„Bažnyčios žinios“. 2005 kovo 24, Nr. 6. <<< atgal į numerio turinį

Laiminga kelionė

III Velykų sekmadienis (A)
Lk 24, 13–35

Laimingas žmogus, kuris savo gyvenimo kelionėje sutinka Jėzų. Šiandien turime progą pasvarstyti apie Jėzaus mokinių laimę. Jie sutiko prisikėlusį savo mokytoją. Ką tik girdėjome, kaip Jėzus, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta”. Po Jėzaus pamokymų mokiniai pradeda suvokti kryžiaus prasmę. Dievo žodis juos pažadino naujai vilčiai.

Mes nebuvome tarp Jėzaus sutiktų ir prakalbintų mokinių. Jėzus paliko savo Bažnyčiai Dievo žodžio tarnybą. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones <…> mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 19). Kokia tai svarbi Bažnyčios pareiga, matome iš daugelio Šventojo Rašto vietų. Antai Apaštalų darbų knygoje skaitome: „Paulius atsidėjo vien tik žodžio tarnystei, liudydamas žydams, kad Jėzus yra Mesijas” (Apd 18, 5). Savo mokiniui Timotiejui Paulius rašo: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas” (2 Tim 4, 2).

Bet jeigu apaštalai taip įsakmiai įpareigoti skelbti Dievo žodį, ar tai neliečia mūsų visų? Kristus kalbėjo: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs” (Lk 10, 16). Šiandien mums dera pažvelgti į savo sąžines, ar kartais neapsileidžiame, ar nenuvertiname Dievo žodžio. Ar neužmirštame, kad „ne viena duona žmogus gyvas, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4, 4). Iš tiesų, žmogaus dvasia skursta nemaitinama Dievo žodžiu. Ką tik girdėtoje, Evangelijos ištraukoje kalbama apie nusiminusius Emauso mokinius. Bet jų dvasia bematant atsigavo vos tik iš Jėzaus lūpų išgirdo autentišką Dievo žodį. Po to jie patys tarp savęs kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” Ne veltui Bažnyčia reikalauja, kad tikintieji dalyvautų šv. Mišių aukoje, kur dalijama ir Dievo žodžio, ir Dievo kūno duona.

Pasekime toliau Jėzaus mokinių kelionę. Bekeliaudami „jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti prašydami: ‘Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…’” Tolesni įvykiai labai primena Jėzaus elgesį Paskutinės vakarienės metu: „Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų…” Duonos laužymas tapo svarbiausia Bažnyčios apeiga – regimuoju dieviškos meilės ženklu. Apaštalų darbų knygoje apie pirmuosius krikščionis rašoma: „Jie savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną <…>, garbindami Dievą” (Apd 2, 46–47). Vėliau duonos laužymo apeiga imta vadinti Eucharistine auka, arba tiesiog Mišiomis. Katekizmas Eucharistiją vadina „viso krikščioniško gyvenimo viršūne” (KBK 1324).

Per visus amžius Eucharistinė auka yra krikščioniškojo gyvenimo širdis, todėl Bažnyčia savo vaikus labai įsakmiai įpareigoja kiekvieną sekmadienį ir šventadienį dalyvauti šventųjų Mišių aukoje. Katalikas, sąmoningai ir sistemingai šią pareigą apleisdamas, skurdina savo dvasią ir didina savo nuodėmių naštą. Naujajame Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius ‘sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškoje liturgijoje’ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma velykiniu laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu” (KBK 1389). Šis Katekizmo sakinys primena dvi pareigas: pirma – sekmadieniais ir per šventes dalyvauti šv. Mišiose ir antra – bent kartą per metus priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Be to, Bažnyčia labai rekomenduoja dažnesnę Komuniją. „Tikintieji, jei yra reikiamai pasirengę, turėtų priimti Komuniją kiekvieną kartą, kai tik dalyvauja Mišiose” (KBK 1388). Žinoma, neužmirškime šv. Pauliaus žodžių: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės” (1 Kor 11, 28).

Emauso mokiniams Kristus ištarė: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!” Kodėl Jėzus savo mokinius pavadino neišmanėliais – šiuo užgauliu žodžiu? Paaiškinimą duoda pačių mokinių žodžiai: „Mes tikėjome, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kai tai atsitiko”. Šie vyrai, kaip ir visi kiti žydai, tikėjo, kad Jėzaus karalystė bus politinė. „Viešpats bus karalius visoje žemėje – tą dieną bus vienas Viešpats ir vienas jo vardas” (Zch 14, 9). Po Jėzaus mirties visos viltys matyti žemėje viešpataujantį Jėzų žlugo.

Ak, ir mes norėtume kitokio mesijo. Norėtume tvirtos, dosnios rankos. Mūsų valstybėje vykstantys įvairūs balsavimai akivaizdžiai parodo mūsų troškimą sulaukti tokio mesijo, kuris parūpintų duonos ir žaidimų. Kristaus Bažnyčia, kuri neteikia pramogų, mūsų jau nebedomina. Statistika rodo, kad tik 10 proc. mūsų šalies tikinčiųjų sekmadieniais dalyvauja šv. Mišiose. O kur kiti? Jie prie televizorių, pramogauja. Nebūkime neišmanėliai, kurie be duonos ir žaidimų daugiau nieko nežino. Stebėkime laiko ženklus! Neužmerkime akių prieš moralinį purvą, užliejantį mūsų miestus ir kaimus. Be Dievo joks „mesijas” neatneš mūsų šaliai klestėjimo. O, kad tai būtų tik neišmanymas! Bet, deja, dažnai mes tiesiog niekiname dieviškuosius slėpinius. Nejaugi gali jaustis Bažnyčios nariu, jeigu nepalaikai su ja jokio ryšio!

Netrukus bus tęsiama Eucharistinė auka. Kunigas paėmęs taurę įsipils vyno, kuris taps Kristaus krauju. Bet prieš tai į vyno taurę įlašins kelis lašus vandens. Ši apeiga vadinama vandens ir vyno slėpiniu. Lašelis vandens reiškia žmogiškąją prigimtį. Šv. Komunijos metu žmogiškoji prigimtis vienijasi su dieviškąja, kaip tas vandens lašelis su vynu. Patekęs į taurę jis jau neatskiriamas nuo vyno. Tai krikščioniškojo gyvenimo idealas: susivienyti su Kristumi panašiai kaip vandens lašelis vienijasi su vynu. Eucharistijos metais atkurkime savo krikščioniškąją tapatybę. Pats laikas mums atsibusti iš dvasinio snaudulio.

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“