„Bažnyčios žinios“. 2005 vasario 23, Nr. 4. <<< atgal į numerio turinį

Dvi procesijos

Verbų sekmadienis (A)
Mt 21, 1–11

Prieš procesiją girdėjome Mato evangelijos pasakojimą apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę: „Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo medžių šakas. <…> Einančios minios šaukė: Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”

Nenuostabu, kad tokia džiaugsminga minia lydi Jėzų. Juk jis tiek ligonių išgydė, tiek piktųjų dvasių sutramdė, minias stebuklingai tyruose maitino. Žmonių entuziazmas mums suprantamas. Bet stebina kitas dalykas: vos tik praėjo kelios dienos, ir mes matome kitą procesiją. Būrelis budelių surištą Jėzų veda pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur jo jau laukia susirinkę žydų Tarybos nariai, tautos vyresnieji. Kur, Viešpatie, dingo tie, kurie taip neseniai klojo tau medžių šakas, giedojo Osana?

Šiandien dažnai girdime kalbant apie minios psichologiją, svarstoma, koks yra išskirtinis minios bruožas. Dažnas į tą klausimą atsako, kad tai – baimė. Minia, kuri džiaugsmingai lydėjo Jėzų į Jeruzalę, savo vaizduotėje jau regėjo ją išlaisvintą iš romėnų valdžios ir iš anksto gėrėjosi išlaisvintos tautos gerove. Bet Kristus nežadėjo nei politinės laisvės, nei žemiškos gerovės. „Mane persekiojo ir jus persekios”. Už duoną, kuri palaiko žmogaus kūno gyvybę, jis aukščiau vertino Dievo žodį.

Šiandien pasekime paskutinių Jėzaus gyvenimo dienų įvykius. Žydų tautos elitas pabūgo matydami Jėzaus triumfą. Dar neseniai jis prikėlė iš mirties Lozorių; jo pasirodymas Jeruzalėje virto didžiule demonstracija. Žmonių palankumas šiam naujam mokytojui augo tiesiog valandomis. Kaip nesusirūpins oficialieji sinagogos atstovai, matydami, kaip slysta iš jų rankų įtaka liaudžiai? Argi reikia stebėtis, kad žydų vadai, bijodami prarasti savo įtaką žmonėms, nutaria atsikratyti šio pavojingo mokytojo.

Bet ar tik žydų vadai buvo tokie bailiai? Pasidairykime Jėzaus artimiausių žmonių – apaštalų būrelyje. Deja, pasak Evangelijos, kai atėjo Judas su būriu kareivių Jėzaus suimti, „tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo” (Mt 26, 56). Gal nors Petras, ką tik prisiekęs Jėzaus nepalikti, – gal jis liks ištikimas iki galo? Jis, tiesa, iš tolo sekė Kristų iki vyriausiojo kunigo kiemo. Deja, įvyko tai, ką Jėzus yra Petrui išpranašavęs: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi”. Kaip pavadinti Petro elgesį, kai jis, Kristui prižadėjęs amžiną ištikimybę, tris kartus išsigynė savo mylimo mokytojo? Ar tai nebuvo baimė dėl savo galvos? Gerai nors tai, kad Petras suprato savo klaidą ir ją skaudžiai apgailėjo. Apaštalo atgaila tesuteikia mums drąsos įvertinti savo elgesį ir apgailėti nuodėmes. Sena patarlė sako: suklysti žmogiška, bet pasilikti klaidoje – šėtoniška.

Kalbėdami apie baimę, prisiminkime sovietinius laikus, kai slėpėme savo įsitikinimus ir vaizdavome esą ištikimi ateistinės valstybės piliečiai, iš tolo lenkėme bažnyčią ar kryžių. Tai nebuvo gera, ir mes prisipažįstame, kad tai buvo mūsų silpnumas: mes bijojome. Bet nuostabu, kad šiandien, kai turime laisvę, Bažnyčia vėl mums tampa svetima. Ji mums nuolat kartoja, kad ne viena duona žmogus gyvas. O kas gi gali būti svarbiau kaip duona – sotus ir ramus gyvenimas?

Šiandien paklauskime savęs, kodėl tik kartą per metus aplankau savo bažnyčią? Ar tai tikėjimo stoka, o gal paprasčiausia baimė neišsiskirti iš daugumos. Žiūrime, kaip elgiasi kiti, kurie jau nustojo mąstyti savo galva.

Brangūs tikintieji, jeigu tik kartą per metus aplankome bažnyčią, jeigu mums atrodo, kad Dievas nevertas net to, kad jam per savaitę paskirtume vieną valandėlę, mes šliejamės prie tos minios, kuri matydama nuplaktą savo karalių šaukia „Ant kryžiaus jį!” Mūsų baimė išsiskirti iš minios trukdo mums į viską žiūrėti brandesniu žvilgsniu. O taip reikėtų tos dvasinės brandos! Išties, ar nederėtų įžengusiems į naują amžių pradėti gyventi savo galva ir savo širdimi, nepaisant, ką apie mane pagalvos ar pasakys.

Dažnai girdime nūdienos krikščionio atsakymą: o ką man Bažnyčia duoda? Iš tiesų šis klausimas atspindi netolimą mūsų praeitį, kai buvome įpratę iš darbovietės ar kolūkio kažką parsinešti. Bažnyčioje nieko negauname. Dar vieną kitą litą paliekame. Ak, ta trumparegystė! Kad ji būtų nukryžiuota kartu su Kristumi, kad būtų amžinai palaidota! Nejaugi taip surambėjome, kad nematome jokių dvasinių vertybių. Apsidairykime, dar niekada mūsų šventoj Lietuvoj nėra taip buvę: tiek nusikaltimų, tiek žudynių, tiek savižudybių, tiek išmestų į gatvę nekaltų kūdikių! Ar kada nors pamąstome apie tarp Bažnyčios ir kalėjimų tvyrantį priežastingumą? Niekas šiandien nepaneigs – kol buvo pilnos bažnyčios, kalėjimai stovėjo tušti. Šiandien jau gresia rimtas pavojus, kad sostinėje atstatytus Valdovų rūmus reikės paversti nusikaltėlių pataisos namais.

Garsusis italų rašytojas Džovanis Papinis knygoje „Kristaus istorija” aprašė Kristaus gyvenimą nuo užgimimo iki jo žemiškojo gyvenimo pabaigos. Šiandien kiekvienas sau atsakykime į klausimą, ar Kristaus istorija jau pasibaigė?! Kiekvienas plačiau mąstantis atsakys: Kristaus istorija tęsiasi. Jis pats tai paliudijo garantuodamas: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.

Mūsų amžinasis likimas priklauso nuo santykio su Kristumi, kuris savo žemiškoje kelionėje yra ištaręs labai lemtingus žodžius: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10, 32–33).

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“