„Bažnyčios žinios“. 2005 sausio 14, Nr. 1. <<< atgal į numerio turinį

Gausus atlygis

4 eilinis sekmadienis (A)
Sof 2, 3; 3, 12–13; 1 Kor 1, 26–31; Mt 5, 1–12

Šiandien girdimi palaiminimai atskleidžia mūsų žmogiškosios kelionės tikslą. Paskutinė girdėtos Evangelijos eilutė baigiasi žodžiais: „Jūsų laukia gausus atlygis danguje”. Ar ne per mažai mąstome apie šį gausų atlygį? Pomirtinis gyvenimas – tai pati universaliausia visų religijų tiesa. Viso pasaulio religijos pripažįsta pomirtinį gyvenimą. Juo labiau apreikštoji religija skelbia ne tiktai pomirtinį gyvenimą, bet taip pat Dievą, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (plg. 1 Tim 2, 4). Tad šiandien prisiminkime „gausų atlygį danguje”, apie kurį kalba Kristaus palaiminimai. Bet kas galėtų ką nors tikro pasakyti apie tą atlygį? Tai neįmanoma. Net šv. Paulius prisipažįsta, kad yra bejėgis ką nors pasakyti apie tai, ką „Dievas paruošė jį mylintiems” (1 Kor 2, 9). Žodžiai „žemė”, „dangus”, „skaistykla”, „pragaras” reiškia ne kokias erdvines sąvokas, bet skirtingą žmogaus pasirengimo ir atbaigtumo laipsnį. Tai ne vietos, bet būsenos.

Kunigas Spirago savo pavyzdžių knygoje pasakoja apie turtingą žmogų, kuris, išklausęs pamokslo apie dangų, po pamaldų kreipėsi į pamokslininką: „Kunige, tu nepasakei vieno dalyko – aš norėčiau žinoti, kur yra dangus”. Tuomet kunigas, truputį patylėjęs, atsakė: „Netoli tavo namų gyvena neturtinga našlė su dviem mažais vaikais. Aplankyk ją, sužinok, ko ji labiausiai stokoja, ir jai parūpink. Paskui atsiversk Mato evangelijos 25 skyrių apie paskutinį teismą. Įvykdęs šį gerą darbą, tu sužinosi, kur yra dangus”. Kiekvienas žmogus, padaręs gerą darbą, suteikęs artimui džiaugsmo, nesunkiai supras šį pasakojimą.

Šventasis Raštas apie dangaus laimę kalba žemiškais vaizdais. Dažnai galutinė žmogaus laimė mėginama pavaizduoti puotos įvaizdžiu. Pranašas Izaijas skelbia: „Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais” (Iz 25, 6). Prisiminkime dešimtį mergaičių, kurios pakviestos dalyvauti vestuvių puotoje. Penkios paikosios nepasirūpino, kad jų žibintuose būtų pakankamai alyvos, ir į puotos salę nepateko. Koks skausmas ir nusivylimas! O kokios laimingos protingosios mergaitės, kurios dabar sėdi prie vestuvių puotos stalo! Dalyvavimas puotoje žmogų tarsi pakylėja virš jo grynai biologinių instinktų. Puotoje vyrauja pasitikėjimas, palankumas vienas kitam, jaučiamas šeimininko dosnumas. Prie puotos stalo būna džiaugsminga nuotaika.

Per Mišias kunigo kvietimas į Avinėlio puotą yra išankstinis raginimas rengtis tai valandai, kai iš tiesų būsi pakviestas į Dievo namus. Apreiškimo knygoje skaitome paslaptingus žodžius: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi” (Apr 19,6–7).

Kitas biblinis amžinosios laimės įvaizdis yra miestas. Tai vieta, kur žmogui garantuojama tvarka ir buities gerovė. Mieste žmogus išeina iš savo vienišumo, susiduria su džiaugsmo teikiančia įvairove. Miestas patrauklus tuo, kad įkūnija seniausią saugumo ir bendruomeniškumo idėją. Tiesa, ir mieste matome skurdžių, invalidų ir kitokių nelaimingų žmonių, bet ir jie prisirišę prie savo miesto. Laiško žydams autorius žemiškojo miesto įvaizdžiu kreipia mūsų dėmesį į būsimąjį miestą: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13, 14).

Tą būsimąjį miestą su meile perteikia Apreiškimo knyga: „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apr 21, 2–4).

Didysis ir neišsemiamas dangaus šventųjų laimės šaltinis – pats Dievas. Pasak evangelisto Jono: „Būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra” (1 Jn 3, 2). Dievuje mums atsiskleis Švenčiausiosios Trejybės slėpinys, jame pažinsime jo kūrybos bei pasaulio išganymo slėpinius. Aišku, kad ribotas žmogus savo ribotu intelektu nepajėgtų aprėpti amžinojo, beribio visagalio Dievo, bet, kaip moko didieji teologai, Dievas suteiks žmogui ypatingos šviesos, kad galėtų jį regėti „akis į akį”(plg.1 Kor 13, 12), ir dvasios imlumo, kad suprastų jo meilės didybę.

Teologija moko, kad šalia Dievo regėjimo bus daug kitų laimės šaltinių. Tai visai nauji, be jokios savimeilės santykiai su Jėzumi kaip žmogumi, bendravimas su jo Motina, su šventaisiais, nauji susitikimai su tais, kurie buvo artimi žemiškoje kelionėje – su tėvais, draugais, geradariais. Teologai moko, kad Dangus yra atbaigto pasaulio būsena. Tai visos Dievo kūrybos vainikas. Statybos terminais sakant, dabartinė pasaulio padėtis yra vargingos statybos būsena. Tik kai visa pabaigta, atlikti apdailos darbai, sutvarkyta aplinka – tik tada galima gėrėtis statinio grožiu. Tuomet išdalijami raktai tiems, kurie gyvens rūmuose. Kalbant apie dangų, negalima užmiršti vieno svarbaus žodžio. Tai „amžinybė”. Į klausimą, kiek laiko tęsis dangaus laimė, atsakome: amžinai! Kiek laiko Dievo namų gyventojai neturės kentėjimų, pagundų, sąžinės priekaištų? Amžinai! Kiek laiko būsime savo laimės buveinėje? Amžinai!

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“