ant kryžiaus miręs ne Kristus, bet kažkas kitas. Prisikėlimas iš numirusių niekada negalėjęs būti kūno prisikėlimas. Tai tėra metafora ar simbolis, žymintis tai, kad po mirties žmogaus aukštesnioji – šviesioji – dalis iš blogojo kūniško pasaulio pakils į dvasinę dieviškąją sritį. Šiandien pasakytume, kad prisikėlimas tėra metafora, žyminti, jog gyvenimas tebesitęsia ir individualiam žmogui mirtyje visiškai užgesus.

Tuo tarpu krikščionybė, besiremianti apaštalų tradicija senosios ir naujosios Sandoros Šventajame Rašte, moko, kad:

– Dievas yra vienas,
– visa kūrinija yra gera,
– žmogaus kūnas ir materialusis pasaulis turi pagal Dievo panašumą sukurto žmogaus kilnumo dalį,
– Dievo Žodis tikrai tapo kūnu,
– Jėzus tikrai kentėjo ant kryžiaus,
– Jėzus kaip žmogus tapatus Kristui kaip Dievui ir Atpirkėjui,
– kūnas prisikelia,
– naujas dangus ir nauja žemė reiškia viso žmogaus – su kūnu ir siela – atpirkimą.

Tarp gnostinių raštų kaip ypatingą klastotę šventasis vyskupas Ireniejus mini vadinamąją „Judo evangeliją“, parašytą II a. Ten tvirtinama, kad Judas vienintelis iš apaštalų teisingai pažinęs Jėzų. Jėzaus išdavystė ir jo atidavimas į budelių rankas vertinami teigiamai. Taip Judas prisidėjęs prie to, kad Jėzus per savo mirtį išsivadavo iš kūniškos prigimties kaip kalėjimo ir dabar egzistuoja kaip dangiška dvasinė būtybė. Bet ir tokiu atveju Jėzus nėra tikrasis amžinas Dievo Sūnus. Judo evangelijoje išdavikas Judas padaromas tikruoju Mesijo liudytoju apaštalų Bažnyčios su jos katalikišku tikėjimo išpažinimu bei liturgija nenaudai. Autorius ypač griežtai kritikuoja Eucharistijos kaip aukos pobūdį ir apaštalų bei jų įpėdinių kunigiškąją tarnystę.

Būtent ši antikatalikiška evangelija, išversta į koptų kalbą, prieš kurį laiką ir buvo atrasta Egipte. Apsukrūs romanų rašytojai ir filmų kūrėjai ją išpopuliarino. Knyga „Da Vinčio kodas“ ir filmas „Šventvagystė“ susilaukė palankaus sensacijų ištroškusios publikos atgarsio. Ne todėl, kad ši knyga pateiktų tikrų ir patikimų žinių, bet todėl, kad puikiai dera su jos pačios skeptiškumu tradicinio krikščioniškojo tikėjimo atžvilgiu.

Paralelė tarp II ir XXI a. aiškiai regima: tikėjimas, kad kosmosas kaip Dievo kūrinija yra geras, laikomas toks pat neįsivaizduojamas, kaip ir realus Dievo tapimas žmogumi ir realus žmogaus atpirkimas per Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus bei jo kūnišką prisikėlimą iš numirusių.

Ir lygiai kaip anuomet, skleidžiama abejonė istoriniu evangelijų patikimumu ir ištikimu apaštalų tikėjimo perdavimu Katalikų Bažnyčioje remiantis teisėta vyskupų, kuriems apaštalai patikėjo savo misiją, įpėdinyste. Gudriai skatinama įtarinėti, jog Vatikanas aukojąs tiesą dėl galios išlaikymo, lygiai kaip ir apaštalai bei ankstyvosios Bažnyčios vyskupai iš išskaičiavimo ar išsilavinimo stygiaus prasimanę tiesas apie Kristaus dieviškumą ir prisikėlimą iš numirusių. Tuo tarpu „tikrasis Jėzus“ buvęs slepiamas. Tiktai vadinamojoje Judo evangelijoje, kurią jau Ireniejus demaskavo kaip pseudoreliginę klastotę, Jėzus esą vaizduojamas toks, koks buvęs iš tikrųjų.

Vyskupams bei visiems tikrai tikintiesiems šiandien tenka užduotis demaskuoti istorijos klastotes, kaip kadaise tą darė Liono vyskupas Ireniejus. Kiekvienas aiškų protą turintis žmogus suvokia, kad tokios klastotės, kaip Judo evangelija, ir rėmimasis ja romanuose bei filmuose niekada negali prisiliesti prie krikščioniškojo tikėjimo tiesos. Kas iš tokių gnostinių fantazijų gali tikėtis atpirkimo iš nuodėmės ir mirties? Apaštalų ir evangelijų įtikimumas neišjudinamas nei istoriškai, nei spekuliatyviai.

Mūsų evangelijos remiasi apaštalų tradicija. Dievo istorinio veikimo dėka jos perteikia pirmųjų mokinių ir visų laikų Bažnyčios tikėjimo išpažinimą. Kiek daug Prisikėlusiojo liudytojų ir kiek daug krikščionių, patikėjusių jų liudijimu, buvo pasirengę sudėti visą savo viltį – iki pat savo gyvybės atidavimo – į Jėzų Kristų! 2000 metų nesuskaičiuojama daugybė žmonių nešė gyvenimo vargus bei naštas žvelgdami į nukryžiuotą pasaulio Išganytoją!

Mūsų tikėjimas Jėzaus prisikėlimą iš numirusių remiasi ne sufabrikuotomis nuomonėmis. Todėl krikščioniškojo tikėjimo negali sudrebinti nė pagrindo neturinčios spekuliacijos, atsirandančios, kai žmonės imasi aiškinti, kas gali būti ir ko ne. Argi kas imtųsi Dievui nurodinėti, koks jis turįs būti, ką jis turėtų galėti ir kas pranoksta jo galią?

Mūsų tikėjimas remiasi apaštalų liudijimu. Petras per savo pamokslą (plg. Apd 10, 34–48) kalba visų apaštalų vardu sakydamas: mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Dievas patepė Jėzų iš Nazareto Šventąją Dvasia ir jos galia. Jis skelbė Evangeliją, darė gerus darbus ir gydė visus, kurie buvo velnio valdžioje; jis tai darė, nes Dievas buvo su juo. Šis Jėzus buvo pakabintas ir nužudytas ant kryžiaus. Tačiau Dievas jį trečią dieną prikėlė ir leido jam pasirodyti iš anksto paskirtiems liudytojams.

Juos jis įpareigojo tautai skelbti ir liudyti: „Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas“. Kas į jį tiki, tam jo vardu atleidžiamos nuodėmės ir tas pretenduoja į prisikėlimą iš numirusių.

Mes teisėtai ir pagrįstai tikime į gerąjį Dievą, į žmogaus kaip turinčio kūną ir sielą, kaip individo, kaip asmens ir bendruomeninės būtybės Kūrėją, Atpirkėją ir Atbaigėją. Tikime į visagalį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, ir jo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tapusį žmogumi, tikrai už mus kentėjusį ir mirusį ant kryžiaus. Trečią dieną jis prisikėlė, atsiuntė mums gyvybę teikiančią Šventąją Dvasią. Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra kūno prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Amen.