„Bažnyčios žinios“. 2005 vasario 8, Nr. 3. <<< atgal į numerio turinį

Tikėjimo šviesa

IV gavėnios sekmadienis (A)
1 Sam 16, 1. 6–7. 10–13; Ef 5, 8–14; Jn 9, 1–41

Šio sekmadienio Evangelija kalba apie neregį, kuriam Kristus suteikė dvejopą šviesą – akių ir tikėjimo. Akių stebuklas vedė prie dar didesnio stebuklo. Pasak Evangelijos, išgydytasis sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“ ir parpuolęs pagarbino jį. Laimingas neregys išvydo ne tiktai saulės, bet ir Kristaus šviesą.

Laimingi esame, kad turime sveikas akis ir matome saulės šviesą. Bet vargas mums, kai prarandame tikėjimo šviesą. Tuomet daromės panašūs į fariziejus, kurie, užuot džiaugęsi matydami stebuklą, piktinasi, kad tai vyksta šeštadienį – šventą dieną. Fariziejų akys buvo sveikos, bet Kristaus šviesos jie nematė, nes nenorėjo matyti. Jų akis taip aptemdė pavydas ir puikybė, kad pranašų pranašautą, žmonių laukiamą savo Gelbėtoją pasmerkė mirčiai.

Įpusėjus gavėniai, Bažnyčia mums primena šį dvejopą stebuklą: Dievo malonei atviras žmogus pamato ne tik saulę danguje, bet ir tos saulės kūrėją Kristų – amžinosios šviesos šaltinį. Primindama šį stebuklą, Bažnyčia kviečia praplėšti savo dvasios aklumą, kad pamatytume, kas mums teikia gyvenimo šviesą. Ką tik girdėjome Paulius raginimą: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”. Kas gi yra toji Kristaus šviesa? Tai mūsų tikėjimas.

Šiandien kiekvienas pažvelkime į savo tikėjimą. Prisiminkime pagrindinius dalykus, susijusius su mūsų tikėjimu. Katalikų Bažnyčios katekizmas tikėjimą apibrėžia labai paprastai ir suprantamai: „Tikėjimas yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai” (KBK 150). Išties, kaip paprasta ir suprantama: tikėjimas – ryšys, bendravimas su Dievu.

Kaipgi tas ryšys atsiranda? Jo niekada nebūtų, jeigu Dievas mūsų, kaip savo vaikų, nemylėtų, jeigu jis pirmas neištiestų mums savo mylinčios rankos. Tiesa, ir mūsų protas veda prie Dievo; pasak Pauliaus, Dievo „amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių” (Rom 1, 20). Tačiau žinome, kad žmogaus protas Dievą suvokia labai netobulai. Žmogui pažinti Dievą trukdo ir aistros, ir nepastovumas, ir gyvenimo rūpesčiai. Pagaliau ir žmogiškoji puikybė neleidžia žmogui pripažinti savo priklausomybės nuo Dievo. Bet Dievas, geriau negu mes patys, žino mūsų žmogiškąjį silpnumą ir mums padeda teikdamas šviesos, stiprindamas valią, trumpai tariant, teikdamas tikėjimo malonę. Negana to, Dievas savo malone mus išaukština ir įgalina būti jo vaikais. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1).

Šis tikėjimas, arba asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu, nėra aklas. Dievas, būdamas nematomas, neapčiuopiamas, nuolat rodo žmonėms savo tėvišką rūpestį ir meilę. Išrinktos tautos vaikams jis kalbėjo per Abraomą, Jokūbą, Mozę. Tačiau galutinį savo žodį tarė per savo Sūnų. Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar <…> jis prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 1).

Bet sakykite, kodėl žmonių tikėjimas silpnas? Kodėl žmonės praranda tikėjimą, jeigu Dievas maloningas? Kartais girdime sakant: pasakyk, kas tavo draugai, aš tau pasakysiu, kas tu esi. Galima būtų pasakyti ir taip: pasakyk, koks tavo gyvenimas, aš tau pasakysiu, koks tavo tikėjimas. Dažnai žmonės didžiuojasi: aš netikintis! Kadaise lankiau bažnyčią, dabar pakeičiau savo pažiūras. Kaip norėtųsi tokiam šviesuoliui sušukti: netiesa! Ne pažiūras pakeitei, bet gyvenimą. Tu savo pažiūras pritaikei savo nedoram gyvenimui. Atgailauk, pataisyk gyvenimą – vėl sugrįš Dievas ir tikėjimas! Gyvenimas šią tiesą nuolat patvirtina: jeigu negyveni kaip reikalauja tikėjimas, būtinai pradėsi tikėti taip, kaip gyveni. Tik pradėk nepaisyti Dievo įsakymų, ir netrukus ateis diena, kai sakysi: Dievo nėra, jis jau numiręs. Bet būk tikras, kad jis bus numiręs tik tau, o tu pats liksi gyvas lavonas. Savo Kalno pamoksle Kristus pasakė: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą”. Kaip tu regėsi Dievą, jei tavo nuodėmės tau ne tik Dievą, bet ir saulę aptemdė!

Laimingas nusidėjėlis, kuris nusikaltęs atmeta ne Dievą ir jo įsakymus, bet mušasi į krūtinę ir kaip sūnus palaidūnas taria: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi” (Lk 15, 21).

Draugystė su Dievu, kaip ir kiekviena draugystė, yra palaikoma bendravimu. Reikia su Dievu nuolat bendrauti. Gavėnios metas mums teikia daug progų atnaujinti su Dievu savo ryšius ir draugystę. Velykos jau artėja, pavasaris rodo vis daugiau gyvybės ženklų. Nejaugi tik tavo širdyje bus tamsu ir šalta?

Viena sena legenda pasakoja apie Kryžiaus karuose dalyvavusį riterį. Jis pateko į labai pavojingą mūšį ir matydamas, kad jam gresia neišvengiama mirtis, pasižadėjo Dievui nuo Betliejaus bažnyčios lempelės uždegtą žvakę nunešti į savo gimtąjį miestą Kelną, kad nuo tos žvakės tėviškės bažnyčioje būtų uždegta amžinoji lempelė.

Likęs gyvas ir nesužeistas, jis skubėjo įvykdyti Dievui duotą įžadą. Nors žvakės liepsnelę daug kartų gesino vėjai ir audros, riteris vėl ją užsidegdavo ir nešė toliau, kol pasiekė tikslą. Dėkingas Dievui jis tėviškės bažnyčioje prie tabernakulio uždegė eucharistinę lempelę.

Deganti žvakė – išties gražus mūsų tikėjimo simbolis. Deja, dažnai žvarbūs vėjai nuslopina ar net visai užgesina tikėjimo liepsnelę. Gerasis Viešpatie, tu nuolat mus mokai, kad tą žvakelę galima vėl uždegti ir degančią laikyti savo širdies altoriuje. Suteik malonės, kad tai suprasčiau ir vykdyčiau.

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“