„Bažnyčios žinios“. 2005 balandžio 8, Nr. 7. <<< atgal į numerio turinį

Meilės raktas

VI Velykų sekmadienis (A)
Apd 8, 5–8. 14–17; 1 Pt 3, 15–18; Jn 14, 15–21

Šio sekmadienio Evangelija yra dalis Jėzaus atsisveikinimo kalbos. Joje tarsi aidas atsikartoja Jėzaus pabrėžiamas ryšys tarp meilės ir ištikimybės. Ką tik girdėjome: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų”. Pažadėjęs Šventąją Dvasią, Jėzus vėl sako: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli”. O netrukus tą pačią mintį dar aiškiau išreiškia: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio” (Jn 14, 23). Šie keli Jėzaus sakiniai yra tartum raktas mūsų meilei ir ištikimybei Kristui atpažinti. Gali sau pamaldžiai kartoti: „Jėzau, aš tave myliu!”; bet ar tai tikrai Jėzaus meilė? Gali mintinai mokėti visas litanijas – ar tai tikrai Jėzaus meilė? Gali būti kelių pamaldžių brolijų narys – ar tai tikrai Jėzaus meilė? Gali net kasdien eiti prie Dievo stalo – ir vis dėlto galima klausti – ar tai tikrai Jėzaus meilė? Tai ko dar reikia? Įsiklausykime į Kristaus žodžius: „Jei mane mylite – jūs laikysitės mano įsakymų” – štai tikrasis meilės išmėginimas. Jeigu tu maldingas, gailestingas, nusižeminęs – jau esi arčiau Jėzaus meilės. Bet jeigu esi maldingas ir moki ištiesti pagalbos ranką artimui, o nusikaltusiam atleisti – tavo Jėzaus meilė yra tikra, nes vykdai svarbiausią Jėzaus įsakymą.

Kai vienas Rašto žinovas Jėzų paklausė, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. <…> Antrasis – panašus į jį: mylėk savo artimą kaip save patį”. Kas yra jo artimas, Jėzus paaiškino gailestingojo samariečio palyginimu. Pro gulintį sužeistą žmogų praėjo ir kunigas, ir levitas; ir tik samarietis, žydų nekenčiamas žmogus, suteikė sužeistajam pirmąją pagalbą. Bet mums nepalyginti svarbiau negu Jėzaus žodžiai yra jo gyvas pavyzdys, kurio nepajėgia uždengti istorijos dulkės. Prikaltas prie kryžiaus Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34). Jau merdėdamas išgirsta atgailojantį nusikaltėlį ir jam atleidžia pažadėdamas rojų (plg. Lk 23, 35). Šiandien Kristus duoda mums į rankas raktą patikrinti savo meilę. Šiuo raktu patikrink, kaip elgiesi savo šeimoje, kaip bendrauji su kaimynais, bendradarbiais, kaip elgiesi su ligoniais, su savo senais tėvais.

Albertas Šveiceris buvo apdovanotas dideliais talentais. Jis buvo ir gydytojas, ir teologas, kelių knygų autorius, ir žymus muzikas. Būdamas savo sėkmės viršūnėje paliko patogų Europos gyvenimą ir nuvyko į Afriką. Ten sunkiomis klimato sąlygomis, be patogumų, be reikiamo personalo įsteigė juodaodžiams ligoninę, kuriai paaukojo savo lėšas ir paskyrė likusį savo gyvenimą. Po šio kilnaus žmogaus mirties iš dienoraščių paaiškėjo jo gyvenimo posūkio prasmė: savo gyvenimo auka jis įgyvendino Kristaus artimo meilės įsakymą. Artimo meilės darbus Viešpats vertina taip, tartum jie būtų padaryti jam pačiam: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40).

Bet ar ne per sunkūs Kristaus meilės reikalavimai? Prisiminkime, kokia beviltiška buvo apaštalų padėtis po Kristaus mirties. Dažnai ir mes pasijuntame sutrikę, prarandame pasitikėjimą. Atrodo, kad blogis laimi, ir mes nieko negalime padaryti, kad mūsų padangėje būtų šviesiau. Tačiau šiandien girdime Kristaus pažadą: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius”. Tačiau Bažnyčia „tęsia savo kelionę, pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama”. Ji skelbia Viešpaties kryžių ir mirtį iki jis ateis. Ji yra Šventosios Dvasios galios stiprinama, kad savo kantrybe bei meile įveiktų ir vidines, ir išorines sunkenybes ir ištikimai skelbtų Kristaus galutinę pergalę.

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“