„Bažnyčios žinios“. 2006 sausio 31, Nr. 2. <<< atgal į numerio turinį

Kardinolas Christoph Schönborn

Apie rūšių įvairovę kūrinijoje

Trečioji katechezė
(Vienos šv. Stepono katedra, 2005 m. gruodis)

Antrojoje katechezėje apie tikėjimą sukūrimu kalbėjome bendrai: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“. Visa, kas yra, pasak tikėjimo sukūrimu, kyla iš Kūrėjo nepelnyto suverenaus akto. Tą išpažįstame Tikėjimo išpažinime išreikšdami tikėjimą į vieną Dievą, Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją. Bet, pamėginus prie klausimo prisiartinti labiau, jis darosi sunkesnis: ką tai konkrečiai reiškia? Pradžios knygoje, Biblijos pirmajame skyriuje, sakoma, jog Dievas sukūrė visas rūšis. Ar jos buvo sukurtos kaskart atskiru kuriamuoju aktu? Šimtmečius iki XVIII ir XIX a. gyvavo įsitikinimas: rūšys yra nekintamos ir sukurtos Dievo, kiekviena iš jų atskirai. „Rūšių kaita“ – ši idėja kelią ėmė skintis XIX a. Pasak jos, rūšys išsirutuliojo laipsniškai nuo paprasčiausių pradmenų iki sudėtingų žinduolių ir žmogaus. Jos nėra nekintamos, ir jų atsiradimą galima visiškai paaiškinti natūraliomis priežastimis!

Darwino pagrindinio kūrinio pavadinimas – „Origin of Species“, „Rūšių atsiradimas“ natūraliosios atrankos būdu. Šio – dar kartą kartoju – pasaulinės reikšmės kūrinio (kuris, nors ir daug kur kritikuotinas, vis dėlto yra klasikinis!) pratarmės pabaigoje Darwinas taip apibendrina savo teorijos siekį bei esmę:

„Esu tvirtai įsitikinęs, kad rūšys nėra nekintamos, bet kad tam tikrai giminei priklausantieji yra kitų, dažniausiai jau išnykusių rūšių palikuonys ir kad pripažintos tam tikros rūšies atmainos yra šios rūšies palikuonys. Ir lygiai taip pat tvirtai esu įsitikinęs, kad natūralioji atranka yra svarbiausia, nors ir ne vienintelė, kaitos šerdis“.

Sąžiningai, intensyviai galynėdamasis, Darwinas atsisakė savo ankstesnio, Biblija grindžiamo požiūrio, kad, anot jo paties žodžių, „kiekviena rūšis sukurta savarankiškai“. Laiške savo draugui Josephui D. Hookeriui jis 1844 m. rašė: „It is like confessing a murder“ („tai tarsi prisipažintum nužudęs žmogų“) – taip jis jautęsis atsisakydamas minties, kad rūšys yra Dievo sukurtos nekintamos, ir vietoj jos plėtodamas rūšių atsiradimo be „ypatingų kuriamųjų aktų“, visiškai natūraliai, idėją.

Šitaip dramatiškai Darwinas XIX a. įžengė į viešumą ir susilaukė neįtikėtinos sėkmės. Šiandien daug kas sako, jog tai tiesiog ne teorija, bet faktas. Tuo suabejojus ar bent tik iškėlus klausimų, kai kas reaguoja labai jautriai bei dirgliai, maža to, agresyviai. Tuo tarpu pastarųjų mėnesių debatai aiškiai parodė, kad klausimams dar yra daug erdvės ir jos jiems būtina palikti, kad kritinius klausimus kelia ne tik „varginantys skundeivos“ ar „siaurakakčiai fundamentalistai“, bet ir rimti tyrinėtojai, rimti tiesos ieškotojai. Dalykui jie taip gerai pasitarnauja, nes mokslui nieko nėra blogiau kaip draudimas klausti bei ieškoti.

Šiandien norėčiau žengti drąsų žingsnį – panagrinėti pasakojimą apie sukūrimą, pirmąjį Pradžios knygos skyrių; šis pasakojimas nėra mokslinė žinia, nes jis tikrai nėra mokslinis šiuolaikinio gamtamokslio prasme, tai veikiau tekstas, pateikiantis esminę žinią, nukreiptą į mąstymą ir todėl svarbią ir pokalbiui su mokslu.

Žvilgsnis į pasakojimo apie sukūrimą žinią

Pradžios knygoje, kalbant apie trečiąją kūrimo dieną (1, 11–13), rašoma: „Dievas tarė: ‘Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!’ Taip ir įvyko. Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius savo sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena“.

Po to, kaip žinome, eina ketvirtoji kūrimo diena, kaip tik dabar sukuriamos žvaigždės, „šviesuliai dangaus skliaute“. Pati šviesa, pasak Pradžios knygos, sukurta pirmąją dieną. Prisiminkime Haydno „Sukūrimą“ ir nuostabų šviesos sukūrimo momentą. Po to – penktoji ir šeštoji kūrimo diena: atsiranda gyvūnai vandenyje bei žemėje ir galiausiai sukuriamas žmogus:

„Dievas tarė: ‘Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!’ Taip ir įvyko. Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus bei kitus judančius visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Dievas palaimino juos, tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!’ Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena. Dievas tarė: ‘Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!’ Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Tuomet Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!’ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 20–27).

Akivaizdu, kad šis tekstas nėra gamtamokslinis dokumentas. Šventajame Rašte to ir nesiekiama. Pacituosiu jums gražią šventojo Augustino mintį iš jo rašto, kuriame kritikuojamas manichėjas Feliksas:

„Evangelijoje neparašyta, jog Viešpats sakęs: „Siunčiu jums Šventąją Dvasią, idant ji jus pamokytų, kas yra saulės ir mėnulio judėjimas”. Jam rūpėjo, kad būtų krikščionių, o ne astronomų! Norint tapti pastaraisiais, užtenka žinių, kurių žmonės apie šiuos dalykus savo naudai gali išmokti mokykloje! Tiesa, Kristus sakė, jog Šventoji Dvasia ateisianti, kad pamokytų mus visokios tiesos, bet jis ten nekalba apie saulės ar mėnulio judėjimą! Bet jeigu manai, kad mokymas (apie šiuos dalykus) priklauso tiesai, kurią Kristus pažadėjo suteikti per Šventąją Dvasią, tada tavęs klausiu: kiek gi yra žvaigždžių? Teigiu, jog tokie dalykai krikščioniškajam mokslui nepriklauso... tuo tarpu tu tvirtini, jog jam priklauso ir tai, kaip buvo sukurtas pasaulis ir kas pasaulyje vyksta“ (Augustinas. Contra Felicem Manichaeum I, 10 [PL 42, 525]).

Tad jau Augustinas mums rodo: tyrimus norint išsiaiškinti „kaip“ galime ramiai palikti mokslui, nes Kristus neketino mūsų to mokyti. Bet net ir tada, ar turėtume laikytis griežto atidalijimo: čia – tikėjimas su savo dokumentais, Biblija, Bažnyčios magisteriumu bei jo apmąstymais, o ten – gamtamokslis su savo metodais, hipotezėmis, teorijomis bei rezultatais? Taip griežtai atskirti neįmanoma. Juk tikėjimas, lygiai kaip ir mokslas, turi reikalą ir su gyvenimu.

Didysis teologas Karlas Rahneris jau 1959 m. yra pareiškęs, jog teologui nevalia laikytis taip „tarsi gamtamokslio ir teologijos klausimai bei žinios neturėtų jokių sąlyčio taškų“ (Karl Rahner. Vorwort zu Paul Overhage: Um das Ercheinungsbild des ersten Menschen. 3D7, Freiburg 1959). Tas pat, žinoma, pasakytina ir gamtamokslio atstovų atžvilgiu. Todėl man visiškai nepriimtini šūksniai iš gamtamokslio stovyklos į tokius klausimus nesikišti. Pripažįstu, kad gamtamoksliniu aspektu nesu kompetentingas, tačiau, manau, kad šiek tiek išmanau teologiją, ir laikausi nuomonės, jog mums visiems naudinga kelti vienas kitam klausimus, keistis tarp savęs mintimis.

Juk čia aptarinėjami klausimai svarbūs visiems. Todėl neturėtų būti draudžiama klausti, mąstyti, kritikuoti, tarti savo žodį! Tad džiaugiuosi, kad debatai šiuo klausimu plėtojami ir toliau.

Dar kartą: Biblija nėra gamtamokslinis pranešimas ir nesiūlo kokios nors teorijos apie pasaulio atsiradimą ir rūšių išsirutuliojimą. Tačiau gamtamokslinė rūšių atsiradimo traktuotė nėra vienintelis artinimosi prie tikrovės būdas. Manau, jog turėtume nuolatos pabrėžti: prie tikrovės galima artintis įvairiopai – filosofiniu, meniniu, religiniu ir gamtamoksliniu būdu. Vienas būdas ne mažiau tikras už kitą, visi jie tėra skirtingi artinimosi prie tos pačios tikrovės būdai.

Ką mums sako septynios kūrimo dienos

Biblija nėra gamtos mokslo vadovėlis, tačiau joje irgi pateikiami artinimosi prie tikrovės būdai. Pamėginsiu atkreipti dėmesį į kelias ištaras apie tikrovę iš Pradžios knygos pirmojo skyriaus. Kadangi yra septynios kūrimo dienos, šešios, kai Dievas darbavosi, ir septintoji, kai jis ilsėjosi, norėčiau išskirti septynis punktus, septynias kūrimo dienas, ir į juos kartu su jumis šiek tiek pasigilinti.

1. Visa, kas yra, yra sukurta.

Tai pirmutinė pamatinė Biblijos ištara apie tikrovę. Tai visa kita laikantis pagrindas. Niekas iš to, kas yra, nėra „pats iš savęs“. Niekas iš to, kas yra, nėra pats savęs padaręs, pats savęs sukūręs. Gamtamokslyje šiandien daug aptarinėjama, kokiu mastu egzistuoja tai, kas vadinama „savaimine organizacija“. Toks reiškinys kaip savaiminė organizacija iš tiesų gali egzistuoti. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į Ericho Jantscho, austro, dėsčiusio Berklyje, knygą: „Die Selbstorganisation des Universums. Vom Urknall zum menschlichen Geist“ (München 1979). Tačiau iš savęs paties niekas neturi būties bei veikimo. Apaštalas Paulius apie žmogų kartą yra pasakęs žodžius, tinkančius ir visai kūrinijai: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7).

Tokia yra pirmoji Biblijos mums sakoma tiesa. Ir ši tiesa iki tam tikro laipsnio visiškai prieinama protui. Aš nesu pats iš savęs ir pati iš savęs nėra mane supanti tikrovė. Prie to nuolatos grįšiu kitose katechezėse.

2. Pasauliui būdinga neapsakoma įvairovė – žmonių ir kūrinių įvairovė, žvaigždžių įvairovė, įvairovė mūsų planetoje, beribė gyvybės, augalijos ir gyvūnijos įvairovė.

Pagrindinė pirmųjų Biblijos puslapių žinia yra tokia: ši įvairovė yra gėris, ji yra norėta Dievo, ji yra Dievo valios padarinys. Bibliškai išlavintai ausiai tai galbūt artima, tačiau mąstymo istorijai tikrai ne. Šiek tiek pasidairius žmogaus mąstymo istorijoje, aikštėn iškyla dvi didelės pakraipos, priėjusios prie visiškai kitų rezultatų. Dvasios istorijoje visados teko užsiiminėti neginčijamu įvairovės faktu. Bet kodėl egzistuoja tai, kas įvairu? Nesitenkinant paviršutinišku konstatavimu, kad kas nors tiesiog „čia“ yra, tenka leistis gilyn bei klausti: iš kur kyla daugis, įvairovė, daugialypiškumas?

Viena mąstymo tradicija teigia: daugis yra „nelaimingo atsitikimo“, taip sakant, „pirmapradžio nelaimingo atsitikimo“ ženklas. Iš pradžių būta tiktai vienybės, vienio. Dėl „pirmapradžio nelaimingo atsitikimo“ vienybė sudužo ir atsirado daugybė. Tarsi kaskadomis vienis išsisklaidė į įvairovę. Tokia mąstymo tradicija pirmiausia aptinkama neoplatonizme, taip pat vadinamajame gnosticizme, plačiai paplitusiame iki šiandien. Įvairovė šiai mąstymo tradicijai yra nuopuolio, dekadanso ženklas, ir juo toliau pasaulis nuo vienybės, juo jis silpnesnis, įvairialypiškesnis, kraštutinę ribą, pasak neoplatonizmo, sudarant materijai, kuri taigi vertinama visiškai neigiamai. Įvairovė išreiškia dekadentinę neigiamą būklę. Iš tiesų to neturėjo nutikti. Todėl šiai mąstymo tradicijai visada svarbu vėl panaikinti įvairovę, sugrįžti į vienybę: įvairovė vėl nurinktina, kad būtų įkelta į vienybę.

Manau – ir sakau tai labai atsargiai, – kad šios mąstymo tradicijos „atmaina“ yra budistinė pasaulėžvalga. Sakau tai atsargiai, nes ją tikrai per menkai išmanau. Kiek esu susipažinęs, šiai didžiajai religinei Azijos tradicijai pasaulio įvairovė yra „maya“, apgaulė, iliuzija.

Kitą požiūrį labai išpopuliarino evoliucionizmas. Jis tapo toks populiarus, kad mūsų šiandienėje gyvenimo jausenoje laikomas savaime suprantamybe, savotiška nebesuabejotina savaime suprantamybe. Tai tvirtinimas ir daugelio įsitikinimas, jog visa to, kas gyva, įvairovė yra ne tvarkančiojo proto, valios, „kūrimo plano“ išraiška, bet atsitiktinumo vaisius. Atsitiktinumo ir būtinumo žaismas per atsitiktinius pokyčius bei išgyvenimo galimybes kovojant už būtį pagimdąs didžiulę įvairovę, besispraudžiančią į visas pasaulio nišas bei visus kampelius, kur tiktai kaip nors gali rutuliotis gyvybė. Tad gyvybės įvairovė būtų begalinis atsitiktinių pokyčių ir lygiai tokių pat atsitiktinių išgyvenimo galimybių žaismas. Visa vyksta taip, kad kokiam nors atsitiktiniam pokyčiui randasi gera galimybė, taip sakant, niša, išlikti bei įsitvirtinti. Šiuo požiūriu neįtikėtina gyvybės formų gausa atsirado būtent šitaip – užpildant visas įsivaizduojamas žemės nišas išsirutuliojo neapsakoma ir begalinė gyvybės formų įvairovė.

Savo garsiame veikale Darwinas nuolatos kovoja su idėja, jog tam, kad paaiškintum rūšių įvairovę, būtina pasitelkti „kūrimo planą“. Jis trokšta tai kuo aiškiau „paaiškinti natūraliai“. Jis nori surasti paaiškinimą, kuris nereikalautų remtis kuriamaisiais aktais. Pabrėžkime: tai visiškai teisėta. Net jei Darwinui buvo susidaręs įspūdis, jog jis čia darąs „žmogžudystę“, nes turėjo ar tarėsi turįs įveikti savo paveldėtus religinius įsitikinimus, tai visiškai teisėta. Gamtamoksliniam metodui rūpi natūralios priežastys, rūpi kuo išsamiau paaiškinti bei pagrįsti sąryšius natūraliomis priežastimis. Šis metodinis apsiribojimas tiktai natūralių priežasčių paieška lėmė būtent šio metodo, kuriuo pasiekta milžiniškų rezultatų, sėkmės istoriją. Pavojus tik tas, jog užmirštamos šio metodo ribos ir manoma, kad dabar jau išvysta viskas. Iš tiesų labai tiksliai tepažvelgta į siaurą segmentą, kurio nevalia laikyti visa tikrove.

Biblijos akimis, įvairovė nėra nei nelaimingas atsitikimas, nei atsitiktinumas, ji išreiškia Dievo esmę ir valią.

Šventasis Tomas Akvinietis, didysis mokytojas apie kūriniją, savęs klausia, ar daiktų daugis bei skirtingumas šiame pasaulyje kyla iš Dievo. Jis aptarinėja jau Antikoje žinotą atomistų, materialistų tezę apie atsitiktinumą bei priešpriešina jai poziciją, kad įvairovė yra Dievo norėta:

„Juk jis pašaukė daiktus į egzistenciją, kad perteiktų kūriniams savo gerumą bei per kūrinius jį išreikštų. O kadangi vienu kūriniu jo neįmanoma pakankamai išreikšti, jis sukūrė daug ir skirtingų kūrinių, idant tai, kuo vienas kūrinys nepajėgia dieviškojo gerumo išreikšti, būtų papildyta kitu. Juk gerumas, kuris Dieve yra paprastas ir vienalytis, kūriniuose yra daugialypis ir padalytas“ (Tomas Akvinietis. Summa Theologica I, 47, a. 1).

Kitaip tariant, Dievui atspindėti vieno kūrinio nepakanka. Dievo apstumui atspindėti reikia jų ištiso apstumo.

Kūrinių įvairovė yra daugialypė Dievo gerumo išraiška. Iš to išplaukia pamatinis padarinys: tikėjimo sukūrimu akimis, visi kūriniai yra teigiami. Išminties knygos vienoje vietoje sakoma: „Tu nejauti neapykantos nė vienam savo kūrinių“. Nėra nė vienos neigiamos sukurtybės. Visi kūriniai yra savaip vertingi, savaip geri. Kiekvienas kūrinys, žvaigždė ar akmuo, gėlė ar medis, gyvūnas ar žmogus, savitai atspindi Dievo tobulumą ir gerumą.

Visi jie, kaip tokie, vertingi, visi geba savarankiškai veikti; prie to dar grįšime. Tad tikėjimas sukūrimu esmingai pagrindžia teigiamą požiūrį į kūriniją ir į visas jos apraiškas bei pakopas. Atskirai dar turėsime paklausti: jei jau taip yra, kodėl šioje geroje kūrinijoje tiek daug žiaurumo, tiek daug to, kas neigiama?

Evoliucionizmas kaip pasaulėžiūra (ne kaip mokslinė teorija) vargo čia turi daug daugiau. Jam visa yra apimta tėkmės. Iš tiesų realiai nėra rūšių, giminių, daiktų savibūtės. Tai, ką laikome rūšimis ir individais rūšyse, iš tiesų tėra „momentinės nuotraukos“ didžiojoje evoliucijos upėje. Niekas, kaip toks, nėra tvarus, nieko nėra čia dėl savęs paties, visa tėra perėjimas didžiajame evoliucijos sraute, visa yra atsitiktinis vaisius, kuriam pavyko išlikti, nes buvo „tinkamesnis“ už kitus.

Manau, kad toks požiūris į kūrinijos įvairovę yra labai neteisingas. Žmogaus nuostaba gamtos įvairovės akivaizdoje, stebėjimasis kūrinijos daugialypiškumu leidžia mums nuvokti ką kita. Visų pirma, mano nuomone, evoliucionizmas kaip pasaulėžiūra neįstengia pagrįsti, kodėl kas nors kaip toks yra vertingas, jei visa yra, taip sakant, laikina, praeinama, apimta evoliucijos tėkmės.

3. Įvairovė yra tvarkinga.

Klausimas, kas tiksliai yra „rūšis“ gyvūnijoje, visada buvo labai sunkus. Ką tai reiškia? Kiek sunkus šis klausimas ribinėse srityse, kur rūšių ribų neįmanoma griežtai nubrėžti, tiek aiškus jis yra pažvelgus į didžiąsias karalijas, abi gyvybės karalijas – augaliją ir gyvūniją; juk jos aiškiai skiriasi, net jei paribiuose tas ne visada visiškai akivaizdu. Biblijoje aiškiai skiriami, viena vertus, augalai ir medžiai ir, kita vertus, gyvų būtybių knibždėlynas vandenyje, sparnuočiai danguje, visų rūšių gyvūnai. Kiekvienas priklausantis savo rūšiai iki pat žmogaus.

Tai, kad rūšys egzistuoja, galėtų būti tiesiog patyrimo tikrybė: katė nėra dramblys, o šuo nėra pelė. Medis tikrai nėra paukštis, o žmogus – beždžionė (ir priešingai!). Bet kas sudaro skirtingas rūšis? Ar Dievas jas sukūrė pavieniui – daugiametę saulutę ir ginkmedį, begemotą ir voverę? Čia atsiremiame į seną žmogaus mąstymo klausimą, kurio negali išvengti nė evoliucionizmas: visada galime stebėti tik konkrečias pavienes būtybes, šį šunį ir šią pušį, šį žiogą ir šį žmogų. „Žmonijos“ matyti negalime, lygiai kaip ir „katiškumo“ ar „pušiškumo“. Šis labai senas ginčas, kurio aidą girdime čia, Šv. Stepono katedroje, yra ginčas dėl universalijų: ar tikrovė „žmonija“ egzistuoja, ar tai tiktai „nomina nuda“, kaip teigia Umberto Eco paskutiniajame savo garsiosios knygos „Rožės vardas“ skyriuje, taigi tiesiog pavadinimai? Nominalizmas, kuris Vienoje buvo labai paplitęs – Pilgramo sakykla yra iškalbingas šio iš pagrindų skepticizmo paženklinto mokymo XV amžiuje liudijimas, – teigia, jog iš tikrųjų nieko neįmanoma realiai pažinti, kad vadindami daiktus klaidžiojame tamsoje.

Ar egzistuoja „žmonės“ kaip rūšis, kaip giminė? Man susidaro įspūdis, jog iš tikrųjų gamtamokslininkai šio klausimo nemėgsta. Jie jo vengia, nes jis per daug filosofinis. Jis neišvengiamai veda į metafiziką, o tai šiek tiek vargina. Šis klausimas taip pat sudaro keblumų diskutuojant dėl evoliucijos, rūšių kilmės. Ar apskritai egzistuoja „rūšis“? Tai klausimas, ar apskritai egzistuoja „esmės“? Šis klausimas nėra grynai akademinis. Jį nuolat kelsime svarstydami, ar žmogus tikrai yra „kūrinijos viršūnė“. Čia susiduriame su klausimu: ar žmogus esmiškai skiriasi nuo gyvūno, ar tiesiog yra atsitiktinis gyvūno variantas.

Panašiai kyla klausimų, susijusių su pereinamąja sritimi tarp to, kas negyva, ir to, kas gyva, taip pat tarp augalijos ir gyvūnijos. Kasdienybėje čia suponuojame esminius skirtumus. Mūsų „sveikas protas“ sako, kad augalas nėra gyvūnas. Mėsa, kurią šiandien valgiau per pietus, yra gyvūno. Valgyti mėsą gali atrodyti nepadoru, nesveika ar net atmestina. Tačiau pardavinėti mėsą ir tam žudyti gyvūnus leidžiama. Tuo tarpu žmonių žudyti nevalia.

Vegetaras atsisako valgyti bei žudyti gyvūnus, bet ne augalus. Nupjauta salota irgi yra nebegyva. Tačiau tai pagrįstai laikoma menkesniu kišimusi į gamtą negu gyvūno paskerdimas. Augalai, gyvūnai, žmogus – šios trys karalijos skiriasi iš esmės, net jei ribinėje srityje jas atskirti ne visada lengva.

Toks žvilgsnis į esmiškus skirtumus būtinas, kad apskritai galėtume pažinti daiktus. Štai aš matau jus sėdinčius katedroje, ir matote mane stovintį čia, priekyje. Nors daugelio jūsų asmeniškai nepažįstu, vis dėlto esu absoliučiai tikras, kad jūs esate žmonės. Mat suvokiu, kad jūs esate žmogiškosios būtybės, o ne priešingai. Tikrai ne gyvūnai ir ne augalai.

Kartu su Biblija teigdami, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, kartu teigiame, jog jis sukūrė kai ką nauja, kai ką nauja iš esmės, ką kita nei gyvūnus ir augalus, net jei visi trys artimai giminingi. Bet kaip galime pateisinti tikėjimą, kad tai yra Kūrėjo darbas, kad ši tvarka atspindi jo kuriamąją valią? Ar šventojo Pranciškaus „Saulės giesmė“ tėra pamaldus susižavėjimas, ar vis dėlto žymi tikrovę? Ar tai tėra kalbos žaismas pamaldžioms sieloms, ar už kūrinijos su jos karalijomis, sąrangomis bei rūšimis slypi „progetto intelligente del Cosmos“, kaip neseniai per bendrąją audienciją (2005 m. lapkričio 13 d.) sakė popiežius Benediktas XVI, „protingas Dievo planas pasaulio atžvilgiu“.

Darwinas norėjo parodyti, kad „rūšių atsiradimas“ nesiremia jokiu kuriamuoju planu, bet tiesiog yra kilimo iš menkiausių pradmenų iki pat žmogaus genealoginis medis. Visa išsirutuliojo iš vienintelės pirmosios užuomazgos. Toks požiūris tapo neįtikėtinai patrauklus ir populiarus, bet lieka daug neatsakytų klausimų (Charles Darwin. Origin, Chap. XIV, 585).

Seras Charlesas Popperis, įžymusis filosofas bei mokslo teoretikas, pats yra pasakęs: „Nei Darwinas, nei koks nors darvinistas iki šiol nepateikė bent kokio nors organizmo ar organo adaptyviosios evoliucijos realaus priežastinio, tai yra gamtamokslinio, paaiškinimo. Tebuvo parodyta, jog tai įmanoma teoriškai“ (Karl Popper. Objektive Erekenntnis. Ein evolutionärer Entwurf. Hamburg 1984, 280).

Darwinas pats savo didžiajame veikale kartą prasitarė: „Kodėl kiekvienoje geologinėje formacijoje bei kiekviename sluoksnyje neknibžda tarpinių grandžių? Geologija mums jokiu būdu nerodo nepertraukiamos organinių būtybių grandinės, ir tai galbūt yra rimčiausia prieštara, kurią būtų galima kelti mano teorijos nenaudai...“ (Charles Darwin. Entstehung der Arten. Reclam, Stuttgart 1997, 429 ir t., 462 ir t.).

Tai garsiosios „missing links“, trūkstamosios tarpinės grandys. Jei visa iš tiesų išsirutuliojo iš vienintelės pirmosios užuomazgos, tai tada turėtų būti be galo daug tarpinių pakopų, tačiau jų iki šiol neaptikta.

4. Pasakojime apie sukūrimą kalbama ne tik apie rūšių sukūrimą, bet ir apie „judėjimą aukštyn“: iš pradžių augalų pasaulis, po to gyvūnų ir galiausiai – žmogus. Nuo augalų „kylama“ prie medžių, knibždėlyno vandenyje, sparnuočių ir sausumos gyvūnų ir pagaliau žmogaus.

„Judėjimas aukštyn“ nesvetimas ir evoliucijos teorijai: nuo pirmųjų vienaląsčių per žuvis, roplius, sausumos gyvūnus, beždžiones iki žmogaus. Vienas mano pažįstamas biologas mėgdavo man sakyti: remiantis Darwino teorija, daug tikėtiniau, kad galiausiai išgyvens virusai ir bakterijos. „Kovoje už būvį“ jie daug tinkamesni.

Kodėl šių „kopėčių“ viršuje stovi žmogus? Tik jis gali pažvelgti atgal. Nuo šių kopėčių viršaus galime pažvelgti atgal ir pamatyti, jog kelias, atvedęs iki mūsų, yra prasmingas. Tik mes gebame skirti, protu įsiskverbti į šį iki mūsų atvedusį kelią. Šis kelias kryptingas – bet evoliucijos teorijai šis evoliucijos kryptingumo klausimas toks sunkus! Apie tai norėčiau pakalbėti kitoje katechezėje.

5. Kartu su Bažnyčia apmąstydami Bibliją, vis susiduriame su klausimu: ar iš tikro tėra pasirinkimas, arba priimti Kūrėją bei jam vienam priskirti visą tapsmą, arba visa kildinti vien iš natūralių, materialių priežasčių. Darwinas, atrodo, turėjo tokią alternatyvą: arba Kūrėjas, arba atsitiktinumas. Savo veikalo pabaigoje jis pats taip teigia:

„Labai žymius autorius, atrodo, visiškai tenkina pavienių rūšių nepriklausomo sukūrimo pažiūra. Aš manau, jog, turint prieš akis visa, kas žinoma, su Kūrėjo materijai įspaustais dėsniais geriau dera tai, kad atsiradimas ir išnykimas <...> yra antrinių priežasčių padarinys“ (Darwin, 677).

Vadinasi, ne Kūrėjas, bet natūraliosios priežastys. Tačiau ar toks „arba – arba“ tikrai nepajudinamas? Menka pastaba: Biblijos pasakojime apie sukūrimą teigiama, jog Dievas taręs žemei želdinti augmeniją (Pr 1, 11), ir „žemė išželdino augaliją“. Ir Dievas liepia, kad vandenyse knibždėtų gyvūnų ir galiausiai nurodo žemei pagimdyti gyvūnus (Pr 1, 24). Argi tai nereiškia, kad Dievas gali veikti ir per žemę?

Klasikinis krikščioniškasis mokymas teigia, kad Dievas sukuria ne tik būtį, bet ir veiklą. Jis dovanoja mums ne tik būtį, bet ir veiklą. Mes galime būti jo bendrakūrėjai. Esame gavę ne tik būtį, bet ir gebėjimą veikti jo plotmėje. Tai esminis krikščioniškojo kūrinijos supratimo momentas: Kūrėjas dovanoja kūriniams ne tik būtį, bet ir veiklą. Jis dovanoja būtį, taip sakant, „be prielaidų“, sukurdamas iš nieko. Bet jo kūriniai tampa bendrakūrėjais, nes jis jiems suteikia dėsnių, jėgų, gebėjimo veikti. Čia neabejotinai glūdi biblinio-krikščioniškojo mokymo apie kūriniją didybė.

Tad su tikėjimu visiškai suderinama mintis, kad tai, ką Darwinas vadina „antrinėmis priežastimis“, yra natūraliosios priežastys, kuriamojo veikimo išraiška. Netgi egzistuoja to gana „iškilus atvejis“, kuriam visi turime būti dėkingi už savo egzistenciją, – tėvų sąveikavimas su Kūrėju per pradėjimą.

Kiekvienas žmogus tiesiogiai yra Dievo kūrinys. Kartu mūsų įžengimo į egzistenciją būtina sąlyga yra tai, kad mūsų tėvai mus pradėjo. Čia tampa aišku, kad „antrinės priežastys“ (Darwinas) susijusios su Kūrėjo veikimu. Argi neprasminga tarti, jog tokia Dievo ir sukurtybės sąveika vyksta visose kūrinijos pakopose, taip pat jau elementariausioje materijoje? Juk tikime ir išpažįstame, kad kiekvienas žmogus tiesiogiai yra Dievo kūrinys, jo „aš“, jo savastis, jo, kaip asmens, būtis sukurta Kūrėjo, pašaukusio jį į egzistenciją dėl jo paties. Tačiau visa tai būtinai vyksta per antrines priežastis, naują žmogų pradedant tėvams.

6. Dar vienas dalykas mums atskleidžiamas pasakojime apie sukūrimą: kadangi visus kūrinius sukūrė vienas Kūrėjas, jie visi tarp savęs susiję.

Visus kūrinius jungia kūriniškumo saitas. Dievas sukūrė visa: žvaigždes ir kalnus, jūras ir upes, visas gyvybės formas. Kadangi jis visa sukūrė, visa tarp savęs susiję. Egzistuoja neišardomas kūrinių solidarumas. „Tik“ kūrinys yra ir žmogus, ir tai jį vienija su muse ir vandeniu.

Darvinistinio modelio patosas irgi nemenkai remiasi pamatine jausena, kad visi esame susiję su visa kūrinija. Esame kūrinijos dalis. Darwinas kalba apie „kilmės bendrumą, sudarantį neregimą saitą, kurio nesąmoningai ieškojo visi gamtos tyrinėtojai“ (XIV, 585). Jis manė galįs aptikti šį saitą be Kūrėjo, galįs geriau parodyti šį sąsajiškumą be Jo veikimo. Darwinas laikė visų gyvų būtybių genealoginį bendrumą uždegančia idėja, ir čia jam galime tik pritarti. Suvokti šį bendrumą yra nuostabu bei pakilu.

Manęs nepalieka įtarimas, kad Naujųjų laikų filosofijoje, pradedant Descartes‘u, žmogus buvo radikaliai atskirtas nuo likusios gamtos ir jai priešpriešintas kaip dvasinė būtybė. Darwinas žmogų vėl sugrąžina į gamtą. Jis yra vaikas tos pačios gamtos, kuri pagimdė visa kita. Tai, kad toks sugrąžinimas nuvedė per toli ir panaikino žmogaus ypatingumą, buvo žingsnis klaidinga kryptimi.

7. Teisinga kryptis išreikšta pasakojime apie sukūrimą kalbant apie septintąją dieną – šabą: kūrinija turi tikslą.

Esant žmogui, kūrinija gali pažinti savo Kūrėją. Ji gali jį pripažinti, šlovinti. Šabu nusakomas kūrimo tikslas. Katalikų Bažnyčios katekizme kukliai ir aiškiai pareiškiama: „Pasaulis sukurtas Dievo garbei“ (KBK 293–294).

Šia plačia tema būtų galima daug ką pasakyti. Baigdami bei turėdami prieš akis kitas katechezes, čia tiktai pridursime: vienas man įdomiausių ideologinio darvinizmo priešininkų, didysis šveicarų zoologas Adolfas Portmannas daug kur pritarė Darwinui, tačiau kartu aiškiai įvardijo jo trūkumus. Pirmiausia tai, ką Joachimas Illiesas savo biografijoje apie Adolfą Portmanną (Herder-TB 873, 159) pavadino „darvinizmo tikslingumo manija“. Gyvybės pasaulis kupinas „betikslio grožio, vertės neturinčių ornamentų, savaime besisiūlančios šitaip-būties be jokios selekcinės vertės – nepaaiškinamos, vadinasi, beprasmiškos ir todėl keliančios apmaudą tvarkingam mechanistinio tikrovės aiškinimo pasauliui“ (ten pat, 160). Šio betikslio grožio, šių nuostabių ornamentų, visada neregimų, nenaudingų, tiesiog išreiškiančių grožį, „nesavanaudiškai“ save dovanojančių, prasmę suvokiame tik tada, kai į kūriniją žvelgiame kaip į turinčią tikslą šlovinti Kūrėją.

Debatuose dėl „intelligent design“ galbūt pravartu priminti, kad kūrinijoje esama ir savotiško „artistic design“. Galbūt šis „betikslis“ grožio išpažinimas geriau atskleidžia, kas turima galvoje kritikuojant evoliucionizmą kaip materialistinę pasaulėžiūrą. Galbūt peržengti siaurus materializmo horizontus bei atsiverti Kūrėjo melodijai galėtų čia padėti muzika, kuri, kaip ir gamtamokslis, yra griežtai matematinė.

Ketvirtoji katechezė
(2006 m. sausio 8 d., Vienos šv. Stepono katedra)

Ar prasminga melsti gero oro? Septintojo dešimtmečio pabaigoje girdėjau vieno teologijos profesoriaus paskaitą, kurioje jis mums, studentams, aiškino, jog visiškai absurdiška melsti gero oro, nes orą lemia vien pasaulio vidinės priežastys, kad Dievas nesikišąs, bet viskas vykstą pagal gamtos dėsnius. Todėl nesą jokios prasmės melsti lietaus ar saulės.

Ar prasminga tai, jog vaikai ir sutuoktinis meldžia, kad vėžiu serganti mama pasveiktų? Jei ji pasveiksta, tai kas tai lemia – Dievo „įsikišimas“ ar tiesiog gamtos jėgos? Jei ji nepasveiksta, tai koks jis Dievas, kad nepaiso vaikų ašarų ir sutuoktinio maldavimų? Galbūt negali padėti? Tada jis bejėgis. Galbūt nenori padėti? Tada jis žiaurus ir negailestingas.

Kūrėjo šlovinimas

Ar Kūrėjas šiandien veikia? Tikėjimui tai elementari tiesa. Tikėti, kad yra Dievas, reiškia tikėti, kad jis veikia – ne tik čia ir dabar, ne tik kažkada pradžioje, bet nuolatos, nes visa iš jo kyla, nes jis visa išlaiko ir viskam teikia tikslą. Ar toks tikėjimas tiesiog savavališka prielaida, savotiškas narkotikas norint šiek tiek apsisvaiginti šiame sunkiame pasaulyje, „opiumas liaudžiai“, kaip religiją vadino Karlas Marxas. Ar toks tikėjimas remiasi kuo nors, kas leistų jį laikyti protingu, prasmingu, gražiu ir geru?

Štai kas apie kūrimą ir kūriniją kalbama vienoje ilgoje, gražioje psalmėje:

„Šlovink Viešpatį, mano siela! Viešpatie, mano Dieve, tu be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe, apsigaubęs šviesa lyg drabužiu. Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą, padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų. Iš debesų daraisi vežimą ir keliauji ant audros sparnų. Vėjus imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas – savo tarnais.

Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai. Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai; vandenys tįsojo viršum kalnų. Kai tu vandenims pagrūmojai, jie bėgo, traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui, – kalnams iškylant, slėniams įdumbant, – į vietą, kurią jiems skyrei. Tu nubrėžei ribą, kurią peržengti uždraudei, kad žemės vėl neapsemtų.

Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose ir upėms tekėti tarp kalvų. Jie duoda vandens miško žvėrims; laukiniai asilai ten malšina troškulį. Pakrantėse padangių paukščiai lizdus kraunasi ir čiulba ant medžių šakų. Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės; žemė kupina tavo palaimos. Tu želdai žolę galvijams ir augalus žmonių reikalams, kad augintų maisto iš žemės – ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį. Gausiai laistomi Viešpaties medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti. Paukščiai sukasi juose gūžtas; gandras medyje kraunasi lizdą. Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms, uolos – slėptuvės olų barsukams.

Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti, o saulė žino, kada nusileisti. Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, – tuomet sujunda visi miško gyvūnai. Liūtukai riaumoja grobio, ieškodamiesi maisto iš Dievo. Saulei užtekėjus, jie pasitraukia miegoti savo guoliuose, o žmogus eina prie darbo ir triūsia iki vakaro.

Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė. Štai jūra, tokia bekraštė ir plati. Ten knibžda nesuskaičiuojami maži ir dideli gyvūnai. Ten plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.

Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia. Kai duodi, jie surenka, kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių. Tau veidą paslėpus, jie nerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, miršta ir sugrįžta į dulkes. Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja, ir tu atnaujini žemės veidą.

Tebūna amžina Viešpaties garbė, tesidžiaugia Viešpats savo kūriniais! Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba; jis paliečia kalnus, ir jie smilksta. Giedosiu Viešpačiui, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą. Tepatinka jam mano eiliavimas [katalikiškajame ir ekumeniniame vertime: „mano malda“ – vert. past.]. Aš džiaugiuosi Viešpačiu“ (Ps 104).

Poezinė prieiga „mažiau reali“ negu gamtamokslinė?

„Tepatinka jam mano eiliavimas“, – sako psalmininkas (Ps 104, 34). Ar džiaugimasis Kūrėju ir jo kūriniais yra „tik“ poezija? O gal ši poezija, ši giesmė, kuria šlovinamas Kūrėjas, vis dėlto susijusi su tikrove, viską remiančia, laikančia Kūrėjo veikimo tikrove? Klausiant kitais žodžiais: ar ši poezinė prieiga yra „mažiau reali“ negu gamtamokslinė?

Pasiklausykime rusų didžiojo religijos filosofo ir teologo Sergiejaus Bulgakovo (†1944) liudijimo. Jis kalba apie grįžimą prie tikėjimo po dešimties metų klajonių po scientistinio ateizmo dykumas (plg. „Das nie verlöschende Licht“. Moskau, 1917; cituojama pagal: M-J. Le Guillon. „Das Mysterium des Vaters“. Einsiedeln 1999, 20–212):

„Ėjau dvidešimt ketvirtuosius metus, tačiau jau beveik dešimt metų tikėjimas buvo išplėštas iš mano sielos, ir po krizių bei abejonių ją apėmė religinė tuštuma. Koks baisus buvo tas sielos miegas, galintis trukti visą gyvenimą! Bręsdama ir įgydama mokslinių žinių, mano siela paniro į pasitenkinimą savimi, pasipūtimą ir vulgarumą...

Staiga atsitiko štai kas... Vakarėjo... Važiavome pietų stepe, apgaubta aromatingo žolių ir šieno kvapo, gelsvai švytinčia švelnioje nusileidžiančios saulės šviesoje. Kaukazo kalnai tolumoje jau buvo pamėlynavę. Mačiau juos pirmą kartą. Godžiai žiūrinėjau kalnus, kvėpavau oru ir šviesa: klausiausi gamtos apreiškimo. Mano siela jau seniai buvo įpratusi laikyti gamtą vien negyva dykuma, kurią tarsi apgaulinga kaukė dengė grožio šydas. Ir staiga mano siela pradžiugo ir iš susižavėjimo sudrebėjo: o jeigu... o jeigu dykumos, kaukės, mirties nebūtų, bet būtų jis, švelnus ir mylintis Tėvas, jei tai būtų jo šydas, jo meilė...; jei maldingi mano vaikystės jausmai, kai dar su juo gyvenau, stovėdavau priešais jo veidą, kai jį mylėjau ir drebėdavau dėl savo negebėjimo prie jo priartėti, jei mano ašaros ir jaunatviškas įkarštis, maldos švelnumas, mano vaikiškas tyrumas, kurį pajuokiau jį sutepdamas, jei visa tai būtų tiesa, o kita – mirties sklidina tuštuma – tik kerai ir melas? Bet ar tai įmanoma? Argi nuo seminarijoje praleistų metų nežinojau, kad Dievo nėra? Argi tuo buvo galima abejoti? Argi galėjau tam pritarti nepajusdamas gėdos dėl savo bailumo, paniškai neišsigąsdamas „mokslo“ ir jo teismo?

Bet štai vėl jūs, o Kaukazo kalnai! Pamatydavau jus, žėrinčius ledu nuo jūros iki jūros, jūsų sniegą, parausvinamą ryto saulės, jūsų viršūnes, skrodžiančias dangų, – ir mano siela sutirpdavo ekstazėje.

Man prieš akis sušvisdavo pirmoji kūrimo diena. Visa buvo šviesa, kupina ramybės ir aidinčio džiaugsmo. Nebuvo gyvybės, nė mirties, tik amžinas ir nekintamas Dabar. Ir manyje gimė bei išaugo netikėtas jausmas – pergalės prieš mirtį jausmas“.

Jei šitokia prieiga yra iliuzija, kyla klausimas: kokio pobūdžio tikrovę ji atitinka? Gal ši poetinė-religinė prieiga susijusi su tikrovės sritimi, iš tiesų neturinčia nieko bendra su tai, kuo domisi gamtamokslis?

Karlas Rahneris (†1984) kartą yra pasakęs: „Teologija ir gamtamokslis iš principo negali vienas kitam prieštarauti, nes nuo pat pradžių vienas nuo kito skiriasi savo objektų sritimi bei metodu“ („Wissenschaft und christlicher Glaube“: Schriften zu Theologie. Zürich, Band 15, 1983, 26). Aš irgi manau, kad abu negali vienas kitam prieštarauti. Bet ne todėl, kad jų „objektų sritys“ taip labai skirtųsi, kad praktiškai nesusiliestų. Esu įsitikinęs: jos turi susiliesti viena kitai neprieštaraudamos.

Tad poetinė-religinė prieiga, ką tik paliudyta Sergiejaus Bulgakovo, irgi kur nors turėtų liestis su moksline. Kodėl tokio sąlyčio reikia taip baimintis? Jei Kūrėjas tikrai savo kūrinį be perstojo remia, išlaiko ir atnaujina, jei visa, kas kūrinijoje nauja, kilo ir vis dar kyla iš jo kuriamojo plano ir jo kuriamosios galios, tai šitai turėtų būti susiję su tikrove, kuri yra gamtos mokslų objektas. Tačiau kaip, kad neprasidėtų grumtynės arba kad vienam su kitu nesinorėtų turėti nieko bendra?

Egzistencinė prieiga

Šiandien kalbame apie „creatio continua“, apie tebesitęsiantį kūrimą. Tai susiję su tapačia tikrovės sritimi, kuria domisi ir gamtos mokslai. Sąlyčio taškai neišvengiami. Norint iš anksto išvengti galimo nesusipratimo, pasakytina: dabar vykstantis kūrimas nėra kažkas, ką galėtume išmatuoti ir pasiekti empiriniais metodais. Tačiau prielaida, kad tai vyksta, niekaip neprieštarauja gamtamoksliniam požiūriui, nėra nei neprotinga, nei nesuvokiama. Tikėti kūrimu kaip dabar vykstančiu įvykiu ne tik prasminga; tai ne tik neprieštaringa, bet galiausiai sąlygoja prasmingą mokslo pagrindą. Tačiau tokį tvirtinimą dar reikia šiek tiek paaiškinti ir pagrįsti.

Bet iš pradžių tebetrunkančio kūrimo klausimą norėčiau įaštrinti trečia prieiga. Pradžioje atkreipiau dėmesį į maldą: visiškai prasminga, jei Kūrėjas šiame pasaulyje iš tikrųjų veikia. Po to pateikėme kūrinijos grožio išgyvenimo, atveriančio kelią Kūrėjo link, pavyzdį. Šio grožio spindesyje Kūrėjo veikimas tampa nuvokiamas jaudinančiu potyriu. Dabar norėčiau įvardyti trečią – egzistencinę, prieigą, kuriai Jėzaus skelbime tenka pagrindinis vaidmuo. Tai tikėjimas Dievo apvaizda – ne abstrakčia, bendra, bet visiškai konkrečia.

Jėzus moko mokinius, kad jie absoliučiai pasitikėtų, jog tas, kurį Jėzus vadina dangiškuoju Tėvu, rūpinasi jais visiškai konkrečiai, iki mažiausių smulkmenų. Kalno pamoksle sakoma: „Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent kartą per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“ (Mt 6, 25–30).

Kitur Jėzus kalba dar aiškiau: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mt 10, 29–31).

Tikėjimas apvaizda reiškia, kad krikščionių tikėjime suponuojama, jog Dievo apvaizda yra ne tik visuotinė ir bendra, bet ir visiškai konkreti iki mažiausių bei nereikšmingiausių smulkmenų, tokia, kad „net visi galvos plaukai suskaityti“. Nė gaištantis žvirblis neišsprūsta iš rūpestingo Kūrėjo akiračio. Ar jis taip pat rūpinasi atomais, molekulėmis, materija? Negalime vengti šių klausimų, jei nenorime, kad Jėzaus skelbimas ir tyrinėjimas protu kiekvienas eitų savo keliais. Jei nenorime, kad toks tikėjimas ir gamtamokslinis požiūris nebūtų visiškai be sąlyčio, mums kyla rimtas iššūkis mąstyti. Nenoras mąstyti čia tikrai atmestinas. Tikėjimas sukūrimu ir gamtamokslinė prieiga vienas kitą kuo puikiausiai papildo be jokios tarpusavio globos. Bet tam, kad tą įžiūrėtum, reikia intensyvių mąstymo pastangų, todėl negaliu jums pažadėti, kad tai, kas aptartina toliau, bus labai paprasta.

Prieš imant išsamiau gvildenti mokymą apie „tebesitęsiantį kūrimą“, dėmesys atkreiptinas į dar vieną reiškinį, kuris mane stebina ir pastaraisiais mėnesiais, mano akimis, dar labiau išryškėjo. Šiomis dienomis vienoje naujienų agentūrų žinioje rašyta, kad 43 metų aktorius Thomas Kretschmannas, suvaidinęs popiežių Joną Paulių II, vienoje JAV televizijos laidoje sakęs: „Su Bažnyčia neturiu nieko bendra. Dievo netikiu, tikiu evoliucija, tai man atrodo logiškiau“. Evoliucija – tikėjimo klausimas? Žurnalo „Der Spiegel“ kalėdinio numerio pagrindinis straipsnis buvo pavadintas: „Dievas prieš Darwiną. Tikėjimo karas dėl evoliucijos“.

„Tikėjimo karas“ dėl evoliucijos?

Kodėl mokslinė teorija taip keistai „sakralizuojama“? Kaip atsitiko, kad ši teorija – mano akimis, vienintelė – galėjo tapti vienu iš „-izmų“?

Iš Einsteino reliatyvumo teorijos negimė koks nors „einšteinizmas“, iki jos nebuvo ir „niutonizmo“, o po jos – „heizenbergizmo“. Tad kodėl radosi darvinizmas? Amerikiečio mokslo istoriko ir teoretiko Stanley L. Jaki nuomone, labai svarbu Darwino evoliucijos teoriją ir jos tolesnę plėtotę neodarvinistinėje teorijoje „išlaisvinti iš to, kas joje yra ne mokslas“ („from what is not science there“), idant ji nevirstų ideologija, bet liktų mokslu („Non-darwinian darwinism“: R. Pascual (ed.). „L‘evoluzione: crocevia di scienza, filosophia e teologia“. Rom 2005, 41–52; 41).

Kas kursto „tikėjimo karą“ dėl evoliucijos, tas tikrai nepasitarnauja mokslui. Tai, kad evoliucijos klausimai buvo paversti karo su tikėjimu sukūrimu įrankiais, su moksliškumu turi tiek pat bendra, kiek su autentišku mokslu bendra turėjo dialektinis marksizmo materializmas ir jo tariamai „mokslinis“ ateizmas. Nenorint gelbėtis iš padėties lozungais ar prietarais, be protinių pastangų, žinoma, neįmanoma apsieiti. Bet tą daryti verta.

Norėčiau pakviesti atlikti tris mąstymo žingsnius, kurie prie tikėjimo tebesitęsiančiu kūrimu priartintų, nors to ir neįrodytų. Parodyti įmanoma bent tai, kad toks tikėjimas protui neprieštarauja. Prieš žengiant šiuos tris žingsnius, derėtų dar kartą nurodyti, kas tebesitęsiantis kūrimas („creatio continua“) nėra.

Vokiečių teologas Ulrichas Lüke, intensyviai mūsų temą tyrinėjęs, kelia klausimą, ar tebesitęsiantis kūrimas, palyginti su pradžios kūrimu („creatio ex nihilo“), nėra „gerinimas, atliekamas paties didžiojo Statydintojo – Kūrėjo iš nieko? Ar creatio continua nėra, taip sakant, techninės priežiūros sutartis, kurią reikėjo iškart sudaryti išduodant gaminį (creatio originalis) kūrinijos pradžioje ir žinant jo kokybę?“ („Creatio continua“: Theologie und Glaube 86/1996, 281–295, čia 283). Galbūt įsivaizduojama, kad „dabartinis kūrimas“ reiškiąs, kad Dievui reikia kūriniją vėliau optimizuoti ir pataisyti. Suvokiant Kūrėjo veikimą kaip savotišką gerinimą, prieinama prie minties, kad jis taikomas tik žinių spragoms užkaišyti ten, kur gamtamokslinių žinių dar nepakanka.

Trys žingsniai, apie kuriuos dabar kalbėsime, turėtų parodyti kitą kelią. Pirmasis žingsnis yra, taip sakant, žingsnis atgal, žingsnis tolyn nuo to, kas vyksta gamtos mokslų kasdienybėje. Tai filosofinis požiūris į „kontingenciją“, egzistenciškai labai svarbus ir mūsų gyvenimui.

Daug kas, kas anksčiau gamtoje buvo nesuprantama, nes nepaaiškinama, šiandien tapo paaiškinama ir todėl suprantama gamtamokslinių tyrimų dėka. Dievo šiuose paaiškinimuose nepasitaiko, „tik“ materialūs priežastiniai sąryšiai. Juo daugiau dalykų tampa paaiškinami, juo mažiau lieka nepaaiškinamybės. Dievo „erdvė“ vis „siaurėja“? Nestebėtina, kad cituotasis straipsnis žurnale „Der Spiegel“ užbaigiamas žodžiais: „Kūrėjui darosi ankšta“ (plg. aukščiau). Todėl svarbu priminti, kad tikėjimas į Kūrėją prasideda ne nuo nežinojimo, bet nuo to, kas žinoma labai gerai. Teisingai artinamasi, kai žvelgiama į tai, ką šiandien jau žinome. O žinome, dėkui Dievui, labai daug. Žvelgiame ne ten, kur dar likę kas nors nepaaiškinama, kad galbūt čia dar paliktume vietos Dievui, bet į tai, ką žinome, ir klausiame: kodėl taip yra?

Viena žinome tikrai, – tikrai filosofiškai, mąstymo požiūriu: visos materialybės, kurią galime stebėti, kažkada nebuvo. Saulė yra atsiradusi, taip pat mėnulis, žemė, visų formų gyvybė – iki pat žmogaus, mūsų, manęs. Ko kažkada nebuvo, tas vėl kada nors išnyks – kaip materialybė. Tas, kas kažkada atsirado, savo egzistenciją turi ne iš savęs paties. Jo egzistencija netvirta, ji gali išnykti ir išnyks. Dabar prasminga ir būtina klausti: kas viską egzistencijoje išlaiko? Į šį klausimą reikia atsakyti.

Ar suprantama ši mintis? Niekas iš to, kas materialiai egzistuoja, neegzistuoja „būtinai“. Jo galėtų ir nebūti: saulė galėjo ir neatsirasti. Tas pat pasakytina apie mane. Esu čia, nes tapau. Filosofijoje tai vadinama kontingencija, tai yra mūsų egzistencijos „nebūtinumu“. Kas tada išlaiko būtyje? Kodėl esame čia? Kodėl nenupuolame atgal į nieką?

Taip einame nuo viena prie kita ir niekur neatsiremiame į vieną galutinį pagrindą, kuris viską remtų. 104 psalmėje į tai atsakoma: „Tau veidą paslėpus, jie (kūriniai) sunerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, miršta ir sugrįžta į dulkes“ (29 eil.). Šis „išlaikymas būtyje“ filosofijoje ir teologijoje vadinamas tebesitęsiančiu kūrimu.

Viską, kas yra, būtyje išlaiko Dievas. Be šio ramsčio to nebūtų. Jėga, viską išlaikanti egzistencijoje, negali būti materiali. Ji negali būti materiali energija, išmatuojama tikrovė, mat tada ji vėlgi turėtų būti ko nors remiama, o tas – dar ko nors, ir taip be galo. Todėl filosofas jėzuitas Raineris Koltermannas teigia: „Išlaikanti jėga galiausiai gali būti tik kas nors, kas pats savo ruožtu neišlaikomas būtyje kito“. Tai negali būti atsiradusi jėga, baigtinė, ribota jėga, kokia nors energija, kurią galime išmatuoti, tai gali būti tik jėga, savo energiją turinti ne iš kitos jėgos. Tai turi būti absoliuti jėga, antlaikinė, begalinė. „Šios savybės iš esmės yra Dievo“ (Rainer Koltermann SJ. „Grundzüge der modernen Naturphilosophie. Ein kritischer Gesamtenentwurf“. Frankfurt 1994, 134).

Šią jėgą vadiname „creatio continua“, tebesitęsiančiu kuriamuoju veikimu. Ji yra tai, „kas giliausiai pasaulį išlaiko kartu“. Jei Dievas kūriniją paleistų iš rankų, ji sugrįžtų į tai, iš ko kilo, – į nieką. Ji nėra pati iš savęs, ji būtyje išlaikoma.

Mūsų pasaulis yra tapsmo pasaulis

Šiame pirmame žingsnyje iš to išplaukia dar viena mintis. Šios pirmapradės versmės, Kūrėjo jėgos, išlaikoma ne tik visų daiktų egzistencija; visų daiktų veikimas, galėjimas veikti irgi išlaikomas Kūrėjo „pirmapradžio veikimo“. Juk visų daiktų veikimas taip pat „kontingentiškas“, nebūtinas. Jis galėtų būti ir kitoks. Galutinė kūrinių galėjimo veikti priežastis vėlgi negali būti veikimas pasaulio viduje, baigtinė, sukurtoji energija.

Dievas, pasak Pauliaus, „visa veikia visame kame“ (1 Kor 12, 6). Tačiau ne tapdamas viena priežastimi šalia kitų, bet kaip visą veikimą remianti ir įgalinanti veikiamoji priežastis. Taip turėtume suprasti įspūdingus Laiško žydams žodžius, kur sakoma, kad Jis palaiko „savo galingu žodžiu visatą“ – visa, kas yra, ir visa, kas veikia (plg. Žyd 1, 3).

Tiek apie pirmąjį žingsnį. Iki šiol, matyt, nebuvo labai sunku sekti mintį. Prielaida, kad visa laikinė-erdvinė kūrinijos būtis remiama amžinos, visur esančios Kūrėjo būties, mąstymui priimtina ar bent neprieštaringa. Bet ką pasakyti apie Kūrėjo veikimą, kuris yra daugiau už „išlaikymą egzistencijoje“? Ką pasakyti apie Dievo kuriamąjį veikimą, turint prieš akis to, kas tikrai nauja, atsiradimą, gyvybės, pirmiausia žmogaus, atsiradimą? Ar būtent tai lemia „šuolius“ iš to, kas negyva, į tai, kas gyva? Iš gyvūno į žmogų? O gal tai pavieniai „kuriamieji aktai“, kuriuos, Darwino nuomone, jo natūraliosios atrankos teorija daranti kaip paaiškinimą nereikalingus?

Ženkime antrąjį žingsnį: nėra abejonių, kad mūsų pasaulis yra tapsmo pasaulis, kur kosminis vystymasis ir evoliucija mūsų planetoje įgalino šiandienę žmogiškąją gyvybę. Šiame tapsmo kelyje vis išnyra tai, kas iš tikro nauja. Ar šis „daugiau“ gali būti atsiradęs iš „mažiau“? Ar tas, kas žemesnis, gali savo jėgomis pagimdyti tą, kas aukštesnis, sudėtingesnis? Tai teigti būtų absurdiška, nors tai dažnai pateikiama tiesiog kaip faktas.

Neturime tokio patyrimo, kad iš žemesnio be kreipiančio, organizuojančio veikimo gali atsirasti aukštesnis, tiesiog pats iš savęs ir dar, be to, atsitiktinai. Tad vis dėlto „pavieniai kuriamieji aktai“ galimi? Bet kaip juos galima nustatyti? Kaip jie rodosi? Derėtų atkreipti dėmesį į paprastą perskyrą, kuri mielai išleidžiama iš akių. Tai prielaidų skyrimas nuo priežasties. Kad gyvybė mūsų planetoje galėtų atsirasti, reikėjo įvairių prielaidų, be kurių jokia gyvybė negalima. Tačiau šios prielaidos buvo ir yra tik bendrosios gyvybės atsiradimo sąlygos. Jos nėra kuriamoji gyvybės priežastis. Jos visos lemia gyvybės atsiradimo galimybę, tačiau iš jų pasaulio tapsmo procese neišplaukia naujybė, kurią vadiname gyvybe. Jai atsirasti iš tikrųjų reikia Dievo kuriamojo akto, „dieviškosios kibirkšties“.

Šios „dieviškosios kibirkšties“, šio „tebūna... ir atsirado“ (plg. Pr 1) gamtamokslinis tyrimas savo plotmėje neaptiks; jis stengiasi vis tiksliau, vis sudėtingiau suvokti sąlygas, būtinas gyvybės naujybei į tapsmo procesą įdiegti. Kadangi gyvybės sąlygų tyrimas daro tokią milžinišką pažangą, kai kas mano, jog pavyks iššifruoti ir pačią gyvybę. Sąlygos yra autentiškos galimybės, šia prasme – vienos iš priežasčių, tačiau ne gyvybės kūrėjos. Pamėginsiu geriau tai paaiškinti dviem pavyzdžiais:

a) Rengimasis šioms katechezėms susijęs su intensyvia skaitymo bei mąstymo veikla: renkamos idėjos, vėliau jos aptariamos pokalbiuose. Tada užrašoma, ir galiausiai atsiranda pranešimas. Visa tai turi daugybę prielaidų, sąlygų, be kurių to neįmanoma padaryti. Smegenys turi pakenčiamai funkcionuoti, katechezei parengti reikia laisvo laiko; savo paskirtį turi atlikti jusliniai organai, reikia ir parkerio, ir popieriaus, taip pat mikrofono čia, katedroje. Visa tai yra sąlygos. Jos prisideda prie katechezės atsiradimo, tačiau jos neparašo. Naujybei, kuri čia atsiranda (tai nėra absoliuti naujybė), šios sąlygos būtinos, tačiau ji jų nepagimdoma. Nei parkeris, nei mikrofonas, nei netgi čia kalbančiojo smegenys nepadarė šios katechezės tikrove. Jos vienos iš priežasčių ta prasme, kad kiekviena iš šių prielaidų buvo svarbi, tačiau jos nėra katechezės kūrėjos.

Panašiai galime, maža to, turime pasakyti, kad didieji „šuoliai“, kurių metu pasiekiama kita evoliucijos pakopa, kiekvienas turėjo būtinų prielaidų, tačiau jos pačios negali būti šių naujų realybių kūrėjos. Jos yra vienos iš autentiškų priežasčių, bet ne tikroji kuriamoji priežastis.

2005 m. gruodžio 8 d. miręs didis teologas kardinolas Leo Scheffczyckas teigė: „Tada evoliucija suprantama kaip kūrimas; kūriniškasis indėlis ne atmetamas ar panaikinamas, bet visiškai įtraukiamas į vyksmą: mat šioje sampratoje naujybės tapsmo aktas suponuoja kūriniškosios tikrovės su jos savarankiška jėga, dinamika ir priežastingumu buvimą bei vyksmą. Tad čia kalbama apie visuminį aktą, kuriame dalyvauja Dievas ir kūrinys“ („Gottes fortdauernde Schöpfung“: Leo Scheffczyck. „Schwerpunkte des Glaubens“. Einsiedeln 1977, 177–205, čia 200).

b) Antruoju pavyzdžiu tai dar labiau išryškinama, nes čia kalbama apie aukščiausią kūriniškųjų sąlygų ir dieviškojo kuriamojo akto sąveiką – apie naujo žmogaus atsiradimą.

Jei tiesa, kad kiekvienas žmogus nepakartojamas, tai šitai turi reikšti ne tik genetinį nepakartojamumą, lemiantį, kad nė vienas žmogus nėra visiškai tapatus kokiam nors kitam. Galvoje veikiau turimas asmens nepakartojamumas, aiškiausiai pasireiškiantis žmogaus asmens kilnumu. Šis kilnumas kiekvienam žmogui būdingas kaip žmogui ir nepriklauso nuo kilmės, lyties, gebėjimo, sveikatos. Mes sakome, jog šis kilnumas žmogui būdingas kaip kūriniui „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (plg. Pr 1, 26).

Tėvai, be abejonės, yra naujo vaiko viena iš realių priežasčių. Be jų jo nebūtų. Tačiau jie naujo asmens „nepagamina“, pastarasis nėra tėvų „produktas“, net jei jo be tėvų nebūtų. Tikroji naujybė, įžengianti į pasaulį su naujo vaiko pasirodymu, atsiranda, darsyk kartojant Scheffczycko žodžius, iš „visuminio akto, kuriame dalyvauja Dievas ir kūrinys“(„Gottes fortdauernde Schöpfung“: Leo Scheffczyck. „Schwerpunkte des Glaubens“. Einsiedeln 1977, 177–205, čia 200), tačiau ne „lygiomis dalimis“, bet taip, kad tėvai yra visiškai priežastis, kaip savo lygmeniu prisidedantys viskuo, kas jiems būdinga, ir visiškai naujo žmogaus priežastis yra Dievas, kaip sukuriantis tai, kas gali gimti tik iš dieviškojo kuriamojo akto, – naują asmenį su nemirtinga siela, nepakartojamą savo pašaukimu Dievo atžvilgiu.

Šioje dieviškojo priežastingumo perspektyvoje Dievo veikimas nėra „deus ex machina“, „spragų kamšytojo“, turinčio paaiškinti tai, kas dar nepaaiškinta, veikimas. Kalbama ne apie „įsikišimus atskirais atvejais“, bet apie Dievo transcendentinį kuriamąjį veikimą, kuris vienintelis pasaulį „laiko kartu“ ir laiduoja, kad jis pagal jo planą laipsniškai kiltų vis aukščiau ir jame rastųsi tai, kas tikrai nauja, iki pat žmogaus.

Kas šio plano įgyvendinime Kūrėją nori pamainyti visiškai autonomiška evoliucija, neišvengiamai turi arba priskirti mitinę kuriamąją galią pačiai evoliucijai, arba atsisakyti bet kurio protingo supratimo ir paskelbti visa esant aklu savavališko atsitiktinumo žaismu, o tai, kaip rašiau laikraštyje „New York Times“ 2005 m. liepos 7 d., būtų „proto atstatydinimas“.

Dabar pamėginsiu žengti trečiąjį žingsnį, geriau išryškinantį, kas yra „tebesitęsiantis kūrimas“. Pradedame Mocarto metus. Jo kūrybinis genijus kelia man šią, galbūt šiek tiek linksmą, mintį. Jau ilgą laiką ieškau analogijų, palyginimų, padedančių paaiškinti neįtikėtiną kūrinijos įvairovę. Iš kur ši tiesiog beribė, žaisminga gyvybės, ir net negyvosios gamtos, formų įvairovė? Visa tik „tikslingumas“? Vargu. Daug kas – taip. Bet egzistuoja ir tai, kas pranoksta naudą, egzistuoja – toks susidaro nenugalimas įspūdis vis daugiau tiriant gamtą – švaistūniškas mėgavimasis tuo, kas įvairialypiška, gražu, bet kartu ir įmantru, baisu, nejauku, neturi jokio ryšio su protingu tikslingumu.

Mane vis aplanko mintis, kad Kūrėjui šios įvairovės žaismas tiesiog kėlė džiaugsmą. Tad drįstu pareikšti: kodėl ši įvairovė negalėjo atsirasti iš jo neišsemiamo kūrybiškumo?

Man padėjo žvilgsnis į Mocartą. Visi jo kūriniai yra „kontingentiški“, jų galėjo ir nebūti – didelei žmonijos žalai. Jie radosi daugiausia tam tikromis intencijomis, kaip užsakymai, tačiau daugelis kartu taip pat tiesiog iš genialaus kūrybiškumo. Tikslas ir grožis čia neperskirti. Meno kūrinys gali turėti tikslą, bet jis yra daugiau negu tikslas. Meno kūriniai nesukuria nauja „iš nieko“, jie remiasi pavyzdžiais, laikosi – muzikos atveju – iš anksto duotų harmonijų, muzikinių dėsnių, pasigauna kitų temas ir melodijas, žaidžia su tuo, kas sukurta anksčiau, plėtoja tai toliau ir kartu yra nepakartojami. Man kilo mintis: Mocartas toliau plėtojo muziką ir kartu sukūrė tai, kas nepakartojama. Niekam nešautų į galvą manyti, jog šie kūriniai, kaip tokie, susidėliojo savaime.

Palyginti su tai, ideologinis, įtūžęs, materialistinis evoliucionizmas man atrodo gana nykus ir be fantazijos. Ar nebūtų naudinga į evoliucijos teoriją kartą pažvelgti kokio nors Mocarto kūrybinės jėgos šviesoje? Argi tada nepriartėtume prie Kūrėjo ir geriau nesuvoktume, kaip jis savo neišsemiamas melodijas groja savo kūrinijoje?

Kad ir kokia graži būtų ši mintis, kitoje katechezėje turėsime pagvildenti skausmingą klausimą, kodėl tada kūrinijoje tiek daug kančios, tiek žiaurumo ir baisumo.