„Bažnyčios žinios“. 2005 kovo 24, Nr. 6. <<< atgal į numerio turinį

Baltasis sekmadienis

II Velykų (Atvelykio) sekmadienis (A)
Jn 20, 19–31

Ką tik girdėta vaizdinga Evangelijos ištrauka nesunkiai suvokiama ir nereikalauja jokio komentaro. Vis dėlto Kristaus kreipimasis į apaštalą Tomą švelniai priekaištaujant prašosi mažos meditacijos: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę”. Ačiū tau, Tomai, kad suteikei Viešpačiui progą ištarti šiuos, Dievo palaiminimą žadančius, žodžius. Tavo abejojimo Viešpats nepapeikė; jis tiesiog ištirpino jį savo malone. Viešpatie, aš nereikalauju kaip Tomas tave paliesti, pamatyti tavo žaizdas, bet vis dėlto nenoriu, kad mano tikėjimas būtų aklas.

Vienas senas kunigas artimųjų būrelyje prisiminė savo slegiantį išgyvenimą, kurį patyrė studijuodamas kunigų seminarijoje. Buvo sovietiniai laikai. Ateistinė literatūra peržengdavo ir seminarijos sienas. Beskaitydamas bedieviškas knygas, pajuto vis grėsmingesnes abejones. Artėjo diakono šventimai. Jaunąjį kunigystės kandidatą apėmė nerimas: kaip reikės kunigauti be tikėjimo. Laikas bėgo, o širdyje tvyrojo tuštuma. Vieną vakarą, nuskambėjus dvasinio skaitymo skambučiui, jaunasis levitas atsivertė ką tik gautą dvasinio skaitymo knygą. Tai buvo rašytojo M. Mešlerio „Dieviškasis Išganytojas”. Knygos įžangoje randa sakinį, prie kurio valandėlę stabteli. Perskaito dar kartą: „Turbūt nėra kito tokio istorinio veikalo kaip Evangelija, kurio atsiradimas būtų taip plačiai ir viešai žinomas, kurio buvimas, tikėtinumas ir viešas naudojimas būtų liudijamas tokių patikimų ir gerbiamų liudytojų”. Staiga jaunam klierikui tarsi valktis nukrinta nuo akių. Patikimi, gerbiami liudytojai… Juk tai apaštalai! Tokie tolimi ir tokie artimi, tokie paprasti ir tokie didingi, tokie silpni ir tokie galingi. Jaunuolis užvertė knygą ir giliai susimąstė. Tikėjimo abejonės, tarsi juodi debesys, nuslinko tolyn, grįžo dvasios ramybė. Netrukus jis ramiai priėmė diakono ir kunigo šventimus.

Tačiau per maža sakyti, kad Kristų liudijo tik apaštalai. Negalime ignoruoti ir Senojo Testamento liudytojų. 1945 metais vyriausiasis Romos judėjų bendruomenės rabinas Italo Zolli pasikrikštijo ir tapo kataliku. Jis buvo vienas žymiausių to meto hebraizmo mokslininkų ir Rašto žinovų. Tapęs krikščioniu, eksrabinas rašo: „Visas Senasis Testamentas man atrodo kaip šifruota telegrama, kurią Dievas išsiuntė žmonėms. Ji nesuprantama tiems, kurie ją nori skaityti be rakto. Tas raktas yra Kristus, ir jo šviesoje įgyja prasmę toji Senojo Testamento pranašysčių gausybė”. Visų laikų Rašto žinovai, egzegetai ir religijų tyrėjai bando surasti asmenį, kuriam galima būtų pritaikyti senąsias Biblijos pranašystes. Visos pastangos bergždžios, jeigu užmirštamas Kristus. Tik kai jas sugretiname su Kristaus asmeniu, viskas atsistoja į savo vietą. Mes nematėme Kristaus, bet tikime apaštalais, tikime Bažnyčia, tad šiandien su dėkingumu priimkime Kristaus palaiminimą: „Palaiminti, kurie tiki nematę”. Šiandien priimkime dar vieną apaštalo Tomo pamoką. Kai mokiniai jį tikino matę prisikėlusį Viešpatį, Tomas išdidžiai ištarė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu”. Ar pamatuotas, Tomai, tavo išdidumas? Tu gi vienas iš dvylikos rinktinių apaštalų. Rodos, per trejus metus galėjai pažinti savo draugus. Bet tu keli sąlygas: „Jeigu nepamatysiu…” Kodėl netiki tokiais patikimais liudininkais?

Ar kartais mes šiandien nediktuojam Dievui savo sąlygų? Dažnai tenka išgirsti: „Kol šis kunigas bus mano parapijoje, aš su Bažnyčia neturėsiu jokių reikalų”. Neseniai vienas žinomas meno veikėjas televizijos laidoje viešai pareiškė: „Kol prie kiekvienos parapijos nematysiu senelių prieglaudos, invalidų namų, tol į bažnyčią kojos nekelsiu”. Kaip gražiai pasakyta! O taip norėtųsi tą šviesuolį paklausti: „O kiek, tamsta, esi paaukojęs savo bažnyčiai? Diktuojam sąlygas, ieškom pasiteisinimų. Vienas neina į bažnyčią, nes klebonas nelaidojo viešo ateisto. Kitam nepatinka celibatas, dar kitas piktinasi dėl neišardomos santuokos. O dažnai tokie pasiteisinimai slepia apsileidimą ar net nedorą gyvenimą.

Šiandien negalima nepaminėti dar vienos svarbios Evangelijos vietos: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos”. Savo kančia ir kryžiumi nuplovęs žmonijos nuodėmes, prisikėlęs Kristus deda savo Bažnyčiai vieną pamatinių akmenų – Atgailos sakramentą. Bažnyčia pirmąjį sekmadienį po Velykų pateikdama šią Jono Evangelijos ištrauką tarsi mus klausia: gal dar ne visi esate susitaikę su Dievu? Velykinė išpažintis ir Komunija yra vienas svarbiųjų Bažnyčios įsakymų. Bažnyčia šiandien klausia savo besiblaškančių vaikų: nejaugi ir šiemet, Eucharistijos metais, liksite be Velykinės išpažinties ir Komunijos?

Atvelykio sekmadienis nuo seno vadinamas Dominica in albis – Baltasis sekmadienis. Šis pavadinimas siejasi su Krikštu. Pirmaisiais amžiais Krikštas būdavo teikiamas Velyknaktį. Po Krikšto pakrikštytieji būdavo apvelkami baltais drabužiais. Juos nešiodavo visą savaitę iki Atvelykio. Baltas drabužis – tai doro, skaistaus gyvenimo simbolis. Šiandien prisiminkime, kad Krikšto metu visi esame gavę baltą drabužėlį. Velyknaktį atnaujinome Krikšto pažadus ir išsižadėjome piktosios dvasios bei jos darbų. Tegu šis sekmadienis mums tampa sąmoningo tikėjimo sekmadieniu. Tikėjimas tebūna ne graži tradicija, bet reali krikščioniška egzistencija. Neleisk man, Viešpatie, tapti sudžiūvusia šakele.

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“