„Bažnyčios žinios“. 2005 balandžio 8, Nr. 7. <<< atgal į numerio turinį

Mūsų kelias

V Velykų sekmadienis (A)
Apd 6, 1–7; 1 Pt 2, 4–9; Jn 14, 1–12

Šio sekmadienio Evangelija tokia turininga, kad neužtektų net ir kelių valandų ją aptarti. Tad susitelkime tik prie vienos minties. Ką tik girdėjome Kristaus žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Tebūna šio pamąstymo tema – „Jėzus yra mūsų kelias”. Yra visokių kelių – prabangių, akmenuotų, kalnuotų, tiesių, kreivų… Visiems keliams viena yra bendra: visi jie kur nors veda – į stotelę, į miestą, į kaimą. Jeigu Jėzus yra kelias – kur jis veda? Pats Jėzus atsako: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane”. Štai mums atsakymas: kelias, kuriuo jis save vadina, veda pas Tėvą. Jis atėjo mums vietos paruošti ir mus pas Tėvą nuvesti. Dažnai šeimoje vaikas nedrįsta artintis prie tėvo, kuris nuolat kažkuo užsiėmęs ir neturi kada pabendrauti su sūnumi. Bet vaikas turi ir motiną, kuri jam geriausias kelias į tėvo širdį. Tepadeda mums šis gyvenimiškas pavyzdėlis suprasti, ką Kristus nori pasakyti, teigdamas, kad jis yra mūsų kelias.

Ne sykį esame girdėję posakį: „Visi keliai veda į Romą”. Deja, to negalime pasakyti apie dangų. Į dangų veda tik vienas kelias. Tas kelias yra Kristus. Šiandien atidžiai pažvelkime į šį kelią. Niekas kitas nėra taip aiškiai nusakęs šio kelio esmės kaip pats Kristus. Gerai įsiklausykime į šiuos jo žodžius: „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė” (Jn 6, 38). Skaitydami ar girdėdami tuos žodžius turėtume nulenkti savo galvas. Tai pati esmingiausioji Kristaus žmogiškojo gyvenimo prasmė – vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Joks genijus, joks išminčius ar filosofas žmogaus gyvenimo tikslo taip tiksliai ir paprastai nesuformulavo kaip Kristus: vykdyti Dievo valią. Apie save jis sakė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė” (Jn 4, 34). Visi evangelistai perteikia Kristaus maldą, kai jis po Paskutinės vakarienės Alyvų darželyje besiartinančios mirties akivaizdoje meldžiasi: „Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!” (Lk 22, 42). Tai vienintelė akimirka, kai Kristaus žmogiškoji prigimtis susvyravo. Vis dėlto ir čia jis išlieka ištikimas Tėvo valiai. Net gyvybė jam nėra aukščiausias gėris. Toks yra kelias, kurį mums rodo Kristus – vykdyti Dievo valią taip, kaip ją vykdė pats Kristus.

Savo misiją tęsti Kristus įgaliojo Bažnyčią. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (Mt 28, 19). Kristui įžengus į dangų, Bažnyčia vykdo Kristaus misiją, ji yra mūsų ir kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Ji nuolat mums primins, kas yra žmogus ir kas yra Dievas. Ji iš kartos į kartą skelbs Dievo valią. Ji bus įpareigota saugoti autentišką Kristaus Evangeliją ir perduoti ją neiškreiptą. Tikintieji bus įpareigoti klausyti savo ganytojų kaip ir paties Kristaus: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs” (Lk 10, 16). Vykdyti Dievo valią taip, kaip ją vykdė pats Kristus! – toks yra kelias, kurį mums nurodė Dievo Sūnus, kurį nuolat rodo Bažnyčia. Bet nejaugi, Viešpatie, tu savo mylimiesiems žmonėms negalėjai parodyti lengvesnio kelio? Juk tavo parodytas kelias yra kryžiaus kelias. Tu ir savo mokinius įspėjai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24). Kodėl, Viešpatie, tu, mus taip mylėdamas, rodai ne platų malonumų kelią, bet kvieti sekti tave? Kodėl dangiškasis Tėvas ir tau, ir tavo sekėjams skyrė kryžiaus kelią?

Prisipažinkime, kad dažnai su slaptu pavydu žiūrime į pasaulio išrinktuosius. Niekas kitas nėra taip gausiai apipilti žemiškomis gėrybėmis, kaip jie – pasaulio turtingieji, galingieji, išmintingieji. Bet vis dėlto… Skaitydami gyvenimo knygą, matome, kad daugybė žemiškomis gėrybėmis apdovanotų žmonių nesijaučia laimingi. Negana to: daugybė vyrų ir moterų, gyvendami prabangoje, patenka į savo aistrų nelaisvę. Kiek kankinasi pavergti alkoholio, narkotikų... Tai suvokia ne tiktai filosofai, bet ir paprasta liaudis. Daugelio tautų tautosakoje vienokiu ar kitokiu variantu pasakojama apie karalių, kuris sirgo liūdesio liga. Jam padėti galėjo tik laimingo žmogaus marškiniai. Po ilgų ieškojimų pagaliau buvo surastas laimingas žmogus, visiškai patenkintas savo gyvenimu. Bet, kai reikėjo gauti jo marškinius, paaiškėjo, kad jis jų neturėjo.

Ak, atleisk, Viešpatie, kad primenu tau savo dvejones. Tai todėl, kad aš dar iki galo nesupratau, ką reiškia – Dievas yra meilė. Ar skundžiasi moteris gimdymo kančiomis, kai išvysta savo kūdikį? Juk tu netrokšti kančių, lydinčių mūsų gyvenimą. Esame keliautojai, ar dera tad skųstis kelionės nepatogumais? Šiandien Viešpats mus drąsina: „Mano Tėvo namuose daug buveinių <…> Einu jums vietos paruošti“. Padėk man, Viešpatie, suprasti: ne kryžiaus, bet tavo malonės netekti reikia bijoti. Apaštalai patyrė daug priespaudos ir sunkumų, bet savo pasiuntinybėje jautėsi laimingi. Pasak Apaštalų darbų knygos, „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus Kristaus vardo užsitarnavo panieką” (Apd 5, 41). Šv. Jokūbas savo laiške ragina: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus” (Jok 1, 2). Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys Kristaus mokslą vadina „Evangelija”. Ką reiškia šis graikiškas žodis? Išvertus – tai linksmoji naujiena. Čia ir yra didysis krikščionybės slėpinys: kryžiaus ir džiaugsmo lygiagretė. Kristus kviesdamas jį sekti, užtikrina, kad jo jungas švelnus ir našta lengva. Jis kalba ne tik apie kryžių. Jis kviečia džiaugtis, nes mūsų laukia gausus atlygis danguje (plg. Mt 5, 12).



© „Bažnyčios žinios“