„Bažnyčios žinios“. 2006 balandžio 12, Nr. 7. <<< atgal į numerio turinį

Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenariniame posėdyje, vykusiame 2006 m. kovo 29 d., nutarta priminti, kad tekstuose, kuriuose minimos ar cituojamos tikėjimo išpažinimo formuluotės (ypač Tikėjimo simboliai – Apaštalų Credo ir Nikėjos–Konstantinopolio išpažinimas), – kalbant apie tikėjimą į Dievą ar į Švenčiausiosios Trejybės Asmenis, būtų nuosekliai vartojama formuluotė „tikėti į“. Ta proga perspausdiname prof. Pauliaus Rabikausko SJ straipsnį, argumentuojantį, kodėl vartotina „tikėti į“ ir kokią teologinę prasmę turi ši formuluotė.

Paulius Rabikauskas

„Tikiu Dievą“ ar „tikiu į Dievą“

(Perspausdinta iš: Paulius Rabikauskas „Krikščioniškoji Lietuva“, Vilnius: Aidai, 2002)

Liturginis atsinaujinimas po Vatikano II Susirinkimo davė progą ir mums, lietuviams, ne tik naujais vertimais gausiai praturtinti lietuviškų liturginių tekstų lobyną, bet ir peržiūrėti jau turėtus tekstus, ypačiai patikslinant jų kalbą. Daug tam dėta pastangų išeivijoje, nemažiau pasidarbuota ir Lietuvoje. Ten buvo paruoštas ir išleistas Apeigynas (jame visi lietuviški tekstai sukirčiuoti!), ten taip pat atliktas naujas nekintamų Mišių dalių į lietuvių kalbą vertimas. Jau turime pilną lietuvių kalba mišiolą, turime savo kalba sakramentų teikimo apeigas, įvairius palaiminimus, švenčių ir kitomis progomis bažnyčioje vartojamas maldas. Darbas atliktas tikrai milžiniškas. Kas kada nors yra bandęs išversti, sakysime, kokią Mišių maldą, žino, kaip sunku tiksliai perduoti vienon vieton sutelktas gilias ir sykiu nuostabiai paprastais žodžiais išreikštas teologines mintis. Nesiimu čia smulkiai gvildenti mūsų naujųjų maldų tekstų; nesustosiu nė prie kitų padarytų vertimų. Norėčiau tiktai atkreipti visų, kalbininkų, teologų katalikų ir nekatalikų, lietuvių dėmesį į vieną, galėtų atrodyti, visai nežymų pataisymą, padarytą Apaštalų tikėjimo išpažinime, žinomoje „Tikiu į Dievą Tėvą“ maldoje. Ten po žodžiu „tikiu“ dabar išleistas prielinksnis „į“. Pagal tai nuosekliai ištaisytos visose lietuviškose liturginėse knygose vietos, kur tik pasitaiko toji formulė, neišskiriant nė šv. Mišių „Credo“. Tai padaryta, atsižvelgiant į lietuvių kalbos savybes, nes grynoje lietuvių kalboje nesakome tikėti į ką, bet tikėti ką arba kuo.

Žinau, kad tuo klausimu praeityje jau buvo kalbama ir rašoma. J. Jablonskio patariamas vysk. Karevičius 1918 m. įvedė Žemaičių vyskupijoje Tikiu Dievą Tėvą (be į). 1936 m. Gimtoji kalba griežtai pasisakė prieš 1924 metais vyskupų konferencijoje „nei iš šio, nei iš to grąžintą prielinksnį“, ypačiai kad ten nemaža nusvėręs „vienas aukštas bažnytinis dignitorius, kuris pats nė žodžio lietuviškai nemokėjo“ (p. 159–160). Paskiausiai tuo reikalu plačiau rašė kun. St. Yla savo 1953 m. Lux Christi priedu išleistoje knygelėje Liturginės terminijos klausimu (p. 21–25). Kun. St. Yla gausiais iš įvairių Lietuvoje ir užsienyje leistų lietuviškų maldaknygių paimtais pavyzdžiais stengiasi apginti savo „Maldyne“ vartojamą terminiją, tarp kitko ir tikėti ką (be prielinksnio).

Reikia visiškai sutikti su mūsų kalbininkais ir su kun. St. Yla: „Lietuvių kalboj nėra tokios formos: tikiu į ką. Yra tik dvi formos: tikiu ką ir tikiu kuo“ (ten pat, p. 21). Bet ligi šiol neteko užtikti, kad kas iš mūsų kalbos žinovų būtų pastebėjęs, jog ir klasikinė lotynų kalba nevartoja credere in, o tik credere aliquem, aliquid arba credere alicui. Credere in yra krikščionių įnašas į lotynų kalbą ir tik krikščionių vartojamas. Kas norėtų daugiau sužinoti šiuo klausimu ir apskritai gauti išsamesnės informacijos apie šiame straipsnyje paliestus dalykus, gali pasiskaityti olandės prof. Christine Mohrmann, geriausios krikščioniškosios lotynų kalbos žinovės, straipsnį „Credere in Deum“ (prancūzų k.), Mélanges Joseph de Ghellinch, I, Gembloux 1951, p. 277–285, ir jėzuito Henri de Lubac, žinomiausio prancūzų teologo bei didelio patristikos specialisto, straipsnį „La foi de l’Église“, Christus, 12 (Paris 1965), p. 228–246 (vokiškai: H. de Lubac, Geheimnis aus dem wir leben, Einsiedeln 1967, p. 49–57).

Būtų neteisinga galvoti, kad tik mes, lietuviai, pastebėjome savo kalboje svetimybę ir ją išmėtėme, o vartojusieji lotynų kalbą jai neįprasto prielinksnio nebūtų pastebėję. Pastebėjo ir nuo pat pirmųjų krikščionybės laikų stengėsi tai išsiaiškinti. Pradedant Bažnyčios Tėvais, Kiprijonu (mirė 258 m.) ir kitais, tarp jų ir Augustinu, iki didžiųjų viduramžių teologų, Alberto Didžiojo ir Tomo Akviniečio, bet taip pat ir vėliau vis būdavo paliečiamas šis klausimas, vis būdavo rašoma ir aiškinama, kaip suprasti tuos visokius gramatiškus skirtumus. Bet nė vienas niekad nesiūlė atsisakyti prielinksnio in; netgi kiekvienas būtų pasipiktinęs, jei kas būtų pabandęs tai padaryti, nes, taip kalbą „begryninant“, būtų buvęs iškreiptas pats tikėjimo sąvokos turinys.

Kas yra tasai Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kuriame pirmą kartą sutinkame pasakymą credere in? Dabar įprastajame skirti dvylika dalių, kurias butų sudėję dvylika apaštalų. Bet tai vėlesnis teologų išradimas. Savo esme Apaštalų tikėjimo išpažinimas yra svarbiausiųjų tikėjimo tiesų rinkinys, skirtas besiruošiantiems priimti krikštą. Tos tiesos yra sugrupuotos apie pagrindinę tikėjimo tiesą – Švč. Trejybės paslaptį. Tai ypačiai ryšku krikšto apeigų formulėje, kuri tebėra išlikusi iki mūsų dienų. Kunigas, prieš pat suteikdamas krikštą, t. y. prieš pat užpildamas ant galvos vandenį, klausia krikštijamąjį: „Ar tiki į Dievą Tėvą...? Ar tiki į Jėzų Kristų...? Ar tiki į Šventąją Dvasią...?“ Šioje vietoje visuomet buvo vartojamas prielinksnis į, kuris, kaip matysime, ypačiai čia turi labai gilią prasmę. Iš čia tas pasakymo būdas perėjo ir į Apaštalų tikėjimo išpažinimą, kuris ir yra ne kas kita, kaip ano krikšto metu išreikšto išpažinimo pakartojimas, net ir žodžiai didžiausia dalimi yra tie patys. Kad taip buvo vartojama jau nuo pat krikščionybės pradžios, liudija, pavyzdžiui, Erazmas. Išstudijavęs šv. Kiprijono raštus, jis priėjo prie išvados, kad Kiprijonas „kalbėjęs Tikiu taip, jog prielinksnis į buvo prie Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, ir niekur kitur“ (Expositio in symbolum apostolorum, Lugduni 1541, p. 36). Taigi jau III amžiuje buvo įsitikinimas, kad tikėjimui į Dievą išreikšti būtina vartoti gramatinę formą credere in (šv. Kiprijonas buvo Romos imperijos afrikietis ir rašė lotyniškai). Dviem šimtmečiais vėliau gyvenęs Augustinas išdėstė, ir kodėl reikia taip vartoti: „Labai svarbu skirti, ar kas tiki Kristų esant, ir ar jis tiki į Kristų. Kristų esant tiki ir piktosios dvasios, bet negalima sakyti, jog piktosios dvasios tiki į Kristų. Nes tik tas tiki į Kristų, kuris Kristuje turi viltį ir Kristų myli. Turįs tikėjimą be vilties ir be meilės tiki Kristų esant, bet į Kristų netiki. Todėl kas tiki į Kristų pilnu į jį tikėjimu, pas jį (in eum) ateina Kristus, ir (tikintysis) tam tikru būdu į jį (in eum) įsijungia, tapdamas jo kūno dalimi. Bet tai tegali įvykti, kai drauge su tikėjimu yra viltis ir meilė“ (Sermo 144, 2, 2).

Ir keliose kitose savo raštų vietose šv. Augustinas panašiai pasako. Prof. Chr. Mohrmann, pacitavusi tas vietas, padaro išvadą, kad šv. Augustino kalboje tikėti Dievą (Kristų) reiškia pripažinti faktą, jog Dievas yra; tikėti Dievu (Kristumi) reiškia priimti dieviškąjį autoritetą kaip tiesos šaltinį; tikėti į Dievą (Kristų) reiškia visa būtybe pasinešti į Dievą, įsijungti į Kristų, tapti jo mistinio Kūno nariu, pilnąja prasme priimti krikščioniškąjį tikėjimą. Toksai tikėjimas nėra vien tik proto veiksmas, bet jis reikalauja ir valios įsijungimo, viso žmogaus Dievui atsidavimo. Tą krikščioniškam tikėjimui savitą judėjimą, pasinešimą, įsijungimą ir norėta išreikšti žodeliu į (lotyniškai in). Todėl visai nenuostabu, kad įprastose krikščionybės nepaliestose kalbos formose tokio pasakymo nėra; netgi reikėtų labai stebėtis, jeigu jis ten būtų.

Antra vertus, tokia tikėjimo į Dievą sąvoka tegali būti taikoma Dievui ir jokiai kitai būtybei. Jau šv. Paschazas Radbertas, gyvenęs IX a., rašė: „Niekas nesako: tikiu į savo artimą ar į angelą, ar į kitą kokį sutvėrimą. Visame Šv. Rašte rasite tą išpažinimą taikomą vien tik Dievui... Mes sakome: tikiu tuo žmogumi, kaip sakome: tikiu Dievu, bet mes netikime į tą žmogų nei į kurį nors kitą. Nes jie nėra iš savęs nei tiesa, nei gerumas, nei šviesa, nei gyvenimas; jie tik dalyvauja šiose savybėse. Dėl to Viešpats, norėdamas evangelijoje įrodyti, kad jis yra vienos prigimties su Tėvu, sako: Jūs tikite į Dievą; tikėkite taip pat į mane (Jn 14, 1). Nes jei jis nebūtų Dievas, nebūtų galima nė į jį tikėti“ (De fide, spe et caritate, I, 6, 1).

Tai reiškia, kad ir Apaštalų tikėjimo išpažinime, ir kitose panašiose formulėse prielinksnį į tegalima vartoti tik ten, kur išreiškiamas tikėjimas į Dievą arba į kurį nors dieviškąjį asmenį. Visur kitur reikia sakyti tikiu ką (be prielinksnio į), t. y. tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią (tai įsakmiai pabrėžia Catechismus Romanus, I, 9, 23), tikiu šventųjų bendravimą, tikiu nuodėmių atleidimą, tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą, tikiu amžinąjį gyvenimą; būtent tikiu visa tai esant arba įvyksiant.

Tokiu būdu suprato ir taip išsireiškė ir lietuviai visais laikais, galima sakyti, iki šio šimtmečio pradžios. Neseniai Lietuvoje surastame seniausiame lietuviškame rašytame tekste (iš maždaug 1510 metų), kur užrašyti poteriai, skaitome: „Czykyu yngi dzewa thyawa visogalinczi... Ir ingi Yesu Kristų sunu ya vyenathini... Czykyu yngi dvasyu szwenthu, szwenthu bosznyczu krykszczanyu...“ (pagal fotografiją knygoje: J. Lebedys, Mikalojus Daukša, Vilnius 1963, prie p. 177). Taip pat ir Mažvydas savo Catechismusa prasty Szadei rašo, labai akivaizdžiai atskirdamas tikėjimo į Dievą aktą nuo kitų tikėjimo objektų: „Tikiu ygi Diewa tewa vysagalintigi... Ir ygi Jesu Christu sunu ia... Tikiu ingi dwase schwentage. Tikiu surynkimu schwentu krikszczianiu, schwentuju draugiste. Tikiu greku atleidimą. Tikiu kuna isch nomirusioiu kielima. Tikiu pasmertes amszina ziwata. Amen“. Ir kitoje Mažvydo knygelėje Forma Chrikstima skaitome: „Kunigas klausdamas ir Kūmai at-sakidami taip tur biloti: ... Bau tiki ing Diewa Tewa...? Bau tiki ing Jhesu Christu...? Bau tiki ing Dvasse Schwenta Chriksczoniskia Basznicze...?“ Visur, kur liečiamas Dievas, sakoma: Tikiu ingi, ing, kur liečiamos kitos tiesos, vartojamas Tikiu be prielinksnio, su paprastu galininku.

Kai kuriuos čia suminėtus ir kitus pavyzdžius sužymi ir J. Palionis savo labai vertingoje studijoje Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. (Vilnius 1967, p. 178). Tik jo paaiškinimas: „Nėra abejonės, kad šitokios konstrukcijos (tikėti ingi ką) tuomet imtos vartoti nusižiūrėjus į lenkiškąsias wierzyc, zawierzyc w kogo“ nėra visiškai atitinkantis. Jei taip būtų buvę, tai kodėl iš tų pačių šaltinių turime tiek ir tiek pavyzdžių (jų keletą sumini ir J. Palionis), kur po veiksmažodžio tikėti nėra ing(i), o tik paprastas galininkas? Ir J. Palionio cituojamuose pavyzdžiuose (be išimties!) aiški viršminėtoji nuo sąvokos turinio priklausanti vartosena: tikėti ing(i) tiktai tuomet, kai išreiškiamas tikėjimo į Dievą aktas, kitais atvejais buvo sakoma tikėti ką (be ingi).

Tą patį sutinkame ir Slavočinskio giesmyne: Duok kad ing tawe stipriaus tikiečiau (I 145–13), bet: Tikiu ką tiekt sunūs Diewa isztare (I 145–5), Abeia čia tikiu ižpažindamas (I 145-9; t. y. dievystę ir žmogystę), Tačiau tawe tikiu Diewa sūnumi (1145–12; suprask: esant). Tikėti ką nors esant arba turint kokias savybes ir čia be ing, bet kai kalbama apie tikėjimą į Dievą, toje pačioje giesmėje to paties vertėjo vartojamas ing.

Taip buvo kalbama mūsų tėvų ir protėvių nuo pat Lietuvos krikšto laikų iki šio šimtmečio pradžios. Atėjo kalbininkai, išnagrinėjo kalbos formas ir, neradę kitur vartojamo prielinksnio, kaip tik maldoje Tikiu į Dievą (bet jau sakėme, kad būtų buvęs stebuklas, jei tai būtų suradę), daug negalvoję reikalavo tą žodelytį ir čia nubraukti. Kaip mūsų tauta niekuomet neturėjo didelių teologų, taip neatsirado ir dabar nė vieno, kuris būtų pakankamai išaiškinęs sąvokų skirtingumą ir to prielinksnio toje vietoje būtinumą. Šio straipsnelio pradžioje minėtasis „aukštas bažnytinis dignitorius, kurs pats nė žodžio lietuviškai nemokėjo“, dar išgelbėjo bent porai dešimtmečių lietuvių kalbą nuo sąvokų sumaišymo. Ir štai dabar, naujai peržiūrint lietuviškus liturginius tekstus, tas sąvokų sumaišymas įvyko. Kalbininkų dėl to kaltinti negalima. Ką, pavyzdžiui, gali suvokti, ką reiškia tikėti į Dievą, kalbininkai, kurie žodį „tikėjimas“ apibūdina: „Mistinis įsivaizdavimas tariamai esant dievą, antgamtines būtybes ir t. t.“ (Dabart. liet. k. žodynas, Vilnius 1954, p. 855)? O kiti, kurie tekstus peržiūrint turėjo žodį, kažkaip neapsižiūrėjo, nekreipė pakankamo dėmesio į sąvokų skirtingumus.

Ką dabar daryti? Viena vertus, nėra jokios abejonės, kad tikėti Dievą ir tikėti į Dievą yra dvi ir gan skirtingos sąvokos. Kas tiki Dievą, tiki tiek, kiek jis tiki ką nors kitą, asmenį ar daiktą, bet tuo dar nėra tikintysis, pilna prasme krikščionis. Tiktai tikėjimas į Dievą, Jam visa būtybe atsidavimas, į Jį įsijungimas, Jo prigimtyje dalyvavimas yra tikras tikėjimas. Antra vertus, mūsų dabartinės liturginės knygos ir jose randamos maldos yra patvirtintos ne tik Lietuvos vyskupų, bet ir Šv. Liturgijos konstitucijai vykdyti Tarybos Romoje, ir yra visiems lietuviams privalomos.

Bet, – jei taip galima sakyti, – mūsų paguodai, ne tik mums pasitaiko tokių neapsižiūrėjimų. Kur kas baisesnė tiek savo turiniu, tiek dėl aplinkybių buvo panašia proga padaryta klaida itališkuose Mišių maldų tekstuose. Kiekvieną Mišių maldą užbaigiančią formulę, kuri lotyniškai kalbama: Per Dominum nostrum Iesum Christum... in unitate Spiritus Sancti..., italai išsivertė: Per il nostro Signore... in unione con lo Spirito Santo... (Lietuviškai vietoje anksčiau vartoto „Šventosios Dvasios vienybėje“ dabar nustatyta „(su) Šventąja Dvasia“ – mažiau preciziška, bet dar atitinka tai, ką norima pasakyti). Naująjį itališkąjį vertimą patvirtino Italijos vyskupų konferencija, patvirtino minėtoji Taryba Romoje (jos sekretoriate dirba daugiausia italai arba bent suprantą itališkai parašytą tekstą; kitaip buvo su lietuviškais tekstais: juos patvirtino, pasikliaudami Lietuvių liturginės komisijos patvirtinimu), jis buvo išspausdintas itališkame mišiole, buvo kalbamas keletą mėnesių visose bažnyčiose. Tik tuomet kažkas pastebėjo, kad žodis unione reiškia „sąjungą“, tai yra savarankiškų būtybių susivienijimą; iš ko turėtų plaukti, kad ir Švč. Trejybė yra trijų savarankių būtybių arba trijų Dievų sąjunga. Tai jau didelis labai svarbios tikėjimo tiesos iškreipimas. Vietoj unione buvo parinktas kitas, tinkamesnis žodis unia, kuris reiškia „vienybę“. Nebuvo jokio naujo dekreto, jokio specialaus apie atitaisymą paskelbimo. Tik vienoje liturgistų konferencijoje buvo pasakyta, kad reikia vartoti antrąją formą, ir šiandien visi visur taip vartoja, nors anuomet išleistuose mišioluose tebėra žodis unione.

Panašiai, manau, galėtų ir turėtų būti atitaisyti ir lietuviškieji tikėjimo išpažinimo tekstai. Ypačiai kad mums nereikia įvesti naujo žodžio ar ko nors, ko lig šiol nebuvo, o tik sugrąžinti per daug greitai ir neapgalvotai išmestą prielinksnį į, ir tai tik tose vietose, kur išreiškiamas tikėjimas į Dievą arba į kurį nors dieviškąjį asmenį. Tai liečia praktiškai pirmiausia krikšto metu užduodamus klausimus, Apaštalų tikėjimo išpažinimą ir Mišių Credo. Juk ir mes, lietuviai (katalikai, stačiatikiai, evangelikai ir kiti krikščionys), nenorime tik tikėti Dievą esant be jokio kito su Dievu santykiavimo, be jokio kito gilesnio įsipareigojimo. Kaip mūsų senoliai, kaip visa krikščionija, taip ir mes turime pareigą tikėti į Dievą, į jį eiti, į jį įsijungti, su juo gyventi, patys tapti Kristumi (alter Christus). Jei taip, tai šį į Dievą tikėjimą turime ir savo kalba išreikšti. Kalba yra įrankis sąvokoms reikšti, o ne atvirkščiai. Gryninti, tobulinti kalbą yra geras dalykas. Bet kai dėl formos nukenčia turinys, ir tai tokiame svarbiame dalyke, tuomet jau nebepasitarnaujama kalbos pažangai; ji tiktai skurdinama. Yra lotynų kalboje žodžių ir pasakymų, kurių nebūtų arba nebūtų galima jų suprasti, jei nebūtų buvę krikščionybės. Niekas tų žodžių ir pasakymų nebrauko ir neniekina, dargi ne vienas mokslininkas pašvenčia savo jėgas ir laiką jų tyrinėjimui (plg. jau minėtos profesorės Chr. Mohrmann išleistas knygas ir šimtus straipsnių). Panašiai yra ir lietuvių kalboje. Kai ką joje turime ir kai ką tegalime suprasti tik iš krikščionybės. Reiktų, kad ir iš mūsų kas nors tą lingua lituana christiana giliau patyrinėtų.



© „Bažnyčios žinios“