„Bažnyčios žinios“. 2004 gruodžio 23, Nr. 24. <<< atgal į numerio turinį


Kun. Robert J. Daly SJ

Auka – kelias į Velykų slėpinį

„Ar sužinojote, kas yra auka?“ – klausia klebonas ką tik tikybos mokytojos į priekinius bažnyčios suolus atvestų mokinių. „Taip, – drąsiai atsakė jie, – auka reiškia atsisakyti to, ką myli“. Aš nusivylęs sudejavau, bet klebonas džiaugsmingai patvirtino teiginį ir pasisuko į altorių, norėdamas pradėti švęsti Mišių auką (lotyniškai: sacrificium). Tai vyko parapinėje Vokietijos bažnyčioje prieš keletą metų, bet galėjo atsitikti daugybėje bažnyčių visame pasaulyje. Kai kalbama apie auką, aišku, kad tai viena iš labai menkai suprantamų sąvokų – net tarp geriausių mokytojų ir katechetų.

Auka paprastai apibūdinama kaip „sunaikinama arba suvalgoma dovana Dievui“. Ji atspindi vidinį aukojimąsi ir atsidavimą Dievui, jos tikslas – pripažinti Dievo visagalybę, susitaikinti su Dievu, dėkoti už palaimą ar jos prašyti. Visai neblogai apibūdinta. Gali būti, kad dauguma žmonių taip mano ir supranta žodį „auka“. Bet kaip krikščioniškosios aukos aprašymas – šis tiesiog kenksmingas. Kodėl? Mat mus kviesdamas į Velykų slėpinį Jėzus panaikino šios rūšies auką.

Pasaulio religijų auka, kur sunaikinama dovana ar atnaša yra esminė aukos savybė, negali būti pritaikoma Kristaus aukai ir krikščioniškajai aukai, nes yra visiškai atvirkščiai. Iš esmės, toks palyginimas reikštų, kad nekrikščioniška auka paaiškina krikščioniškosios aukos reikšmę. Pavyzdžiui, 16 a. polemikose aiškindami, kas yra „Mišių auka“, katalikai stengėsi įrodyti, o protestantai paneigti, kad Eucharistijos šventime auka tikrai sunaikinama. Apgailėtina, kad abi pusės ne nuo to galo pradėjo ir klaidingą klausimą kėlė. Nei vieni, nei kiti nepradėjo nuo to, nuo ko turėjo pradėti – nuo pirmųjų krikščionių, pradėjusių taikyti aukos sąvoką kalbant apie Kristų, krikščionišką gyvenimą ir Eucharistiją.

Kaip galima auką suprasti savitai, kaip Kristaus įvykį ir mūsų kelią į Velykų slėpinį? Krikščioniškasis atsakymas pradedamas nuo krikščionybės tikėjimo branduolio – Švč. Trejybės slėpinio – ir nuo Eucharistijos, krikščionybės centrinio veiksmo.

Auka Trejybės požiūriu

Krikščioniškoji auka turi tris susietus vyksmus. Ji prasideda ne nuo mūsų, bet nuo save aukojančio Dievo Tėvo, dovanojančio Sūnų. Antrasis vyksmas yra Sūnaus visiškai laisvas ir visuotinis meilingas atsiliepimas savo žmogiškumu. Trečiasis vyksmas – ir tik čia krikščioniškoji auka tampa tikra, – kai žmonija Dvasioje įtraukiama į Tėvo ir Sūnaus save aukojantį, save dovanojantį ryšį.

Tai krikščioniškosios aukos esmė. Visa kita – sudedamosios dalys. Kadangi Dievo meilė kaip tik reiškiasi per tas daleles, į jas ir pažvelkime.

Pirmasis vyksmas yra Tėvo pasiaukojimas. Turime vis sau priminti, kad niekas neprasideda nuo mūsų; viskas prasideda nuo Dievo. „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų“ (žr. 1 Jn 4, 10). Iš Dievo prasideda Tėvo pasiaukojimas dovanojant Sūnų. Tai Tėvas, duodantis save, o ne „atiduodantis, ką myli“; ir, svarbiausia, tai nėra kažkas, ką Tėvas dėl Sūnaus padaro. Kadangi visos krikščioniškosios aukos tuo prasideda, auka niekad nėra kažko atsisakymas, juo labiau tai, ką kas nors dėl kito padaro. Jeigu taip būna, auka nėra krikščioniška. Kas tarp Tėvo ir Sūnaus įvyksta, yra visiškai laisvas, visiškai meilingas, visiškai bendras savęs atidavimas. Patriarchalinėse kultūrose „aukos“ samprata leido suvaržyti moteris; jos teisėtai atmeta tokią „aukos“ sąvoką, nes ji visai nekrikščioniška.

Antrasis vyksmas – Sūnaus pasiaukojantis „atsiliepimas“ savo žmogiškumu ir Šventosios Dvasios galia. Rašau „atsiliepimas“ kabutėse, nes kalba gali ir užslėpti, ir atidengti. „Atsiliepimas“ turi priešingybės ar iššūkio atspalvį. Bet nieko tokio nėra visuotiniame, sutartinai save atiduodančiame Tėvo ir Sūnaus ryšyje. Tai žinome iš mūsų žmogiškosios meilės patirties, net ir iš filmų bei literatūros. Kai tikra žmogiška meilė artėja prie pilnatvės, bet koks priešiškumas ar iššūkis nyksta, ir abu vis labiau tampa viena. Žodis „žmogiškumu“ primena mums scholastinį mokymą, kad Jėzaus žmogiškasis gyvenimas yra mūsų išganymo instrumentinė priežastis arba „vyrius“. Visa tai, aišku, apima Kristaus prisikėlimą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą. Bet kadangi krikščionys paprastai Kristaus auką sieja su jo kančia ir mirtimi ant kryžiaus, turėtume iš arčiau į tai pažvelgti.

Dabar būtume gundomi svarstyti atvirkščiai – tai yra leisti nekrikščioniškai aukos sampratai (kur akcentuojamas aukos sunaikinimas) – aiškinti ir drauge nuslėpti gilesnę Kristaus aukos reikšmę. O Kristaus mirtyje galima rasti daug sąsajų su kitų religijų aukomis, pvz., materiją, veikėjus ir gavėjus.

Šitaip atvirkščiai svarstant, sutelkus dėmesį į sunaikinamą atnašą, aukos materija būtų nukankintojo Jėzaus kūnas. Tačiau iš vidaus, kaip Švč. Trejybės veiksmas, pirminė aukos materija (čia šis žodis vartojamas sąlygiškai) yra tobulai laisva, pasiaukojanti, save atiduodanti Dvasia, Sūnaus meilė Tėvui ir mums. Štai Kristaus aukos galutinė ir esminė reikšmė; tradicinė teologija aiškina ją kaip nekruviną auką ar sakramentinį buvimą Eucharistijoje.

Nuosekliai imant, kryžiaus aukos veikėjai būtų romėnų ir žydų pareigūnai arba pats Jėzus, „vykdantis“ savo mirtį, ar Tėvas, kuris „nepagailėjo savo Sūnaus“ (Rom 8, 32). O Mišių aukos veikėjai būtų apeigų tarnai (po liturginės reformos įskaitant ir susirinkusią bendruomenę). Tačiau žvelgiant į Švč. Trejybės veiksmą, veikėjai yra Švč. Trejybė, o tada liturgijai susirinkusi bendruomenė, kaip konkreti istorinė Kristaus Kūno tikrovė dabar, šiuo metu, šioje vietoje, Dvasios galia patvirtinanti savo sandorinį, santuokinį ryšį su Dievu.

Ir pagaliau, kas būtų aukos vyksmo gavėjai? Prieš daugiau nei 2000 metų graikų filosofija teigė, kad visiška nesąmonė stengtis ką nors Dievui aukoti. Kai į Kristaus auką ir Mišių auką žiūrime kaip į Švč. Trejybės veiksmą, matome, kad tikrai nėra gavėjų. Joks daiktas niekam nedovanojamas. Liturgijos teologo Edwardo Kilmartino SJ ir antropologo Rene Girard’o teigimu, tai, ką Dievas vykdė Jėzuje Kristuje, panaikino įprastą pasaulio religijų aukos sąvoką.

Trečiasis vyksmas – tikinčiųjų pasiaukojimas. Šiuo vyksmu krikščioniškoji auka tampa tikra (aišku, neatskiriama nuo Kristaus aukos). Štai vėl žodžiai uždengia ir atidengia. Tiksliau, tai ne tikinčiųjų veikimas, o tai, kas jiems atsitinka, kai tos pačios Jėzuje buvusios Dvasios galia jie įtraukiami į visiškai laisvą, visiškai meilingą, visiškai save atiduodančią sutartinę Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilę. Taip būna ir su žmogiška meile. Mes įsimylėjimą patiriame ne kaip savo pačių veiksmą, bet kaip mus paveikiantį vyksmą, ištraukiantį mus iš savęs ir perkeliantį – kad ir neilgam – į visuotinio pasitenkinimo būseną, kuri yra dangaus kąsnelis.

Auka ir Eucharistija

Norėdami Eucharistiją – Mišių auką – suprasti, turėtume, kaip Edwardas Kilmartinas siūlo, suvokti ją kaip santuokos apeigas. Dėmesys nukreiptinas į Bažnyčios ir jos dieviškosios sandoros Sutuoktinio susitikimą. Suvokdami Eucharistiją kaip santuokines apeigas, lengviau suvoksime ryšį tarp Eucharistijos ir mūsų kasdienio gyvenimo. Lygiai kaip santuoka, kuri užsibaigtų tik pačiomis sutuoktuvių apeigomis, nebūtų tikra santuoka, taip ir Eucharistija, pasibaigianti bažnytinėmis apeigomis, niekad netampa tikra Eucharistija.

Apgailestautina, kad konkretus Eucharistijos šventimas ir uždengia, ir atidengia joje vykstantį ar vyksiantį slėpinį. Čia turime vėl pažvelgti į komponentus.

Iš visų senųjų ir šiandieninėms įtaką darančių Eucharistijos maldų (nuo dėkojimo giesmės – prefacijos – iki didžiojo Amen) aišku, kad veiksmais bei žodžiais apeigų pirminis veikėjas yra liturginė bendruomenė. Vadovaujantis liturgijai niekad nekalba savo vardu, niekad nekalba lyg atskiras nuo bendruomenės ar kaip tarpininkas tarp Dievo ir bendruomenės.

Šioje maldoje susirinkusi bendruomenė Šventosios Dvasios galia per Sūnų kreipiasi į Dievą Tėvą. Ji prasideda šlovinimu ir padėka už sutvėrimą, sandorą ir atpirkimą, kildama aukštyn it kokiu crescendo, kai vadovaujantis kartoja Jėzaus, įsteigiančio Eucharistiją tą naktį prieš savo mirtį, žodžius. Be galo svarbu tai, kad šie žodžiai nėra veikiantieji. Tai, kas vyksta, vyksta ne „kunigo veiksmu“, anot populiarios giesmės žodžių, o veikiant Šventajai Dvasiai. Tai kas gi iš tikrųjų vyksta – ne tik tuomet, kai kartojami Eucharistiją įsteigiantys Jėzaus žodžiai, bet ir per visą Eucharistijos vyksmą bei maldą?

Vyksta du susiję perkeitimai. Bendruomenė meldžia Šventąją Dvasią ateiti ir pašventinti tiek duonos bei vyno dovanas, tiek ir pačią bendruomenę. Tikėdama, kad bendruomenės perkeitimas bent prasidėjo – pilnatvė bus tik laikų pabaigoje – bendruomenė meldžiasi už Bažnyčios bei pasaulio reikmes, tada ruošiasi artintis ir priimti tai, kas, pasak šv. Augustino, ji jau pati yra – Kristaus kūnas.

Kai klausiame, kodėl šie perkeitimai vyksta, labai aišku, kad duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus kūną yra ne savitikslis veiksmas, bet atliekamas bendruomenės labui, kad vitikslis veiksmas, bet atliekamas bendruomenės labui, kad ji būtų perkeista į tikrą ir gyvą Kristaus kūną. Viso vyksmo tikslas nėra tik tai, kad eucharistinis Kristaus kūnas būtų ant šio ar kito altoriaus. Tikslas – bendruomenei būti vis labiau perkeistai į bažnytinį Kristaus kūną, arba, kaip čia aiškinome, būti vis artimiau įtraukiamai į visiškai laisvą, visiškai meilingą, visiškai save atiduodančią sutartinę Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilę. Be šito eucharistinis buvimas neturi reikšmės.

Sielovadinis siūlymas

Jeigu krikščioniškoji auka reiškia būti įimtiems į visiškai laisvą, tobulai save atiduodančią sutartinę Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilę, ar turėtume vartoti žodį „auka“, turintį tiek neigiamų prielaidų, visai slepiančių šią nuostabią tikrovę? Bet negalime to žodžio išbraukti. Tai prieš kelis dešimtmečius tvirtino ir Davidas N. Poweris OMI. Siūlau pirmiausia pasitelkti žmonių turimą tikros krikščioniškos aukos patirtį ir tik tada prireikus tą žodį vartoti.

Tik patyrę pasiaukojančią meilę – tėvų, slaugytojų, sutuoktinių, mokytojų ar bičiulių – gali įsivaizduoti, kokia yra Dievo pasiaukojanti meilė. Pradėdami nuo tokios patirties, nuo žmogiškų ir mums visapusiškos žmogiškos laimės nuojautą teikiančių išgyvenimų, tvirtiname, kad krikščioniškoji auka jau vyksta žmonių gyvenime, nevartodami to žodžio. Dar niekam nesakius, jie jau žino, kad tai gyvenime – ir žmogaus viltyje – gražiausia. Suvokdami, jog kančia praeina, o meilė išlieka, jie lengviau supras sunkius ir skaudžius dalykus, lydinčius pasiaukojančią meilę. Jie supras, kad save atiduodanti meilė – ir ne ją lydinti kančia – yra Kristaus aukos esmė. Jie žinos, kad save kitiems atiduodanti meilė yra jų pačių aukos esmė. Tada aukos reikšmė bus atskleista.

Parengė kun. A. Saulaitis SJ


© „Bažnyčios žinios“