„Bažnyčios žinios“. 2005 sausio 14, Nr. 1. <<< atgal į numerio turinį

Žemės druska

5 eilinis sekmadienis (A)
Iz 58, 7–8; 1 Kor 2, 1–5; Mt 5, 13–16

Vienas dažniausiai mūsų vartojamų žodžių yra duona. Bet ne ką rečiau minime ir druską, kuri dėl savo savybių turi ne tiktai ūkinę vertę, bet ir simbolinę prasmę. Dažnai sakome: svečius pasitiko su duona ir druska. Druska vertinga dėl savo dviejų savybių: ji pakeičia maisto skonį ir neleidžia maistui gesti.

Pažvelkime į istoriją, pažvelkime į tas dideles permainas, kurias krikščionybė atnešė į žmonijos gyvenimą. Jau pirmieji krikščionybės žingsniai smarkiai keitė visuomenės gyvenimą. Panaikinama vergija, iškeliamas moters vaidmuo visuomenės gyvenime, perkainuojamos moralinės vertybės. Iš tiesų, negalima nematyti tų pasikeitimų, kuriuos krikščionys atnešė pasaulio kultūrai ir civilizacijai.

Antroji svarbi druskos savybė – ji saugo nuo gedimo. Kaip išsilaikytų maisto atsargos, jeigu nebūtų druskos? Per senovines Krikšto apeigas krikštijamajam į burną būdavo įdedama truputis druskos. Toji simbolinė apeiga turėjo priminti, kad žmogaus laukia ne vien malonumai – jam teks patirti ir prakaito sūrumo. Kristus savo apaštalus pavadino žemės druska. Tai reiškia, kad jie nebus saldūs. Kartais jų žodžiai degins sąžines, kaip druska užbarstyta ant atviros žaizdos. Ak, kaip nemėgsta pasaulis tos druskos! Ar ne todėl pasaulis nenori pripažinti Bažnyčios, kad ji, užuot dalijusi saldumynus, neretai pažeria druskos?

Mūsų laikais Bažnyčia ypač susirūpinusi šeima, gyvybe. Tačiau doroviškai atsipalaidavusi visuomenė nenori girdėti žodžių apie atsakomybę, šeimos ištikimybę, gyvybės šventumą. Girdi, kaip galima kištis į žmogaus privatų gyvenimą, kaip galima nurodinėti subrendusiam, išlavintam žmogui?! Ir vis dėlto, jeigu Bažnyčia nesilaikytų Kristaus nurodymų, pataikautų pasaulio įnoriams, ji prasilenktų su Kristaus Evangelijos dvasia ir raide. Ar neprivalo ir mūsų dienomis vyskupai, kunigai, tėvai ir mokytojai būti žemės druska, kuri pristabdytų žmonių moralinį gedimą?

Ne mažiau svarbūs Kristaus žodžiai apie šviesą: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno <…>. Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”. Mūsų šviesos šaltinis yra pats Kristus. Neseniai dalyvavome Viešpaties Aukojimo šventėje. Evangelijos skaitinys mus perkėlė į Jeruzalės šventyklą, kur senelis Simeonas, laikydamas rankose užgimusį pasaulio Gelbėtoją, džiaugėsi ir kalbėjo: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą <…> šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę”. Pats Jėzus apie save sako: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje” (Jn 12, 46).

Didįjį šeštadienį, dalyvaudami pamaldose, mes savo atsineštas žvakeles prisidegame nuo Velykinės žvakės – Paschalo. Tai viena gražiausių Didžiosios savaitės apeigų, simbolizuojanti iš Kristaus gaunamą malonės šviesą.

Vienas misionierius pasakojo apie Afrikos vaikus, kurie negalėjo atsistebėti šviečiančia elektros lempute. Vaikai mėgino ją užpūsti, bet tai jiems nepavyko. Tuomet misionierius priėjo prie sienos ir paspaudė jungiklį. Šviesa pranyko, o vaikai stebėjosi tokiu stebuklu. Tai buvo proga misionieriui papasakoti apie nuostabią Dievo malonės šviesą, kurią gauname iš šviesos šaltinio – Kristaus. Toji šviesa mūsų sieloje išnyksta, kai prarandame su juo ryšį. Mums atsitinka panašiai kaip tai lemputei, kai ji atjungiama nuo elektros šaltinio. Šią tiesą gerai suprato sovietmečio veikėjai. Jų pasitelkti antireliginiai argumentai buvo labai primityvūs. Bet sovietų ideologai gerai suprato, kad tikinčiuosius visomis priemonėmis reikia stengtis atitraukti nuo Bažnyčios, nuo sakramentų praktikos, nuo Eucharistinės aukos. Šiuo požiūriu jie neapsiriko. Jų veikla pasirodė vaisinga. Ir šiandien Bažnyčia jaučia, kiek daug mūsų šalyje užgesusių žiburių. Ji tai mato ir kviečia tikinčiuosius artintis prie šviesos šaltinio. Jau ne kartą girdėjome mūsų vyskupų kvietimą glaudžiau bendrauti su Kristumi Eucharistinėje aukoje. Ypač įsidėmėkime šiuos vyskupų žodžius: „Visiems primename išskirtinai svarbią pareigą švęsti sekmadienį. <…> Įpareigojame visus rūpintis sekmadienio šventimu, ypač dėti pastangas pasiekti ir pakviesti tuos mūsų tikėjimo brolius ir seseris, kurie retai arba net labai retai dalyvauja sekmadienio Mišiose”. (Ganytojų laiškas pradedant švęsti Eucharistijos metus).

Mintimis grįžkime prie paskutinių šios Evangelijos žodžių: „Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus”. Tai paties Kristaus nurodymas, kokia turi būti mūsų šviesa. Tai mūsų geri darbai, tai mūsų krikščioniškas gyvenimas. Kaip Kristus perėjo pasaulį gera darydamas, toks turi būti ir mūsų gyvenimas. Palikęs pasaulį, savo misiją tęsti jis paliko žmonėms. Kristus neturi kitų rankų – tik mūsų rankas, neturi kitų kojų – tik mūsų kojas, neturi kitų lūpų – tik mūsų lūpas.

Savo Kalno pamokslą Kristus sakė ne vien apaštalams, bet susirinkusiai gausiai miniai. Bažnyčia, skaitydama Kristaus Kalno pamokslo žodžius, nori priminti visų mūsų misiją – ir žemės druska būti, ir šviesti pasauliui. Nors daug tamsos matome pasaulyje, pasitikėkime įkvėptais evangelisto žodžiais: „Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė”. Neleisk, Viešpatie, mums būti užgesusiais žiburiais.

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“