„Bažnyčios žinios“. 2005 sausio 28, Nr. 2. <<< atgal į numerio turinį

Gyvasis vanduo

III gavėnios sekmadienis (A)
17, 3–7; Rom 5, 1–2. 5–8; Jn 4, 5–42

Šios dienos skaitiniuose kalbama apie vandenį. Mūsų religiniame gyvenime vanduo užima itin reikšmingą vietą. Vandeniu esame pakrikštyti, vandeniu kunigas mus šlaksto prieš šv. Mišias, vandeniu šventinami mūsų namai, kryžiai, paveikslai. Šv. Mišių metu vandens lašelis pilamas į aukojamą vyną, vandeniu nuplaunamos Mišias aukojančio kunigo rankos.

Kristus, kalbėdamas su samariete, vandens įvaizdį pasitelkia išreikšti vienai svarbiausių mūsų tikėjimo tiesų apie Dievo malonę: „Kiekvienas, kuris geria šitą vandenį, vėl trokš, o kas gers vandens, kurį aš jam duosiu, tas netrokš per amžius”. Tik Dievo malonės vanduo jau šiame gyvenime nuramina žmogaus širdį, o po mirties užtikrina amžiną bendrystę su amžinuoju Dievu.

Mokslininkai teigia, kad Sacharos dykumą galima būtų paversti gražiausiais žydinčiais sodais, derlingais laukais, žaliuojančiomis plantacijomis, jeigu tik pavyktų išspręsti vandens stygiaus problemą. Deja, kol kas nėra tokio projekto, kuris įgalintų giluminį Sacharos vandenį pakelti į paviršių ir atgaivinti saulės iškepintą dykumą.

Vanduo ne tik gaivina, bet ir valo. Kuomet vasaros karščiai ištisas savaites kepina žemę, mūsų pievas, medžius ir gėles apdengia dulkės. Liūdnai žiūrime į pilkuojančias pakeles. Pilka žolė, pilki medžiai, pilki žiedai – viskas pilka. Ir kaip viskas pasikeičia, kai gaivinantis lietus atgaivina karščio iškamuotą augmeniją. Vanduo nuplauna dulkes, ir vėl viskas sužaliuoja, atgyja, tarsi burtininkui mostelėjus lazdele.

Kadaise pranašas Izaijas Dievo vardu kvietė: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateina ir tie, kurie pinigų neturi! <…> Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti; šaukitės jo, kai jis arti! Tepalieka nedorėlis kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus!” (Iz 55, 1; 6–7).

Išties geru laiku Bažnyčia skaito Evangeliją apie gaivinantį vandenį. Gavėnia skirta mūsų dvasiniam atsigaivinimui. Bažnyčia šiuo laiku rengia Atgailos pamaldas, skatina rūpestingiau atlikti savo religines pareigas.

Šiandien prisiminkime vieną ypač svarbią religinio gyvenimo priemonę – rekolekcijas. Pirmąjį gavėnios sekmadienį Bažnyčia priminė Kristaus pasninką dykumoje. Ką ten Kristus patyrė – tai mums paslaptis, bet viena yra tikra, kad jis ruošėsi didžiajai savo gyvenimo misijai – pasaulio atpirkimui.

Vėliau daugelis Kristaus sekėjų, siekiantys dvasinio brandumo, ieškodavo vienumos, kad atsiriboję nuo pasaulio šurmulio pasirengtų savo numatytiems uždaviniams. Antai šv. Ignacas ne tik pats daug laiko rengėsi Kristaus tarnybai, bet ir savo įkurto ordino vienuoliams įsakė kasdien skirti valandą tikėjimo tiesoms apmąstyti. Prieš amžinuosius įžadus šio ordino vienuoliai atlieka mėnesio rekolekcijas. Jaunieji diakonai, laukdami kunigystės šventimų, tyloje mąsto ištisą savaitę.

Koks gi rekolekcijų tikslas?

Šis tikslas tiesiog įrašytas mūsų prigimtyje. Didžioji žmogui duota dovana yra protas. Tai žmogaus vadovas. Nelaimė žmogui, kuris vadovaujasi jausmais ir troškimais. Protingas žmogus ieško tiesos, ieško gyvenimo prasmės. Deja, žmogaus grumtynės dėl vietos, duonos, būsto pareikalauja iš jo tiek daug dėmesio, kad apie lemiamus žmogaus prasmės klausimus jis net neturi kada susimąstyti. Gyvenimas pilnas įvairių iššūkių ir pokyčių. Dar taip neseniai radijo aparatas atrodė didžiausias technikos laimėjimas, o šiandien mūsų jau nestebina nei televizoriai, nei kompiuteriai, nei ryšių palydovai.

Matydami nuolatinę gyvenimo kaitą, ne kartą pagalvojame, kad visa, kas pasenę, yra nenaudinga ir nereikalinga. Visas praeities balastas tik kliudo žmogaus pažangai. Ne vienas ima galvoti, kad ir Dievas su visais įsakymais yra tolimos praeities atgyvena. Iš tiesų daugelis nekritiškų žmonių pasiduoda dienos įspūdžiams. Jie žūtbūt stengiasi neatsilikti nuo naujovių, kad tik netaptų senamadiški.

Vieno seno kunigo pamokslų knygoje pasakojama apie jauną studentą, kurio tėvas, senų paveikslų kolekcionierius, po mirties visą savo paveikslų kolekciją paliko sūnui. Šis nesuprato paveikslų vertės ir sukrovė juos vieną ant kito tamsioje palėpėje. Laimė, paveikslus pamatė išmanantis apie meną draugas. Jis atvėrė jaunuoliui akis. Tada šis jaunuolis ėmė paveikslus tvarkyti: juos nuvalė, įrėmino, iškėlė į šviesą. Tik dabar jis suprato, kokį turtą jam paliko tėvas.

Gerieji žmonės, supraskime, kad yra vertybių, kurios nesensta! Argi nepanašios yra mūsų tikėjimo tiesos, kurių vertės laikas nesunaikina, tik ją išgrynina. Paskendę gyvenimo rūpesčiuose neretai pamirštame, kokius dvasinius turtus esame paveldėję iš savo tėvų.

Šventasis Augustinas po savo atsivertimo ir atgailos graudžiai prisipažįsta: „Vėlai tave pamilau, Grožybe, tokia sena ir tokia nauja, vėlai pamilau Tave! Tu buvai viduje, o aš išorėje ir ten Tavęs ieškojau… Buvai su manim, o aš nebuvau su Tavim. Pavadinai ir sušukai – ir praplėšei mano kurtumą, sužaibavai, sublizgėjai – ir išsklaidei mano aklumą, pakvipai – ir įtraukiau dvasios, ir kvėpuoju Tave, paragavau – ir alkstu, trokštu, palietei mane – ir užsidegęs ieškau Tavo ramybės.

Šiuo šventu gavėnios metu įsižiūrėkime į save, įsiklausykime, „ką šiandien mums Viešpats byloja. Tegul mūsų širdys nebūna storžievės”. Apdulkėję, ištroškę nepraeikime pro vandens versmes, kurias mums yra paruošęs Viešpats, kad atsigaivinę, džiaugsmingai švęstume Viešpaties Prisikėlimą.

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“