„Bažnyčios žinios“. 2004 gruodžio 23, Nr. 24. <<< atgal į numerio turinį


Kun. Vaclovas Aliulis MIC

Apie lietuviškuosius Biblijos vertimus (1)

Reikalas versti šventuosius raštus

Dievo įkvėpimu surašyti šventieji raštai turi galioti įvairioms tautoms ir visokiais laikais, todėl neišvengiamai reikia versti, kai juos priima nauja tauta arba kai pasensta ir miršta pati toji kalba, kuria jie buvo parašyti. Į Kanaano žemę iš Egipto atėjusios izraelitų giminės sukūrė sau hebrajų kalbą, savotišką kanaaniečių ir aramėjų kalbų junginį. Ta kalba buvo vartojama iki Babilonijos tremties, ir ja parašyta didžioji dauguma Senojo Testamento knygų. Tremties metais įvyko lūžis, izraelitai (nuo tol vadinami žydais) priėmė Artimuosiuose Rytuose labiausiai paplitusią aramėjų kalbą, o hebrajiškoji liko Šventraščio, mokslininkų kalba. Kai sugrįžus iš tremties buvo atstatyta Šventykla, Rašto mokovas Ezra su levitais visą dieną nuo pakylos skaitė susirinkusiai tautai Šventąjį Raštą hebrajiškai ir čia pat vertė aramėjiškai. Beje, Egipte pasklidusiems žydams, užmiršusiems protėvių kalbą, jų mokslininkai išvertė Senąjį Testamentą į to meto kultūrinę graikų kalbą. Tai vadinamasis 70-ties vertėjų darbas – Septuaginta.

Senieji krikščioniškieji Biblijos vertimai

Kai priėmė krikščionybę sirai, armėnai, gruzinai, IV amžiuje imta versti Šv. Raštą į šių tautų kalbas. Vakarų Romos imperijoje vis labiau įsigalint lotynų kalbai, radosi vadinamasis Senasis vertimas į šią kalbą – Vetus Latina, gerokai netobulas. Didis mokslininkas ir Šventojo Rašto mylėtojas šv. Jeronimas nuvyko į Šventąją Žemę, iš žydų mokslininkų išmoko hebrajiškai (jau pirmiau tobulai mokėjo graikiškai) ir puikiai išvertė visą Senąjį ir Naująjį Testamentą į vadinamąją Liaudies lotynų kalbą – Versio Vulgata. Tūkstantį metų su viršum Vakarų Europoje lotynų kalba buvo mokslo bei kultūros kalba. Visa (negausi) šviesuomenė ją mokėjo ir galėjo skaityti vienuolių perrašinėjamą Bibliją. Pramokusi tą kalbą ir žemesnioji dvasininkija gebėjo liaudies kalba aiškinti Šventojo Rašto, ypač evangelijų, skaitinius. Prof. Zigmas Zinkevičius yra radęs sename (XIV–XV a.) Vilniaus pranciškonų bažnyčios mišiole virš lotyniško teksto užrašyta retesnių lietuviškų žodžių.

Didysis posūkis su Reformacija

Dr. Martynas Liuteris ir kiti XVI a. katalikybės reformatoriai pasiryžo padaryti Šventąjį Raštą prieinamą ne tik šviesuomenei, bet ir kiekvienam tikinčiajam, todėl stropiai ėmėsi versti Bibliją į tautines kalbas. Pats Martynas Liuteris parengė jos vertimą gyva, vaizdinga ir suprantama to meto vokiečių kalba. Nemažai liuteronybę priėmusių tautų paskui versdavo į savąsias kalbas nebe iš hebrajų, graikų, lotynų kalbų, o iš vokiškosios Liuterio Biblijos.

Liuteris iš tiesų nebuvo pirmasis vertėjas. Iki jo priskaičiuojama 18 vokiškų Biblijos vertimų, bet jie likdavo rankraščiuose, kolei nebuvo spaudos. Reformatorių laimė, kad prieš kelias dešimtis metų buvo išrasta spauda. Jonas Gutenbergas kaip pirmąją knygą išspausdino lotyniškąją Vulgatą (1455), o reformatoriai nedelsdami ėmė spausdinti naujus Biblijos vertimus į tautines kalbas.

Pirmieji lietuviški vertimai (daugiausia protestantų)

Dar prieš spaudos išradimą Lietuva savaip yra prisidėjusi prie pirmojo Biblijos vertimo į lenkų kalbą (1453–1461): jį užsakė ir globojo iš Rytų Lietuvos kilusi karalienė Sofija Alšėniškė, Jogailos žmona, šv. Kazimiero senelė. Kaip jau minėta, į lietuvių kalbą Evangelijos tekstus tik žodžiu versdavo pamokslininkai. Raštu versti pirmieji suskato evangelikai liuteronai. Jau Martynas Mažvydas į savo Katekizmą (1547) įdėjo dviejų psalmių vertimą. Baltramiejaus Vilento parengtas evangelijų ir epistolių (apaštalų raštų) sekmadieniams ir šventėms rinkinys buvo išleistas 1579 m. (Vilniaus universiteto įkūrimo metais). Žemaičių kapitulos kanauninko Mikalojaus Daukšos parengta atitinkama katalikų knyga Postilla, išleista 20 metų vėliau, turtingesnė tuo, kad pateiktos ir plačios homilijos.

Toliau ilgai Biblijos vertimais pirmavo broliai protestantai. Prūsų kilmės pastorius Jonas Bretkūnas išvertė visą Bibliją (baigė 1590), kuri nebuvo išspausdinta, tik plito nuorašais. Lietuvos evangelikų reformatų vadovybė buvo nepatenkinta Samuelio Boguslavo Chylinskio vertimu (1667–1669), ir jo spausdinimas Londone nutrūko. Visas Naujasis Testamentas pirmąkart išleistas Karaliaučiuje 1701 m. (vertė Samuelis Bytneris), o ištisa lietuviška Biblija pasirodė taip pat Karaliaučiuje 1735 m. Vertėjų pastorių grupei vadovavo Jonas Jokūbas Kvantas (Quandt) ir Jonas Berentas, tad paprastai vadinam Kvanto Biblija. Iš pavardžių matyti, kad vertėjai nebuvo etniniai lietuviai, bet tarp lietuvių gyvenę ir jų kalbą išmokę. Paskui vertimą tobulino lietuviai Liudvikas Rėza ir Fridrichas Kuršaitis. Rėzos-Kuršaičio vertimas per du šimtmečius, iki pat XX a. vidurio, buvo porą dešimčių kartų pakartotinai spausdinamas ir vartojamas lietuvių protestantų bažnyčiose ir namuose.

Katalikų lietuviškųjų vertimų vėlavimas

Kadangi XVI a. Vakarų krikščionija suskilo, paskelbus Bibliją vieninteliu tikėjimo šaltiniu, atmetant autoritetingą Bažnyčios mokymą bei Šventąją Tradiciją, Tridento Susirinkimas uždraudė katalikams skaityti Vyskupų nepatvirtintus Biblijos vertimus ir be katalikiškų komentarų. Taigi Lietuvos katalikiškoji visuomenė nesinaudojo Karaliaučiuje leidžiamais brolių protestantų vertimais ne tik dėl svetimo gotiško šrifto, bet ir dėl šio draudimo. Katalikų dvasininkija tenkinosi sekmadieniais bei šventėmis skaitomų Evangelijos ištraukų leidiniais. Jėzuito Jono Jaknavičiaus 1637 m. baigtos rengti Ewangelie polskie y litewskie buvo Vilniuje leidžiamos dešimtis kartų ir skaitomos bažnyčiose iki pat XX a. pradžios; jų kalba patobulinta 1705 m. ir buvo tobulinama vėliau (2). Kai Vakarų ir Vidurio Europos šalyse vienas po kito leisti nauji arba kartojami ankstesni protestantų ir katalikų Biblijos vertimai, Didžiojoje Lietuvoje buvo tenkinamasi tuo, kad dvasininkai, aristokratai ir visa šviesuomenė mokėjo lenkiškai, o ta kalba netrūko katalikiškų Biblijos vertimų: garsusis jėzuito Jokūbo Wujeko vertimas paskelbtas jau 1599 m. ir vėliau kartojamas.

Pagaliau 1816 m., t .y. 111 metų po Bytnerio NT, Vilniuje pasirodė Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio išverstas visas Naujasis Testamentas. Jis buvo išleistas su Rusijos Biblijos draugijos parama, be komentarų, taigi pažeidžiant Tridento Susirinkimo taisykles, bet kadangi vertėjas – vyskupas, tai buvo bažnytinės vyresnybės toleruojamas.

Po Giedraičio rūpinosi versti Šv. Raštą garsūs vyskupai. Motiejus Valančius išvertė Dovydo psalmes, Antanui Baranauskui mirtis sutrukdė baigti daugiau negu įpusėtą visos Biblijos vertimą.

Pirmąjį katalikišką viso Šventojo Rašto vertimą su plačiu komentaru parengė kanauninkas, Žemaičių vyskupijos seminarijos profesorius Juozapas Skvireckas, vėliau Kauno arkivyskupas. Vertimas išleistas Kaune šešiais tomais: pirmasis 1911-aisiais, paskutinis 1937 m., t. y. 202 metais vėliau už vadinamąjį J. J. Kvanto vertimą, išėjusį Karaliaučiuje 1735 m. J. Skvirecko verstas NT sulaukė bent penkių laidų Lietuvoje ir išeivijoje, o visas Šv. Raštas pakartotas Romoje apie 1955 m. ir Vilniuje, Pasaulinės literatūros serijoje, apie 1988 m.

Gausus vertimų derlius XX a. antrojoje pusėje

XX amžiuje tolydžio augo susidomėjimas Biblija įvairiausiuose kraštuose, ne vien tikinčiųjų, bet apskritai mąstančių žmonių gretose. To amžiaus antrojoje pusėje lietuvių išeivijoje pasirodė keli dr. Algirdo Jurėno (sekmininko) NT ir Psalmyno leidimai, o 2000 m. ir visa Biblija su mokslingu aparatu, taip pat Kosto Burbulio (metodisto) visos Biblijos vertimas (12 tomelių) su pirmuoju protestantišku maldingu komentaru ir liuterono Alfredo Vėliaus išversta Biblija, sekanti Rėzos-Kuršaičio kalba bei stilistika. Tuo pat metu Katalikų Bažnyčia padarė ryžtingą posūkį, Vatikano II Susirinkime pareikalavusi Šventuoju Raštu grįsti ir teologiją, ir maldingumo gyvenimą, taip pat paraginusi katalikus jo vertimo ir skleidimo darbe bendradarbiauti su krikščionimis nekatalikais.

Ekumeninis bendradarbiavimas gražiai rutuliojasi Lietuvoje, daugiausia per Lietuvos Biblijos draugiją. Jo vaisius – ekumeninė Biblija, išėjusi iš spaudos prieš 5 metus (ji netrukus bus pakartota naujai sumaketuota). Šventųjų knygų vertimus parengė katalikų dvasininkai kun. Česlovas Kavaliauskas (1972, 1984) bei prel. Antanas Rubšys (1991–1995, 1998). Ką tik pasirodžiusioje Keturių evangelijų sinopsėje (tai iš viso pirmas tos rūšies leidinys lietuvių kalba) evangelijų tekstai paimti kaip tik iš minėtojo ekumeninio Biblijos leidimo. Manyčiau, laukiamasis naujas ekumeninės Biblijos leidimas ar Sinopsė galėtų būti tinkamas paminklas Biblijos draugijų sąjūdžio 200-osioms metinėms pagerbti.

Vilnius, 2004 12 10


(1) Pranešimui panaudota autoriaus straipsnio „Nuo fragmentų iki Ekumeninės Biblijos“ medžiaga, išspausdinta knygoje Biblija Lietuvos dvasinėje kultūroje. Vilnius, 2003, p. 7–14.
(2) Žr. Milda Lučinskienė. Jonas Jaknavičius – pirmasis katalikiškų Evangelijų vertėjas, in: Biblija Lietuvos dvasinėje kultūroje. Vilnius, 2003, p. 68–84.