„Bažnyčios žinios“. 2005 sausio 28, Nr. 2. <<< atgal į numerio turinį

Jėzaus gundymai

I gavėnios sekmadienis (A)
Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Rom 5, 12–19; Mt 4, 1–11

Liturginį gavėnios metą Bažnyčia pradeda primindama Jėzaus pasninką ir gundymus. Šventojo Rašto tyrėjai negali nurodyti, kokiais šaltiniais rėmėsi evangelistai aprašydami Jėzaus gundymus. Šių pasakojimų istoriškumas, laikantis mūsų dienų to žodžio sampratos, sunkiai tikėtinas. Vyrauja nuomonė, kad šių apsakymų motyvas – teologinis. Tai noras labiau atskleisti Jėzaus žmogiškąją prigimtį. Pasak Laiško žydams: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį” (Žyd 4, 15).

Pagundos – kasdienis mūsų gyvenimo palydovas. Štai apaštalas Paulius skundžiasi: „Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo sąnariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu” (Rom 7, 22–23). Šv. Jonas labai taikliai nurodo žmogiškųjų pagundų ištakas: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas, gyvenimo puikybė” (1 Jn 2, 16). Ir Jėzus išgyvena šią žmogiškąją tikrovę.

Pirmoji pagunda, kurią Jėzus patiria tyruose, yra duonos alkis. „Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir naktų, jis buvo alkanas”. Šėtonas jam primena duoną, kuri jam – Dievo sūnui taip lengvai pasiekiama. Jam užtektų tik žodžio, ir akmenys virstų duona. Jėzus, užuot leidęsis su šėtonu į derybas, duoda žmonijai lemtingą pamokymą: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų”.

Duona šiuo atveju yra visų mūsų kūniškųjų poreikių simbolis. Deja, pasaulyje duonos rūpesčiai dažnai pareikalauja viso mūsų dėmesio. Per darbus ir rūpesčius prarandame savo buvimo prasmės pojūtį. Bėgame, skubame, kol gyvenimo šalna netikėtai pakanda, o mūsų duona ir mūsų būstas lieka kitiems. O, kad rami būtų mūsų širdis, kad pasitenkintų tuo, ką turime, tuo, ką suvalgome, ką sunaudojame. Kokie savi mums Augustino žodžiai: „Dieve, nerami mūsų širdis, kol nepailsės tavyje”. Bet, deja, užuot Dievo ieškoję, dažnai visas jėgas skiriame duonai. Ateistinio režimo laikais dažnai svarstydavome, ką pasirinkti – duoną ar Dievo žodį, kitaip tariant, tarnybą ar Bažnyčią. Vienas Dievas težino, kiek tuomet, tarnaudami bedieviškam režimui, buvome kalti, kiek silpni. Bet ar turime kuo pasiteisinti šiandien? Statistika rodo, kad vos 10 proc. mūsų krašto katalikų deramai švenčia Viešpaties dieną. Kristaus atsakas šėtonui teprimena mums Dievo žodžio reikšmę mūsų gyvenimui. Tai liečia ir mūsų asmeninį gyvenimą, ir mūsų tautą, ir visą pasaulį. Žmogus gyvas ne vien duona!

Gavėnios pradžia tepaskatina pažvelgti į savo sąžinę, ar dėl geresnio duonos kąsnio nenuvertiname Dievo žodžio? Vėliau, Kalno pamoksle, Kristus sakys: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta”.

Šėtonas, pralaimėjęs pirmąjį puolimą, surengs dar vieną ataką. Jis gerai pažįsta žmones, jis žino, kaip lengvai jie pasiduoda puikybei; jis ir pats tapo šėtonu pasidavęs puikybei. Reikia išmėginti šį šventą žmogų, rasi ir jam nesvetima puikybės pagunda? Išrinktoji tauta įsitikinusi, kad Mesijo metas jau yra atėjęs, ir laukia jo pasirodant su nepaprastais darbais. Kodėl nepaakinti Jėzų iškilmingai nužengti į susirinkusią minią tarsi iš dangaus? Tauta taip ištroškusi stebuklų, taip laukia išvadavimo! Kokia džiaugsminga valanda būtų tautai matyti, kaip Dievo pasiuntinys nužengia iš dangaus angelų lydimas! Evangelijoje skaitome: „Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: „Jis palieps savo angelams sergėti tave, <…> jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį”. Ir šį gundymą Jėzus ramiai atremia Šventojo Rašto žodžiais: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo!” Nedera reikalauti stebuklų ten, kur žmogui užtenka jo paties galių – jo proto ir jo rankų.

Kai šėtonas Jėzui parodė viso pasaulio karalystes bei jų didingumą, jis vėl pasakė žodžius, skirtus ne tiktai šėtonui, bet absoliučiai visai kūrinijai: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk”. Deja, daug krikščionių šiandien šėtonui duoda kitą atsakymą: verčiau tarnauti šėtonui, bet ne Dievui. Laužydami Dievo įsakymus jie piktinasi ir Bažnyčia, ir popiežiumi, ir vyskupais, kad savo mokymo nederina prie jų gyvenimo.

Bažnyčia, pradėdama šventą susikaupimo metą, primena Jėzaus gundymus. Šiame Jėzaus ir šėtono dialoge iš Jėzaus lūpų išgirstame amžiais galiojančius pamokymus: „Ne vien duona žmogus gyvas”. Duok Dieve, kad šventos gavėnios metu jautriau priimtume Dievo žodį, kad išmoktume savo gyvenimą grįsti Dievo žodžiu, kad savo širdis atiduotume tik tam Viešpačiui už kurį nėra didesnio.

O kiek žmonių pasaulyje jeigu ne žodžiais, tai savo darbais meta Dievui iššūkį: „Netarnausiu!” Jie ieško laimės turtuose, didžiuojasi savo gebėjimais. Tik kai mirtis pažvelgia į akis, jie neramiai blaškosi neradę savo gyvenimo prasmės.

Neseniai konsekruota mūsų tautos šventovė – Prisikėlimo bažnyčia. Ar prisiminę šią šventovę nepamąstome, kad tai yra Dievo mums duotas ženklas. Prisikėlimo šventovės konsekracija sutapo su popiežiaus raginimu atsinaujinti. Todėl jis paskelbė Eucharistijos metus, kad vienydamiesi su savo Viešpačiu atgimtume, kad iš naujo atrastume savo Bažnyčią, kad vėl joje pasijustume esą bendro Kūno nariai.

Prisiminę Prisikėlimo šventovę, prisiminkime daugelį mūsų krašto šventovių, ant kurių altorių aukojama Kristaus Eucharistinė auka, kurių klausyklose kunigai Kristaus vardu atleidžia nuodėmes, kurių sakyklose skelbiamas Dievo žodis. Nebūkime tik duonos valgytojai. Būkime ir Dievo žodžio klausytojai!

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“