„Bažnyčios žinios“. 2005 rugpjūčio 12, Nr. 15. <<< atgal į numerio turinį

Kardinolas Paul Poupard

Krikščioniškasis tikėjimas auštant naujajam tūkstantmečiui ir netikėjimo bei religinio abejingumo iššūkis

Popiežiškosios kultūros tarybos visuotinio susirinkimo baigiamasis pranešimas (2004 m. kovo 11–13 d.)

1. Baigiantis mūsų visuotinio susirinkimo „Krikščioniškasis tikėjimas auštant naujajam tūkstantmečiui ir netikėjimo bei religinio abejingumo iššūkis” darbui, štai pagrindinės išvados:

– Netikėjimo pasaulyje nedaugėja. Šis reiškinys pirmiausia pastebimas Vakarų pasaulyje. Jį įkvepiantis kultūrinis modelis sklinda globalizacijos dėka ir daro įtaką daugiau ar mažiau visoms kultūroms. Vis dėlto netikėjimo negalima laikyti savitu Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos ar islamo reiškiniu.

– Karingasis ateizmas traukiasi ir nebedaro didelės įtakos viešajam gyvenimui, išskyrus režimus, kur tebeveikia ateistinė politinė sistema.

– Tačiau daugėja religinio abejingumo ir praktinio ateizmo. Agnostikai ir nepraktikuojantys tikintieji sudaro didelę visuomenės dalį ir gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų, nesiremdami religinėmis vertybėmis: „Galbūt Dievo nėra, tačiau tai nesvarbu; bet kuriuo atveju jo nepasigendame”.

– Ateizmas ir netikėjimas, reiškiniai, atrodytų, būdingi vyrams ir miestiečiams, ir pirmiausia aukštesnio negu vidutinio kultūros lygio žmonėms, keičia savo bruožus ir dabar atrodo labiau susiję su gyvenimo būdu. Tad netikėjimo daugėja tarp dirbančių moterų.

– Visur mažėja asmenų, reguliariai besilankančių bažnyčioje. Tai nereiškia, jog daugėja netikėjimo, bet veikiau rodo, jog kinta religinė praktika ir tikėjimo būdas – tikima niekam nepriklausant. Tai „dekonfesionalizacijos” reiškinys, kai homo religiosus atmeta visas institucinės struktūros formas.

– Visur juntamas didėjantis naujas daugiau dvasinių, negu religinių vertybių ieškojimas; tai nėra grįžimas prie tradicinio tikėjimo. Mokslas ir šiuolaikinė technologija nenuslopino religinio jausmo ir sykiu negeba jo patenkinti.

– Netikėjimo globalizacijos nėra; veikiau kalbėtina apie nepasitenkinimą tradicinėmis religijoms, turint galvoje tiek religinę praktiką, tiek pritarimą jų doktrininiam bei moraliniam turiniui.

– Sykiu tikėjimo krizę tarp jaunimo atsveria jaunuolių, kurių evangelizacinę jėgą „išjudino” vaisinga popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva, liudijimas. Pasaulinės jaunimo dienos, suteikdamos Bažnyčiai šviežios jaunimo energijos, dovanojo jai naują veidą, spindintį sekuliarizuotoje kultūroje. Sakoma: „Jaunimą būtina mokyti plaukti prieš srovę”. Mūsų antropocentrinėje kultūroje, prisidedančioje prie tikėjimo kultūrinio silpimo, tiktai aiškus ir viešas Evangelijos žinios patvirtinimas, krikščionių bendruomenėms be kompromisų ja gyvenant ir ją džiugiai priimant, gali būti teisingas atsakas į dažnai nesuformuluotus, tačiau sąžinės gelmėse visuomet slypinčius lūkesčius. Vienas liudijimas iš Vietnamo mums yra kaip iššūkis: „Tik tada, kai mūsų tikėjimas tvirtas, galime dalytis juo su kitais”.

2. Mus vienija broliškos bendrystės džiaugsmas ir bendras troškimas naujais ir atnaujintais būdais atsiliepti į mūsų laikų iššūkius. Tai reiškia, teikiant konkrečius pasiūlymus, padėti visai Bažnyčiai nešti Gerąją Naujieną į šio plataus pasaulio kultūrų širdį naujojo tūkstantmečio aušroje. Valandų liturgijos šventimas, prie to paties stalo laužoma Eucharistinė duona bei dalijimasis pastoraciniais rūpesčiais akino mus atgręžti savo širdis į Kristų, žmogaus Atpirkėją, ir vėl karštai prašyti jo paskubinti savo atėjimo laiką. Kupini šios bendros vilties, trokštame išreiškti savo bendrystę su Šventuoju Tėvu, iš naujo patvirtindami savo ištikimybę Popiežiškajai kultūros tarybai patikėtai misijai.

3. Iš idėjų, ištryškusių iš penkių žemynų kultūrų mozaikos, diskusijose išskyrėme septynis pasiūlymus:

– iškelti džiaugsmo, kurį kelia buvimas Dievo mylimu asmeniu, liudijimo svarbą;

– akcentuoti pakartotinai apologetikos pabrėžiamą būtinybę, švelniai ir pagarbiai atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15);

– pasiekti homo urbanus viešai dalyvaujant visuomenės debatuose;

– susieti Evangeliją su jėgomis, formuojančiomis kultūrą;

– mokyti mąstyti pradedant mokykla ir baigiant universitetu;

– susidūrus su sekuliarizuojančia žiniasklaida, ardomuoju skepticizmu, nepakančiuoju liberalizmu ir viską sulyginančiuoju pliuralizmu, į tylų pritarimą vyraujančiai kultūrai atsakyti nauju bei džiugesio kupinu krikščioniškosios kultūros pateikimu;

– netikintiesiems, abejingiems Dievo klausimui, bet tikintiems žmogiškosiomis vertybėmis gyvu tikinčiųjų ir tikėjimo bendruomenių pavyzdžiu parodyti, kad „būti” reiškia „būti religingiems” ir kad vyrai ir moterys savo pilnatvę atranda laikydamiesi Kristaus – Dievo ir Mergelės Marijos Sūnaus, nukryžiuoto ir prisikėlusio, grožio, tiesos ir meilės begalinės ir neišsemiamos versmės – Evangelijos.

4. Anot apaštalo Jono regėjimo jo Evangelijos įžangoje: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė” (Jn 1, 5). Štai mūsų įsitikinimas: Kristaus Evangelijos šviesos neįmanoma įkalinti, ir tamsa, kartais susitelkianti laicistinės ir sekuliarizuotos kultūros horizonte, nėra pakankami stipri, kad nugalėtų šviesą.

O štai evangelizacijos užduotis: suteikti visiems žmonėms galimybę įsimąstyti į Kristaus veido spindesį. Tai taip pat didžiulis mums nerimą keliantis iššūkis; daugybė mūsų amžininkų neįstengia matyti šios šviesos. To priežastys daugialypės, sudėtingos, ir mūsų pareiga jas įžiūrėti ir pašalinti.

Įvardijome įvairius netikinčiųjų tipus: netikinčiuosius, kurie tokie yra dėl abejingumo, netikinčiuosius, nedviprasmiškai atmetančius religiją ir konkrečiai krikščionybę, ir netikinčiuosius, kurie ieško šviesos, bet neįstengia tikėti, nors ir suvokia vidinį kvietimą į transcendenciją. Šiame netikėjimo pasaulyje nevalia nepastebėti tam tikro daugiau ar mažiau organizuoto „elito”, apimančio netikinčiuosius, agnostikus ir krikščionybės priešininkus, įtakos ir pastoracinio atsako, atsižvelgiančio į kiekvieną situaciją, būtinybės.

Priežastys, dėl kurių šviesa nesuvokiama ir kartais net atmetama, yra įvairios, sudėtingos ir retai kada originalios. Kultūrinė aplinka, paženklinta modernybės permainų, postmodernybės ir sudėtingo globalizacijos reiškinio, nepaprastai slegia asmenis, kuriuos trapius jau yra padariusi į subjektą bei jos poreikius susitelkusi kultūra. Visuomenės skaidymasis duoda pradžią atomizacijos reiškiniui, lemiančiam kraštutinę individualizaciją. Daugelyje visuomenių, tolstančių nuo savo tradicinės kultūros, silpsta anksčiau religija rėmęsi socialiniai saitai, ir praradęs orientyrus žmogus atsiduria ant netvirtos ir judrios, tarsi slankusis smėlis, žemės.

5. Jau pabrėžėme, jog Evangelijos skelbimas naudojasi trilypiu tiesos, gėrio ir grožio taku. Dėl įvairių veiksnių ant dvasios gali nusileisti uždanga, neleidžianti matyti Šviesos spindesio. Filosofinis ir moralinis reliatyvizmas, gimdantis pragmatizmą bei ciniškąjį hedonizmą, pritemdo ir iškreipia šiuolaikinio žmogaus žvilgsnį, panardindamas jį, jam pačiam to nesuvokiant, į tamsą. Net grožio suvokimas kartais tampa sunkiu menu, reikalaujančiu atitinkamo ir dvasininkų, ir pasauliečių ugdymo.

Idant šviesa perskrostų tamsybes, svarbu atkurti proto pamatinę orientaciją į tiesą, garantuoti, kad jis nesitenkintų vien pasaulio horizontu. Pastarasis gali patenkinti prigimtinį smalsumą, tačiau neįstengia numalšinti žmogaus proto gelmėse glūdinčio tiesos alkio ir kontempliacijos troškimo. Ribotas racionalumas įkalina žmogų ir visuomenę, kuriuos skelbiasi išvaduojąs, dusinančioje aplinkoje.

Pripažįstame didžiulę mokslo naudą ir skatiname mokslininkus tęsti savo tyrimus, kurie tarnautų žmogaus gerovei ir niekada – jo nenaudai. Suvokiame, kad Bažnyčioje dėtinos pastangos per pasitikėjimą žadinantį dialogą padėti mokslininkams palenkti savo tyrimus Išminčiai, t. y. įžvelgti būtinybę vadovautis etika, kuri, remdamasi prigimtiniu įstatymu, gebėtų skirti tai, kas žmogaus asmeniui gera ir kas ne.

6. Sykiu svarbu atverti gėrio ieškančių žmonių širdis, idant jie įžiūrėtų, kas galėtų sukilninti žmogaus gyvenimą ir būti jų bei kitų spindinčiu laimės šaltiniu. Kaip jau esame pabrėžę, globalizacijos sąlygomis regime labiau to, kas kolektyviška, negu to, kas individualu, krizę. Kartu – ir tai paradoksalu – mūsų sekuliarizuotose visuomenėse tebetrokštama „socialinių” Bažnyčios apeigų ir sykiu išgyvenamas nerimą keliantis kasdienio sakramentų praktikavimo nuosmukis. Tai rodo tradicinio mistagoginio įkrikščioninimo proceso, su savo sakramentiniu liturginiu šventimu lydinčio tikėjimo perteikimą, svarbą. Meilės kelias yra Evangelijos kelias, šventumo kelias, kur malonės spindesio apšviesto gyvenimo liudijimas leidžia suprasti, kaip gražu yra būti krikščionimi.

Žinia, šis meilės, Atpirkimo keliu pasirinkusios Kalvariją ir nuolankų kančios priėmimą, kelias yra priešingas žiniasklaidinės kultūros miražams. Pirmieji žingsniai šiuo keliu žengiami šeimoje. Tad netikėjimo iššūkio akivaizdoje pirmenybė teiktina šeimos pastoracijai. Be to, esmingai svarbus yra – taikant Vyskupų sinodo Afrikai reikalais nukaldintą posakį – Dievo Bažnyčios–šeimos liudijimas.

7. Galiausiai, kaip nekart pabrėžėme, svarbu pažadinti grožio jausmą ir gebėjimą visuomenės širdyje atspindėti tiesos – tiesos apie žmogų ir tiesos apie Dievą – įstabumą. Prieš kurį laiką vienas agnostikas man parašė: „Nors ir lioviausi tikėjęs Dievą, niekada neatsukau nugaros Bažnyčiai. Tokio prisirišimo priežastis yra sakralinis menas ir galbūt tyras ir paprastas menas. Visi šie nuostabūs kūriniai, išreiškiantys tiesą, kurią skelbti, manau, Bažnyčia turėtų ir toliau, neleidžia man pasiduoti materializmo traukai ir kerinčiai mados sirenų giesmei”. Toks išpažinimas primena mums šv. Augustino žodžius: „Grožį galime tik mylėti”. Grožio kalba atveria širdis tiesai ir savo tobuliausiu pavidalu nugali kultūrų ypatumus ir istorijos susiskaldymus.

8. Bažnyčia gavo iš Viešpaties Evangelijos šviesą, kad perteiktų ją visų kultūrų vyrams ir moterims. 2000 metų ji nepaliaujamai tiesė tiltus, įgalinančius žemiškojo miesto gyventojus atrasti jos nariuose gyvą Kristų. Pagarbos kito nepakartojamų ieškojimų kilnumui paženklintas asmeninis dialogas, kurio metu apie kitą sužinau, kas jis toks ir ką jis savyje turi, ir atnaujinta apologetika, atsižvelgianti į mūsų amžininkų klausimus, yra tarsi tiltų turėklai, padedantys mums svetingai sutikti savo brolius, juos išklausyti ir iš pagrindų išgvildenti pamatinę problemą, pirmiausia tam, kad pažadintume abejingąjį. Evangelijos tiesa yra neišsemiama ir gebanti patenkinti visus vyrų ir moterų lūkesčius tūkstantmečių tėkmėje. Turime elgtis taip, kad pasiektume toli esančiųjų protus ir paliestume jų širdis.

9. Evangelijos šviesa mums duota, kad kaip krikščionys ir Bažnyčios ganytojai perkeistume savo gyvenimus. Šventas gyvenimas yra geriausias šviesos perteikėjas. Iš to kyla neatidėliotina Bažnyčios atsinaujinimo, siekiant mūsų dalinėse Bažnyčiose tikrosios šventumo kultūros, būtinybė. Tai liudijimo autentiškumo klausimas: šventasis žino, kad jis nėra šviesos šaltinis. Jis myli ją visomis savo išgalėmis ir su evangeliniu kantrumu liudija kaip neturtingas asmuo, praktikuojantis tai, ką skelbia. Susiskaldymo papiktinimas ir jo ryšys su netikėjimo bei skeptiškumo Evangelijos palaiminimų atžvilgiu iššūkiu verčia mus tvirtai įsipareigoti ekumeniniam dialogui. Vienybės troškimas yra gyvos gailestingosios meilės, kuri pati yra tiesos skleidimo būdas, vaisius.

Šiame šventumo kelyje malda krikščioniui yra reikalinga kaip oras. Savo kasdienėse maldose privalome prisiminti netikinčiuosius, melsti Dievo malonės, kad gebėtume įtikinamai liudyti Evangelijos grožį, ir kad tas liudijimas, veikiant Šventosios Dvasios malonei, paliestų netikinčiųjų bei abejingųjų širdis.

Mūsų visuotinis susirinkimas vyko į mus žvelgiant Rubliovo Švenčiausiajai Trejybei; ten pavaizduotas tylus trijų dieviškųjų Asmenų dialogas, kur kiekvienas iš jų yra visiškai atsidavęs kitam švelnios, priimančios ir vienijančios meilės sūkuryje. Ikona kupina dieviškosios šviesos, kuri menininko dėka suspindo ant kontempliacijos Taboro kalno. Šio neprilygstamo kūrinio aiškinimas ir jo meditacija gali atskleisti mūsų visuotinio susirinkimo paslaptį: tai slėpinys Bažnyčios–Sužadėtinės, besisemiančios džiaugsmo iš savo Mylimojo kontempliacijos, idant perteiktų jį savo vaikams ir parodytų jiems būdą, kaip apšviesti kultūras švelniai ir gailestingai stebint Švenčiausiajai Trejybei.