„Bažnyčios žinios“. 2005 sausio 14, Nr. 1. <<< atgal į numerio turinį

Bažnyčios statytojai

3 eilinis sekmadienis (A)
Iz 8, 23–9, 3; 1 Kor 1, 10–13. 17; Mt 4, 12–23

Šiandien prisimename pirmuosius Jėzaus apaštališkosios veiklos žingsnius. Jis renkasi savo Bažnyčios statybai talkininkus: Simoną, Andriejų, Jokūbą, Joną – iš viso dvylika. Jiems pirmiesiems jis atvers Dievo karalystės slėpinius, juos pirmuosius įgalios mokyti „visų tautų žmones ir juos krikštyti vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Naujajame Katalikų Bažnyčios katekizme apie apaštalų pašaukimą rašoma: „Kristus, paskyręs Dvylika, juos įteisino kaip kolegiją, tai yra pastovią tarnybą, kuriai vadovauti paskyrė iš jų pačių būrio išrinktą Petrą. Viešpaties valia šventasis Petras ir kiti apaštalai sudarė vieną apaštalų kolegiją” (KBK 880).

Laikui bėgant, šis apaštalų būrelis didės, pasklis – po visą pasaulį, susikurs Bažnyčios hierarchija, kurios priekyje stovės Petro įpėdinis – popiežius. Jis, kaip teisėtas Kristaus vietininkas ir visos Bažnyčios ganytojas, turės Bažnyčioje visišką, aukščiausią ir visuotinę valdžią (plg. KBK 882). Naujojo Testamento knygose kalbama ir apie kunigus bei diakonus, kurie yra vyskupų padėjėjai. Šie kunigystės laipsniai išlieka iki šiol. Ypač svarbus kunigo vaidmuo. Jis gali teikti visus sakramentus, išskyrus kunigystės šventimus.

Žodis Bažnyčia mums siejasi su Bažnyčios vadovais. Kalbant apie Bažnyčios nutarimus, Bažnyčios sprendimus, Bažnyčios misiją, mūsų vaizduotėje iškyla Bažnyčios hierarchija. Bet pati Bažnyčia atmeta mintį, jog ją sudaro tik jos vadovai. Vatikano II Susirinkimas atkreipė mūsų dėmesį, kad kiekvienas pakrikštytasis yra ne tiktai avelė, bet ir ganytojas. Kiekvienas krikščionis yra šaukiamas dalyvauti Bažnyčios statyboje. Štai ką apie tai sako vienas svarbiausių Vatikano II Susirinkimo dokumentų: „Kristus, didysis pranašas, ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio galia paskelbęs Tėvo karalystę, savo pranašavimo uždavinį vykdo toliau <…> tam panaudodamas ne vien hierarchiją, kuri moko jo vardu ir galia, bet ir pasauliečius, kuriuos paskiria liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone” (plg. Apd 2,17–18; Apr 19, 10). Taigi ne vien hierarchija – vyskupai ir kunigai, bet ir pasauliečiai vykdo pasaulio evangelizaciją. Jie įvairiais būdais prisideda prie Bažnyčios palaikymo. „Pasauliečiai ypač pašaukti skleisti Bažnyčią ir jos veiklą tokiomis sąlygomis, kur ji tik jų padedama gali tapti žemės druska” (LG 33). Šis sakinys reikšmingas tuo, kad nurodo pasauliečių veiklos lauką. Jų apaštališkojo darbo dirva yra pirmiausia šeima. Toliau – jų darbovietė, kultūrinio veikimo sritys, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime. Be to, pasauliečiai būti kviečiami Bažnyčios hierarchijos „atlikti kai kurias bažnytines pareigas” (LG 33). Tad visi pasauliečiai turi garbingą pareigą darbuotis, idant dieviškasis išganymo planas vis labiau pasiektų visus visų laikų ir visos žemės žmones. Todėl jiems visur turi būti atviras kelias pagal išgales ir laiko reikalavimus patiems veikliai prisidėti prie Bažnyčios išganomojo darbo. Krikšto dėka visi esame Dievo tauta. Apaštalas Petras savo Pirmajame laiške kreipiasi į visus pakrikštytuosius: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Pt 2, 9). Taigi visi esame įpareigoti garsinti Dievo darbus. Gavę iš Dievo tikėjimo dovaną, turime ja dalytis su kitais.

Iš pasauliečių Bažnyčia nereikalauja pamokslų, nereikalauja vadovauti pamaldoms, bet laukia kitokios veiklos. Pasauliečiai, būdami pasaulyje, atlikdami įvairius darbus gali pasiekti tas vietas, kurių nepasieks joks vyskupas ar kunigas. Jų kilnus gyvenimo pavyzdys yra gražiausias pamokslas, kurį jie gali pasakyti.

Kunigas Spirago savo surinktų gyvenimo pavyzdžių knygoje aprašo tokį įvykį. Vienoje Prahos ligoninėje gydėsi žymus generolas. Jį slaugė viena vienuolė seselė. Nors ir nežinodama savo ligonio aukšto rango, ji taip rūpestingai jį prižiūrėjo ir globojo, tarsi jis būtų jos tėvas. Kartą ligonis, truputį geriau pasijutęs, paklausė seselės, kuo jis galėtų atsilyginti už jos gerumą. Seselė truputį pagalvojusi nedrąsiai pratarė: „Man būtų pats geriausias atlyginimas, jei tamsta sutiktumei pakviesti kunigą”. Generolas nustebo, bet truputį patylėjęs sutiko. Kitą dieną atvyko kunigas, ir senas daugelio kovų veteranas nuoširdžiai atliko išpažintį, priėmė Ligonių patepimą. Išvykus kunigui, ligonis jautėsi pavargęs, bet veidas švietė kilnia rimtimi. Deja, seno generolo sveikata vis silpo. Liga jau buvo įveikusi kovų išvargintą kario kūną, ir jo gyvybė iš lėto geso. Paskutiniai jo žodžiai gerajai seselei buvo: „Dėkoju tau, mano angele, tu grąžinai man Dievą”.

Šiais Eucharistijos metais Lietuvos vyskupai labai įsakmiai visus tikinčiuosius kviečia savo krikščionišką uolumą išreikšti didesne pagarba ir meile Švenčiausiajam Eucharistijos sakramentui. Daugelyje bažnyčių vyks Švenčiausiojo Sakramento adoracijos. Paklausykim savo ganytojų raginimo dažniau pabūti bažnyčiose. Vyskupai labai įsakmiai primena mums sekmadienio rimtį: „Įpareigojame visus rūpintis sekmadienio šventimu, ypač dėti pastangas pasiekti ir pakviesti tuos mūsų tikėjimo brolius ir seseris, kurie retai ar net labai retai dalyvauja sekmadienio Mišiose” (Ganytojiškas laiškas pradedant švęsti Eucharistijos metus). Uoliau dalyvaudami sekmadienio Eucharistinėje aukoje netiktai patys bręsime ir kitiems būsime šviesos žiburiai.



© „Bažnyčios žinios“