„Bažnyčios žinios“. 2005 vasario 23, Nr. 4. <<< atgal į numerio turinį

Lozorius keliasi

V gavėnios sekmadienis (A)
Ez 37, 12–14; Ps 130; Rom 8, 8–11; Jn 11, 1–45

Lozoriaus prikėlimo stebuklas mums gyvai parodo Jėzaus dieviškąją galią. Tai patvirtina Jėzaus Lozoriaus seseriai Mortai pasakyti žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius”. Lozoriaus kūno prikėlimas iš mirties teikia gerą progą kalbėti apie dvasinį prikėlimą, kuris padaro mus Dievo vaikais ir užtikrina amžinąjį gyvenimą.

Laiške romiečiams Paulius rašo: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Rom 6, 23). Tai Dievo malonės dovana.

Evangelistas Lukas mums pateikia jaudinantį Dievo malonės pavyzdį. Jėzus kryžiuojamas tarp dviejų nusikaltėlių. „Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: ‘Argi tu ne mesijas? Išgelbėk save ir mus!’ Antrasis sudraudė jį: ‘Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs’. Ir jis tarė: ‘Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!’ Jėzus jam atsakė: ‘Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje’“(Lk 23, 39–43). Štai Dievo malonės stebuklas! Tai daugiau negu Lozoriaus prikėlimas. Prikeltas Lozorius vėl mirė, o Dievo malonės palytėtas nusikaltėlis drauge su Jėzumi žengia į Dievo karalystę, kur mirties daugiau nebebus.

Ar ne tas pats vyksta Susitaikinimo sakramento metu. Prie klausyklos artinasi nusidėjėlis. Bažnyčios įgaliotam asmeniui jis atveria savo sąžinę. Trumpas pokalbis, ir kunigas, pakėlęs ranką, taria išrišimo žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Tėvo, Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Kas čia įvyksta? Nuo klausyklos keliasi šventasis, skirtas amžinajam gyvenimui. Kaip sūnus palaidūnas jis apvelkamas geriausiais drabužiais, jam ruošiama puota prie Dievo stalo.

Apreiškimo knygoje skaitome: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi” (Apr 3, 20). Prisiminę šiuos Apreiškimo žodžius, dailininkai vaizduoja Jėzų, stovintį prie namo durų ir besibeldžiantį. Tuo norima išreikšti Dievo norą bendrauti su žmogumi, palaikyti su juo ryšį. Išties tai graži Dievo meilės žmogui iliustracija. Dievas savo kūrinį myli ir nori su juo užmegzti draugystę. Tačiau savo draugystės jis neprimeta, tik tyliai pasibeldžia, laukdamas žmogaus atsakymo. Tolesni žmogaus santykiai su Dievu priklauso nuo to, ar žmogus atidarys savo sielos duris.

Šią Dievo iniciatyvą užmegzti draugystę su žmogumi teologai pavadino veikiančiąja malone. Tai Dievo pasisiūlymas bendrauti, būti žemiškosios kelionės palydovu, globėju. Kuomet žmogus Dievui atsiveria, Dievas įžengia į jo sielos būstą su savo dovanomis. Pati didžiausioji Dievo dovana, kuri žmogų išaukština, pašventina, sudievina, yra pašvenčiamoji malonė. Ką ji žmogui duoda, mums atsako šv. Jonas: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!” (1 Jn 3, 1).

Šventojo Rašto pasakojime apie nukryžiuotą nusidėjėlį turime gražiausią Dievo malonės pavyzdį. Čia matome ir veikiančiąją, ir pašvenčiamąją malonę. Gerasis latras kreipėsi į Jėzų ne be Dievo malonės. Jo prašymas „prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę” liudija, kad Dievas jau pabeldė į jo širdį. Tai veikiančioji malonė. Krikščioniškoji teologija moko, kad kiekvienas žmogus gauna šią veikiančiąją Dievo malonę. Kai žmogus atsiliepia ir parodo norą su Dievu bendrauti, gailisi dėl nuodėmių, jis gali tikėtis daugiau būtent pašvenčiamosios malonės, kuri ir yra toji mums dangų atverianti malonė. Latro sieloje veikiančioji Dievo malonė rado atgarsį. Jis išgyveno gailestį ir suprato, kad tik šitas drauge nukryžiuotas šventasis gali jį išgelbėti. „Jėzau, prisimink mane!”, – maldavo latras. Tai ir jo gailestis, ir jo išpažintis. Tai, kas įvyko toliau, teologiškai kalbant, galime sakyti, kad jis gavo pašvenčiamąją malonę. Latrui atleidžiamos nuodėmės, jis nuteisintas: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”. Šis pavyzdys mums rodo Dievo malonės kelią. Pirmasis žingsnis visuomet yra Dievo. Dievas pirmas prakalbina savo mylimą kūrinį. Tada laukiama žmogaus atsiliepimo. Kai žmogus jautriai atsiliepia į Dievo pabeldimą ir atidaro širdies duris, Dievas įžengia su savo dovanomis.

Pašvenčiamąją malonę žmogus pirmą kartą gauna per Krikštą. Krikštijamas kūdikis dar negali pareikšti savo noro gyventi Dievo malonėje; tą padaro jo tėvai. Jie davė savo vaikui kūnišką gyvybę, o Krikštas suteikia jam dvasinę gyvybę. Jis tampa Dievo vaikas. Dažnai motina po Krikšto bučiuoja savo kūdikio krūtinę. Išties prasmingas šis pabučiavimas. O kad šis kūdikis išsaugotų per Krikštą gautą Dievo malonę! Deja, gyvenimas pilnas pavojų. Net šv. Paulius skundžiasi: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. <…> Savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose” (Rom 7, 19.23). Tačiau Paulius dėl savo žmogiškojo silpnumo nenuliūsta; jis pasitiki Dievo malone. Tame pačiame laiške jis rašo: „Ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!” Jis iš anksto dėkoja Viešpačiui už malones, kurios padeda išsaugoti Dievo vaikystės malonę.

Šiandien vėl prisiminkime brangų Atgailos sakramentą. Šis sakramentas glaudžiai siejasi su pašvenčiamąja malone. Mažai bus pasakyta sakant, kad per išpažintį atleidžiamos nuodėmės. Čia įvyksta daug svarbesnis dalykas: gera išpažintis visada sugrąžina pašvenčiamąją malonę, laiduoja amžinąjį gyvenimą, duoda daugiau, negu Kristus davė savo bičiuliui Lozoriui.

Šiandien maldaukime Viešpatį, kad šį Kančios sekmadienį jis suteiktų mums visiems savo veikiančiosios malonės dovanų, vedančių prie Dievo stalo. Kristaus Kūnas teparengia mus amžinai Dievo Avinėlio puotai.

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“