„Bažnyčios žinios“. 2005 sausio 28, Nr. 2. <<< atgal į numerio turinį

Taboro šviesa

II gavėnios sekmadienis (A)
Pr 12, 1–4; 2 Tim 1, 8–10; Mt 17, 1–9

Norėdami geriau suprasti Jėzaus atsimainymo prasmę, turime grįžti prie jo žodžių apie kančią. Po to, kai Petras visų apaštalų vardu išpažino Jėzaus dievystę, „Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti” (Mt 16, 21). Apaštalams Jėzus parodo, koks turi būti jo mokinių kelias: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24).

Praėjus šešioms dienoms po šio pokalbio, Jėzus pateikia apaštalams džiaugsmingą išgyvenimą, apie kurį pasakoja šios dienos Evangelija: „Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa”. Ką tuomet patyrė apaštalai, evangelistas išreiškia Petro žodžiais: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui”. Įsidėmėkime, ką sakė Petras: „Gera mums čia būti!” Petras norėtų, kad šis dvasinis pakilimas niekada nesibaigtų. Jis pasisiūlo padaryti palapines, kad tik ilgiau išliktų ši palaiminga būsena.

Norėdami geriau suvokti šio sekmadienio Evangeliją, privalome ją susieti su Jėzaus žodžiais apie kančią. Atsimainęs ir nušvitęs Jėzus apaštalams atskleidžia kančios vertę ir prasmę. Šis atsimainymas yra padrąsinimas nešti savo gyvenimo kryžių. Bažnyčia šį įvykį primena antrąjį gavėnios sekmadienį, leisdama suprasti, kad gavėnia yra tarsi kopimas į kalną, kurio viršūnėje sutinkame atsimainiusį, prisikėlusį Kristų. Tokiu būdu gavėnia, drauge su Velykų švente, mums tampa tartum krikščioniškojo gyvenimo santrauka. Krikščionio gyvenimas yra kopimas į kalną, kurio viršūnėje mūsų laukia dieviškos palapinės.

Ši diena yra graži proga planuoti, kaip praleisti šventą gavėnios metą. Mums dera prisiminti tuos dieviškuosius malonės šaltinius, kurie padeda tvirtai žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Šiandien prisiminkime Atgailos sakramentą. Katekizmas kalba apie penkias Atgailos sakramento dalis. Ar jas atsimename, ar jas deramai įvykdome?

Pirmoji dalis – gailestis dėl savo nuodėmių. Bažnyčia kalba apie tobulą ir netobulą gailestį. „Kai gailestis kyla dėl to, kad Dievą mylime labiau už viską, jis vadinamas „tobulas”. Toks gailestis (ir be išpažinties) atleidžia lengvąsias nuodėmes; juo gaunamas ir sunkiųjų nuodėmių atleidimas, jei tvirtai pasiryžtama, kai tik bus galimybė, atlikti sakramentinę išpažintį” (KBK 1452).

„Gailestis, kuris vadinamas „netobulas”, taip pat yra Dievo dovana, Šventosios Dvasios poveikis. Toks gailestis kyla apsvarsčius nuodėmės bjaurumą arba iš amžinojo pasmerkimo baimės” (KBK 1453). Ir netobulas gailestis yra pakankamas, kad žmogus galėtų artintis prie klausyklos ir gauti kalčių atleidimą.

Antroji Atgailos sakramento dalis – sąžinės apyskaita. Rekomenduojama prisiminti dešimtį Dievo įsakymų, penkis Bažnyčios įsakymus, Didįjį Dievo ir artimo įsakymą. Nuodėme reikia laikyti ne tiktai atliktą veiksmą, bet ir nedorus geismus, kai jiems pritariama.

Apžvelgę savo nuodėmes turime tvirtai pasiryžti nekartoti to blogio, kurį esame padarę. Tai trečioji atgailos dalis. Ne kartą skundžiamės, kad po išpažinties mūsų nuodėmės vėl kartojasi. Priežastis dažniausia esti ta pati: trūko tvirto ryžto taisytis.

Ketvirtoji Susitaikinimo sakramento dalis – nuodėmių išpažinimas. Tai esminė šio sakramento dalis. Reikia išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes: ne tiktai įvykdytas, bet ir tas, kurios nepadarytos, bet geistos, norėtos. Tai ypač galioja devintam ir dešimtam Dievo įsakymui. Nors griežtai nereikalaujama išpažinti visas mažąsias nuodėmes, bet tai labai patariama. Tai naudinga mūsų dvasinei pažangai.

Sunkių nuodėmių sąmoningas nuslėpimas ne tiktai neatneša norėto kalčių atleidimo, bet mūsų kaltumą dar padidina. Jeigu jau kam pasitaikė šventvagiška išpažintis, jis privalo skubėti kuo greičiau nuoširdžiai atverti kunigui savo sąžinę. Nesidrovėk to padaryti. Juk tavo gėda – ne išpažintis, bet nuodėmė, kurią nori nuplauti. Kad kalčių išpažinimas žmogaus nepažemina, suprato net pagonys. Antai Seneka yra pasakęs: „Savo kalčių išpažinimas gydo žmogaus sielą”. Dažnai mus vargina abejonės – didelė ar maža nuodėmė? Tebūna mums žinomi trys didelės nuodėmės kriterijai. Pirma – tai akivaizdus nusikaltimas, antra – atliktas sąmoningai, trečia – atliktas laisva valia.

Paskutinė Atgailos sakramento dalis – atsilyginimas. Naujajame katekizme apie tai sakoma: „Daugelis nuodėmių padaro žalos artimui. Reikia daryti visa, kas įmanoma, jai atitaisyti (pavyzdžiui, grąžinti pavogtus daiktus, sugrąžinti gerą vardą tam, kuris buvo apšmeižtas, atlyginti skriaudą). To reikalauja ir paprastas teisingumas. Be to, nuodėmė pažeidžia ir susilpnina patį nusidėjėlį, taip pat jo santykius su Dievu ir artimu. Išrišimas pašalina nuodėmes, bet nepašalina nuodėmės sukeltos netvarkos. Pakilęs iš nuodėmės, nusidėjėlis dar turi atgauti visišką dvasios sveikatą. Jis turi padaryti dar šį tą savo nuodėmėms atitaisyti” (KBK 1459).

Paprastai atlikus išpažintį kunigas paskiria „atgailą”. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai. Labai sėkminga priemonė, galutinai panaikinti visas nuodėmių pasekmes, yra atlaidai, Bažnyčios skiriami už įvairius nuopelningus darbus.

Gavėnios metas mums tebūna kopimas į Taboro kalną. Kopti į kalną visada nelengva, bet neskaičiuokime savo žingsnių. Rūpestingai švęskime sekmadienius, suraskime progų paadoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą, dalyvaukime rekolekcijose, pasinaudokime Atgailos sakramentu, kad Velykų sekmadienį jau būtume to kalno viršūnėje su prisikėlusiu Viešpačiu.

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“