„Bažnyčios žinios“. 2004 birželio 30, Nr. 12. <<< atgal į numerio turinį


Kardinolas Josephas Ratzingeris

Eucharistija, bendrystė ir solidarumas

Pranešimas Benevento arkivyskupijos Eucharistiniame kongrese 2002 m. birželio 2 d.

Benevento arkivyskupija, rengdamasi Eucharistiniam kongresui malda, mąstymu ir artimo meilės darbais, vadovaujama savo ganytojo arkivyskupo Serafino Sprovieri, pasiūlė panagrinėti giluminį ryšį: kaip giliausias sakramentinis Bažnyčios slėpinys – šventoji Eucharistija – esmingai susijęs su praktiškiausiu ir žemiškiausiu Bažnyčios įsipareigojimu, jos gailestingosios meilės darbais dalijantis, sutaikant ir vienijant.

Ankstyvojoje Bažnyčioje Eucharistija dažnai būdavo vadinama paprasčiausiai „agape”, t. y. „meile”, arba tiesiog „pax”, t. y. „taika” arba „ramybe”. To meto krikščionys šitaip išreikšdavo nesuardomą ryšį tarp paslaptingo Dievo buvimo slėpinio ir tarnavimo taikos labui praktikos, arba krikščionių buvimo taika. Ankstyvųjų amžių krikščionys neišgyveno skirtumo tarp to, ką šiandien vadiname ortodoksija ir ortopraktika, kitaip tariant, skirtumo tarp teisingos doktrinos ir teisingo veikimo. Darant tokią perskyrą, paprastai numanoma tam tikra panieka ortodoksijos sąvokai: žmonės, besilaikantys teisingos doktrinos, paprastai kelia nedaug simpatijų, jie būna griežti ir potencialiai netolerantiški. Žmonės, žvelgiantys kritiškai į ortodoksiją, linkę manyti, jog viskas priklauso nuo „teisingo veikimo”, palydimo doktrinos, kuri suvokiama kaip nuolat atvira tolesnei diskusijai. Besilaikantiems tokio požiūrio pagrindinis dalykas yra doktrinos nešami vaisiai, o kelias, vedantis į teisingą veikimą, yra nereikšmingas dalykas. Toks sugretinimas būtų nepriimtinas ir nesuvokiamas ankstyvojoje Bažnyčioje, nes anuomet krikščionys teisingai suvokė, jog sąvoka „ortodoksija” reiškia ne „teisingą doktriną”, bet tikrą Dievo pagarbinimą ir pašlovinimą.

Jie buvo įsitikinę, jog viskas priklauso nuo teisingo santykio su Dievu, žinojimo, kas jam patinka, ir supratimo, ką reikia daryti norint tinkamai atsiliepti. Dėl to Izraelis mylėjo įstatymą: iš jo jie pažino Dievo valią, žinojo, kaip dera gyventi ir kaip tinkamai garbinti Dievą: veikiant pagal jo valią, pasaulyje įvedant tvarką ir atveriant pasaulį transcendentybei.

Kristus mus moko, kad šlovinant Dievą pasaulis tampa teisingas

Krikščionims atsiskleidė naujas džiaugsmas: nuo Kristaus laikų jie suprato, kaip dera garbinti Dievą ir kaip būtent per tai pasaulis tampa teisingas. Šių dalykų – Dievo pašlovinimo ir teisybės įsivyravimo – sąsają angelai skelbė tą šventą naktį: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms” (Lk 2, 14). Dievo šlovė ir taika žemėje yra neatskiriami dalykai. Kur nepaisoma Dievo, ten pasaulyje griūva taika. Be Dievo mūsų neišgelbės jokia ortopraktika. Iš tikrųjų nėra tokios ortopraktikos, kuri būtų savaime teisinga, atsietai nuo gėrio pažinimo. Valia be pažinimo yra akla, taip pat ir veikimas, ortopraktika be pažinimo yra akla ir veda į bedugnę. Didžioji marksizmo apgavystė buvo teiginys, jog apie pasaulį pakankamai ilgai mąstyta ir pagaliau atėjo laikas jį keisti. Tačiau jeigu nežinome, kokia kryptimi reikia jį keisti, jei nesuvokiame jo prasmės ir vidinio tikslo, tuomet keitimas tampa destrukcija – tai jau esame matę ir tebematome. Tačiau teisingas yra taip pat atvirkštinis dalykas: vien neįgyvendinama ir nevedanti į veikimą doktrina tampa tuščiu nenaudingu kiautu. Tiesa yra konkreti. Žinojimas ir veikimas yra glaudžiai susiję, panašiai kaip tikėjimas ir gyvenimas.

1. Eucharistija

Šiandien Eucharistija dažniausiai – ir visiškai teisėtai – vadinamas Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentas, Viešpaties įsteigtas jo kančios išvakarėse. Ankstyvojoje Bažnyčioje šis sakramentas vadintas ir kitokiais vardais – iš jų jau minėti agape ir pax. Drauge su šiais pavadinimais vartotas taip pat synaxis – daugelio sambūris, susirinkimas. Protestantai šį sakramentą vadina „Vakariene”: sekant Liuteriu, besivadovavusiu vien Raštu, siekta grįžti prie biblinių ištakų. Šv. Pauliaus raštuose šis sakramentas iš tikro vadinamas „Viešpaties vakariene”. Tačiau reikšminga tai, jog šis pavadinimas labai greitai nunyko ir nuo antrojo amžiaus nebebuvo vartojamas. Ar tai, pasak Liuterio mokymo, buvo nutolimas nuo Naujojo Testamento, ar kas kita?

Iš tikrųjų Viešpats įsteigė šį sakramentą susiedamas jį su valgiu, tiksliau žydų Velykų vakariene, taigi pradžioje jis buvo susijęs su valgymo susirinkimu. Tačiau Viešpats neįsakė kartoti Velykų vakarienės, kuri sudarė ano įvykio aplinką. Velykų vakarienė nesutapo su Viešpaties sakramentu ir jo naująja dovana. Velykų vakarienę buvo galima švęsti tik kartą per metus. Taigi Eucharistijos šventimas buvo atsietas nuo suėjimo vakarieniauti; tai vyko tolydžio silpnėjant Įstatymo saitams ir žydams bei pagonims (pirmiausia pagonims) įsijungiant į Bažnyčią. Sąsaja su vakariene pasirodė esanti išoriška, sudaranti prielaidų dviprasmybėms ir piktnaudžiavimams, kaip plačiai aprašė Paulius Pirmajame laiške korintiečiams.

Žodžio liturgija, dėkojimo malda, steigimo žodžiai

Bažnyčia, įgydama sau būdingą sąrangą, laipsniškai išlaisvino šią ypatingą – naują ir nuolatinę – Viešpaties dovaną iš seno konteksto ir suteikė jai naują formą. Tai įvyko sąsajos su žodžio liturgija, kuri atsirado sinagogos pavyzdžiu, dėka; taip pat dėl to, kad Viešpaties steigiamieji žodžiai buvo didžios dėkojimo maldos viršūnė. Tas dėkojimas taip pat kilo iš sinagogos tradicijų ir galiausiai iš Viešpaties, kuris aiškiai pagal žydų tradiciją dėkojo Dievui ir šlovino jį. Tačiau Viešpats pabrėžtinai praturtino tą dėkojimo maldą ir suteikė jai unikalią gelmę dovanodamas savo Kūną ir Kraują.

Per šį veiksmą ankstyvieji krikščionys tolydžio suvokė, kad Paskutinės vakarienės įvykio esmė buvo ne avinėlio ar kitų tradicinių patiekalų valgymas, bet didi dėkojimo malda, kurios šerdį dabar sudarė paties Jėzaus žodžiai. Šiais žodžiais jis perkeitė savo mirtį, paversdamas ją savidavos dovana tokiu būdu, kad dabar mes galime dėkoti už jo mirtį. Taip, tik dabar tapo įmanoma be išlygų dėkoti Dievui, nes siaubingiausias dalykas – Atpirkėjo ir visų mūsų mirtis – meilės aktu buvo perkeista į gyvenimo dovaną.

Eucharistija ir Eucharistijos malda

Taigi Eucharistija buvo atpažinta kaip esminė Paskutinės vakarienės tikrovė – tai šiandien vadiname Eucharistijos malda, ir ji tiesiogiai kyla iš Jėzaus maldos jo kančios išvakarėse ir sudaro naujos dvasinės aukos šerdį. Dėl to daugelis Bažnyčios tėvų apibūdino Eucharistiją tiesiog kaip oratio (maldą), kaip „žodžio auką”, kaip dvasinę auką, tokią, kuri savo medžiaga iš esmės pasikeičia: duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju, naujuoju maistu, maitinančiu mus prisikėlimui ir amžinajam gyvenimui. Šitaip visa žodžių ir medžiaginių elementų struktūra rengiamasi amžinajam vestuvių pokyliui. Toliau dar grįšime prie šios sąsajos. Kol kas svarbu suprasti, kodėl krikščionys katalikai vadina šį sakramentą ne „Vakariene”, bet „Eucharistija”. Ankstyvoji Bažnyčia palengva suteikė šiam sakramentui jam būdingą formą, ir būtent šiuo būdu, vadovaujama Šventosios Dvasios, Bažnyčia aiškiai atpažino ir teisingai ženklais perteikė tikrą šio sakramento, kurį Viešpats iš tikrųjų „įsteigė” tą vakarą, esmę.

Tyrinėdami procesą, per kurį Eucharistijos sakramentas tolydžio įgavo savo formą, galime vaizdžiai suvokti gilų Rašto ir tradicijos ryšį. Biblijos nagrinėjimas pasitelkus tik istorinį kontekstą mums neleidžia pakankamai gerai suvokti tai, kas esminga. Ši įžvalga ateina tik per Bažnyčios, gyvenusios Raštu, suvokusios giliausias jame glūdinčias intencijas ir padariusios jas mums prieinamas, gyvą praktiką.

2. „Communio“

Antrasis jūsų Eucharistinio kongreso pavadinimo žodis – bendrystė – mūsų laikais tapo madingas. Tai vienas iš prasmingiausių ir būdingiausių krikščioniškosios tradicijos žodžių. Būtent todėl labai svarbu suvokti visą jo reikšmės gylį ir plotį.

Pasidalysiu labai asmeniška įžvalga. Su keliais bičiuliais – visų pirma Henri de Lubacu, Hansu Ursu von Balthasaru, Louis Bouyer, Jorge Medina – sumanėme įkurti žurnalą, skirtą pagilinti ir plėtoti Susirinkimo paveldą. Ieškojome žodžio, kuris visapusiškai perteiktų šio leidinio tikslą. Žurnalas buvo pradėtas leisti 1965-aisiais, paskutiniaisiais Vatikano II Susirinkimo metais; tai turėjo būti nuolatinis Susirinkimo dvasios balsas, ir žurnalas buvo pavadintas Concilium. Hansas Küngas savo veikale „Bažnyčios struktūros” manė atradęs žodžių Ekklesia (Bažnyčia) ir Concilium reikšmės ekvivalentiškumą. Abiejų žodžių šaknį sudaro graikų kalbos žodis kalein (šaukti): pirmasis žodis ekklesia, reiškia „sušaukti”, o antrasis concilium – „šaukti, suburti draugėn”. Todėl abu žodžiai iš esmės reiškia tą patį. Tokia etimologinė giminystė leidžia teigti, kad sąvokos „Bažnyčia“ ir „Susirinkimas“ yra tam tikra prasme tapačios; Bažnyčia savo prigimtimi yra Dievo Susirinkimo tęsinys pasaulyje. Todėl Bažnyčia turėjo būti suvokiama šia „susirinkimine prasme“ ir „aktualizuota“ Susirinkimo forma; ir priešingai, į Susirinkimą žvelgiama kaip į įmanomai intensyviausią Bažnyčios įgyvendinimą, būtent jos aukščiausią formą.

Po Susirinkimo aš vadovavausi šia – Bažnyčios kaip nuolatinio Dievo susirinkimo pasaulyje – samprata, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė teikianti šviesos. Negalima nepastebėti šios sampratos praktinių padarinių; jos patrauklumas yra tiesioginis. Vis dėlto, nors matydamas, jog Hanso Küngo vizija iš tikrųjų turėjo rimtų ir teisingų dalykų, taip pat suvokiau, jog ją reikia rimtai pakoreguoti. Norėčiau labai trumpai apibendrinti savo to meto studijų rezultatus. Mano filologiniai ir teologiniai tyrinėjimai siekiant suvokti žodžių „Bažnyčia“ ir „Susirinkimas“ prasmę ankstyvaisiais laikais atskleidė, jog Susirinkimas gali būti gyvybiškai svarbi Bažnyčios apraiška, tačiau tikrovėje Bažnyčia yra kažkas daugiau ir jos esmė gilesnė.

„Koinonia“ gyvena Gyvenimo žodžiu

Susirinkimas yra tai, ką Bažnyčia vykdo, tačiau Bažnyčia nėra susirinkimas. Bažnyčia pirmiausia egzistuoja ne tam, kad svarstytų, bet kad gyventų mums duotu Žodžiu. Nusprendžiau, kad žodis, geriausiai išreiškiantis šią pamatinę sampratą, perteikiantis pačią Bažnyčios esmę, yra koinonia – bendrystė. Bažnyčios struktūra apibūdinama veikiau ne „susirinkimo“, bet „bendruomenės“ sąvoka. Kai šias idėjas viešai išreiškiau 1969 m. savo knygoje „Naujoji Dievo tauta“, bendrystės sąvoka dar nebuvo labai paplitusi viešose teologinėse ir bažnytinėse diskusijose. Mano idėjos dėl šių dalykų nesusilaukė didelio dėmesio. Tačiau man jos buvo lemtingos ieškant pavadinimo naujajam žurnalui ir vedė prie to, kad vėliau pavadinome jį Communio.

Pati sąvoka plačiai viešai pripažinta tik 1985 m. Vyskupų sinodo. Iki tada frazė „Dievo tauta“ vyravo kaip pagrindinė nauja Bažnyčios samprata; buvo laikoma, kad ji apibendrina paties Vatikano II Susirinkimo tikslus. Šis įsitikinimas galėtų būti teisingas, jei žodžiai būtų vartojami pilnutine ir gilumine bibline prasme, atsižvelgiant į platų ir tikslų kontekstą, kuriame Susirinkimas juos vartojo. Tačiau kai pagrindinis žodis tampa lozungu, jo prasmė neišvengiamai sumenkinama ir jis subanalinamas.

1985 m. Sinodas

Atsižvelgdamas į tai, 1985 m. Sinodas siekė remtis nauju principu, susitelkdamas į sąvoką „bendrystė“, kuri pirmiausia nurodo Bažnyčios eucharistinį centrą ir vėl grąžina į Bažnyčios, kaip intymiausios Jėzaus ir žmonijos susitikimo vietos, jam atsiduodant dėl mūsų, suvokimą.

Neišvengiamai šis didis pamatinis Naujojo Testamento žodis, izoliuotas ir vartojamas kaip lozungas, nukentėjo dėl prasmės susiaurinimo ir net subanalinimo. Tie, kurie šiandien kalba apie „bendrystės ekleziologiją“, linkę tuo apibendrinti du dalykus: pirma, jie palaiko „pliuralistinę“ ekleziologiją, beveik „federatyvine“ vienybės prasme ją priešpriešindami, jų manymu, centralistinei Bažnyčios sampratai; antra, tarp vietinių Bažnyčių vykstančioje davimo ir gavimo apykaitoje jie nori pabrėžti kultūros atžvilgiu pliuralistines formas liturgijoje, disciplinoje ir doktrinoje.

Net ten, kur šios tendencijos nėra kruopščiai išplėtotos, „bendrystė“ vis dėlto apskritai suvokiama horizontalia prasme – kaip kylanti iš daugybės bendruomenių sąsajų. Ši bendruomeninės Bažnyčios struktūros samprata menkai skiriasi nuo anksčiau minėtos susirinkiminės vizijos. Vyrauja horizontalė. Akcentuojamas savo tapatybės apsibrėžimas plačioje Bažnyčių bendrijoje.

Žinoma, čia daug kas yra teisinga. Tačiau iš esmės ši prieiga nėra tiksli. Ir einant šiuo keliu būtų prarasta Naujojo Testamento, Vatikano II Susirinkimo, taip pat 1985 m. Sinodo norėta perteikti giluminė tiesa. Siekdamas paaiškinti pagrindinę sąvokos „communio“ prasmę, norėčiau trumpai pasitelkti du didžius Naujojo Testamento tekstus. Pirmasis yra iš Pirmojo laiško korintiečiams (10, 16), kuriame Paulius sako: „Argi laiminimo taurė, kuria laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“.

Vertikali dimensija Eucharistijoje

Bendrystės sąvoka pirmiausia įsišaknijusi šventajame Eucharistijos sakramente; ir šiandien bažnytinėje kalbėsenoje sakramento priėmimą pagrįstai vadiname „komunikavimusi”. Tampa akivaizdi šio sakramentinio įvykio praktinė-socialinė reikšmė, ir tai vyksta tokiu radikaliu būdu, kad to neįmanoma pasiekti išskirtinai horizontaliu požiūriu. Čia sakoma, kad per šį sakramentą mes tam tikru būdu įžengiame į bendrystę su Jėzaus Kristaus krauju, kur kraujas pagal hebrajiškąją sampratą reiškia „gyvybę”. Taigi Kristaus gyvybė susipina su mūsiške.

Eucharistijos kontekste „kraujas” taip pat aiškiai reiškia „dovaną”, nes išsiliejanti būtis atiduoda save už mus ir mums. Taigi kraujo bendrystė yra taip pat įsiterpimas į šio gyvenimo dinamiką, į šį „išlietą kraują”. Mūsų būtis „dinamizuojama” tokiu būdu, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti buvimu kitiems, tuo, ką akivaizdžiai matome vykstant atvertoje Jėzaus Širdyje.

Tam tikra prasme žodžiai apie duoną dar labiau stulbinantys. Jie kalba apie „bendravimą” Kristaus kūne, kurį Paulius palygina su vyro ir moters susijungimu (plg. 1 Kor 6, 17 ir t.; Ef 5, 26–32). Paulius taip pat išreiškia tai kitu požiūriu sakydamas: mes visi priimame vieną ir tą pačią duoną. Tai tiesa dar stipresne reikšme: „duona” – Dievo mums duodama naujoji mana – yra visiems vienas ir tas pats Kristus.

Viešpats suvienija mus su savimi

Tai iš tiesų vienas ir tas pats Viešpats, kurį priimame Eucharistijoje, arba, tiksliau sakant, Viešpats, kuris priima mus į save ir apima savyje. Šv. Augustinas tai išreiškė trumpai aprašydamas savotišką regėjimą – stipriųjų duonos valgymą: tu neperkeisi manęs į save, bet aš perkeisiu tave į save. Kitaip tariant, kai priimame kūno maistą, kūnas jį priima, ir jis tampa mūsų dalimi. Tačiau ši duona yra kitokia. Ji stipresnė ir kilnesnė negu mes. Ne mes ją įsisaviname, bet ji mus įsisavina taip, kad tam tikru būdu tampame, pasak Pauliaus, „panašūs į Kristų”, jo kūno nariai, viena jame.

Mes visi „valgome” tą patį asmenį, ne tik tą patį daiktą. Mes visi ištraukiami iš individualių asmenybių ir įimami į kitą, didesnį. Mes visi asimiliuojami į Kristų ir per bendrystę su Kristumi, būdami tarpusavyje suvienyti, gauname tą patį, būdami vienas kito nariai.

Bendravimas su Kristumi iš esmės reiškia taip pat tarpusavio bendravimą. Nebesame vieniši, kiekvienas atsiskyręs nuo kitų; dabar esame vienas kito dalis; kiekvienas priimantis komuniją yra „kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno” (Pr 2, 23).

Visuotinė socialinė sąjunga

Tikras bendrystės dvasingumas, žvelgiant iš kristologinio taško, būtinai turi socialinį pobūdį – tai daugiau negu prieš pusę šimtmečio puikiai aprašė Henris de Lubacas savo veikale „Katalikybė”.

Todėl melsdamasis komunijos metu turiu žvelgti į Kristų, leistis jo perkeičiamas ir net būti apimtas jo deginančios liepsnos. Tačiau būtent dėl tos priežasties aš privalau aiškiai įsisąmoninti, jog tokiu būdu jis organiškai suvienija mane su kiekvienu jį priimančiu žmogumi: su greta manęs esančiu ir nelabai mano mėgstamu artimu, tačiau taip pat su esančiais toli Azijoje, Afrikoje, Amerikoje ar kitur.

Tapdamas viena su jais, aš privalau išmokti jiems atsiverti ir įsitraukti į jų situacijas. Tai yra mano meilės Kristui tikrumo įrodymas. Jei esu susivienijęs su Kristumi, esu drauge su savo artimu, ir ši vienybė neapsiriboja komunijos momentu, bet čia tik prasideda. Tai tampa gyvenimu, tampa kūnu ir krauju, kasdien dalijantis gyvenimu su artimu. Taigi mano bendravimo per komuniją ir dalyvavimo Bažnyčios gyvenime individualios tikrovės yra neatsiejamai tarpusavyje susijusios.

Bažnyčia neatsirado kaip paprasta bendruomenių federacija. Jos radimasis prasideda nuo vienos duonos, iš vieno Viešpaties – iš pradžių ir visur vienas kūnas, kylantis iš tos pačios duonos. Bažnyčia tampa viena ne dėl centralizuoto valdymo, bet per visiems atvirą bendrą centrą, nes ji nuolatos kyla iš vienintelio Viešpaties, per vieną duoną formuojančio ją į vieną kūną. Todėl jos vienybė yra gilesnė negu bet kokios kitos žmogiškos sąjungos.

Būtent tuomet, kai Eucharistija suvokiama kaip kiekvieno asmens glaudus ryšys su Viešpačiu, ji drauge didžiausiu mastu tampa socialiniu sakramentu.

Martinas de Porresas, Motina Teresė

Didieji socialiniai šventieji iš tikrųjų visuomet buvo dideli Eucharistijos šventieji. Paminėsiu tik du visiškai atsitiktinai parinktus pavyzdžius.

Pirmiausia tai mylima šventojo Martino de Porreso figūra. Jis gimė 1569 m. Limoje, Peru; jo motina – juodosios rasės amerikietė, tėvas – aristokratas ispanas. Martinas gyveno adoruodamas Eucharistijoje esantį Viešpatį, praleisdamas ištisas naktis prieš nukryžiuotą Viešpatį tabernakulyje, o dieną nepailsdamas rūpinosi ligoniais ir pagelbėdavo socialiai atmestiesiems ir paniekintiesiems, su kuriais buvo tapatinamas kaip mulatas. Susitikimas su Viešpačiu, kuris nuo kryžiaus mums dovanoja save, mus visus padaro vieno kūno nariais per vieną duoną; jei pilnutinai atsiliepiame, jis ragina mus tarnauti kenčiantiems, rūpintis silpnaisiais ir apleistaisiais.

Mūsų laikais galime prisiminti Kalkutos Motinos Teresės asmenybę. Kur tik ji steigdavo seserims namus, kad jos tarnautų mirštantiems ir atmestiesiems, pirmutinis jos prašomas dalykas būdavo vieta tabernakuliui. Ji žinojo, kad tik pradėjus nuo to ateis tokiai tarnystei reikalinga stiprybė. Kas atpažįsta Viešpatį tabernakulyje, atpažįsta jį kenčiančiuose ir vargstančiuose; jie yra tarp tų, kuriems pasaulio Teisėjas sakys: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (Mt 25, 35).

Norėčiau trumpai priminti kitą svarbų Naujojo Testamento tekstą, susijusį su žodžiu „bendrystė” (koinonia). Jis aptinkamas Pirmojo Jono laiško pradžioje (1, 3–7), kur kalbama apie dovanojamą susitikimą su kūnu tapusiu Žodžiu. Jonas sako perteikiąs tai, ką regėjo savo akimis ir lietė savo rankomis. Šis susitikimas jam dovanojo koinonia dovaną – bendravimą su Tėvu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Tai tapo tikra „bendryste” su gyvuoju Dievu. Jonas rašo, kad šis bendravimas atvėrė jo akis, ir dabar jis gyvena šviesoje, tai yra Dievo tiesoje, kuri išreikšta nauju unikaliu ir visa apimančiu įsakymu – įsakymu mylėti. Taigi bendrystė su „gyvenimo Žodžiu” tampa tiesiog gyvenimu, tampa meile. Tai yra ir tarpusavio bendravimas: „Jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais” (1 Jn 1, 6).

Šis tekstas atskleidžia tam tikrą communio logiką, ją jau aptikome pas Paulių: bendrystė su Jėzumi tampa bendryste su pačiu Dievu, bendryste su šviesa ir meile; tai tampa teisiu gyvenimu, ir visa tai vienija mus vieną su kitu tiesoje. Tik tuomet, kai žvelgiame į bendrystę tokiu pločiu bei gyliu, turime ką pasakyti pasauliui.

3. Solidarumas

Galiausiai ateiname prie trečiojo raktinio žodžio – „solidarumas”. Pirmosios dvi sąvokos ateina iš Biblijos ir krikščioniškosios tradicijos, o šis žodis – iš išorinio pasaulio. Arkivyskupas Paulis Cordesas parodė, kad solidarumo sąvoką pirmiausia tarp ankstyvųjų socialistų išplėtojo P. Lerou (miręs 1871 m.), priešpriešindamas šią sąvoką krikščioniškajai meilės idėjai kaip naują, racionalų ir veiksmingą atsaką į socialines problemas.

Be Kristaus nėra sprendimų

Karlas Marxas manė, kad krikščionybė turėjo per pusantro tūkstantmečio pademonstruoti savo gebėjimą įveikti skurdą, nelygybę ir neteisybę, tačiau ji tik įrodė, kad to jai nepavyko padaryti.

Todėl, pasak Marxo, reikėjo ieškoti naujų kelių. Dešimtmečiais daugelis buvo įsitikinę, kad marksistinė-socialistinė sistema, susitelkusi į „solidarumo” sąvoką, yra kelias, galiausiai leisiantis pasiekti žmogiškąją lygybę, išnaikinti skurdą ir pasaulyje įvesti taiką. Šiandien galime matyti, kokias baisybes ir žudynes paliko socialinė teorija ir politika, visiškai nesiskaičiusi su Dievu.

Nepaneigiama, kad liberalus rinkos ekonomikos modelis, ypač pasižymintis nuosaikumu ir pataisytas krikščioniškųjų socialinių idėjų, kai kuriose pasaulio kraštuose buvo labai sėkmingas. Tačiau liūdni rezultatai ten, ypač tokiose vietose kaip Afrika, kur susidūrė politinės jėgos blokai ir ekonominiai interesai. Už iš pažiūros naudingų plėtros modelių pernelyg dažnai slėpdavosi troškimas išplėsti tam tikras politines galias bei įtaką siekiant užvaldyti rinką. Senosios socialinės struktūros, dvasinės ir moralinės jėgos sugriautos, ir to padariniai aidi mūsų ausyse vienišu liūdnu šauksmu.

Be Dievo dalykai negali sektis. Kadangi tik Kristuje Dievas parodė mums savo veidą ir įžengė į bendrystę su mumis – be Kristaus nėra jokios galutinės vilties.

Nepaisant baisių klaidų krikščionys davė sprendimų pavyzdį

Aišku, kad praėjusiais amžiais krikščionys susitepė rimtomis nuodėmėmis. Vergovė ir vergų prekyba lieka tamsus skyrius, parodantis, kiek mažai krikščionių buvo tikrai krikščioniški ir kaip daug jų buvo toli nuo tikėjimo, nuo Evangelijos žinios ir tikros bendrystės su Jėzumi Kristumi.

Kita vertus, matome tikėjimu ir meile spinduliuojančius gyvenimus, nuolankų daugybės kunigų ir seselių norą pasiaukoti, ir tai davė pozityvią atsvarą, paliko meilės paveldą, kuris, nors neįstengia visiškai panaikinti išnaudojimo baisybių, gali padėti jį sumažinti. Šiuo liudijimu galime remtis statydami; šiuo keliu galime eiti toliau.

Pastaraisiais dešimtmečiais solidarumo sąvokos supratimas – visų pirma etinių Šventojo Tėvo veikalų dėka – buvo palengva perkeistas ir sukrikščionintas, taigi dabar galime jį teisėtai patalpinti greta dviejų raktinių krikščioniškųjų žodžių – „Eucharistijos” ir „bendrystės”. Šiame kontekste solidarumas reiškia žmones, jaučiančius atsakomybę vienas už kitą – sveikieji už ligonius, turtingieji už vargšus, Šiaurės kraštai už Pietų kraštus. Tai reiškia individualaus sąmoningumo ir tarpusavio atsakomybės jausmą; suvokiame, kad duodami gauname, kad visuomet galime duoti tik tai, ką patys esame gavę, ir kad tai, ką esame gavę, nepriklauso vien mums.

Dvasingumas privalo eiti drauge su moksliniu ir techniniu ugdymu

Šiandien matome, kad nepakanka vien perteikti techninius įgūdžius, mokslo žinias bei teorijas ar politinių struktūrų praktiką. Šie dalykai ne tik nepadeda, bet net galiausiai padaro žalos, jei iš naujo nepažadinamos dvasinės galios, suteikusios toms struktūroms bei technologijoms prasmę. Mūsų racionalumas nesunkiai sugriovė tradicines religijas, dabar gyvuojančias kaip subkultūros, reliktai ar prietarai; iš jų atėmus geriausius elementus dabar liko praktikos, galinčios sužaloti žmogaus protą ir kūną. Būtų buvę geriau atverti jų sveikąjį branduolį į Kristaus šviesą ir vesti jas į jose tyliai glūdinčių lūkesčių išsipildymą. Tokiame nuskaistinimo ir plėtros procese būtų vaisingai suvienyta tęstinumas ir pažanga.

Ten, kur misijos buvo sėkmingos, jos ėjo šiuo keliu, padėdamos ugdyti tas tikėjimo pajėgas, kurių mums taip būtinai reikia šiandien.

1960–1970 m. krizės metais daugelis misionierių nusprendė, kad misijų darbas, t. y. Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimas, šiandienai nebetinka. Jų manymu, vienintelis prasmingas dalykas yra plėtoti socialinę pagalbą. Bet kaip galima vykdyti pozityvią socialinę plėtrą, jei Dievo atžvilgiu tapome beraščiai?

Evangelija ir socialinė pažanga eina drauge

Kai kas tyliai laikosi idėjos, kad tautoms ir gentims dera išlaikyti savo tikėjimus ir nesidomėti mūsų tikėjimu; tai tik parodo, kad taip mąstančių širdyse tikėjimas atšalo nepaisant jų geros valios; tai atskleidžia, jog bendrystė su Viešpačiu nebelaikoma gyvybiniu dalyku. Antraip, kaip jie galėtų manyti, kad gera kitus atskirti nuo tų dalykų?

Esminė priežastis – nors ji dažnai nesuvokiama, – kad religijai apskritai teikiama mažai reikšmės, o kitos religijos nevertinamos. Manoma, kad žmogaus religingumas yra archaiškas reliktas, kurio dera atsisakyti, nes tai neturi nieko bendro su pažangos didybe. Tai, ką religijos teigia ar daro, atrodo visiškai nereikšminga; jos net nepriklauso racionaliajam pasauliui; religijų turinys galiausiai laikomas nieko nevertu. Tuomet mūsų planuojama „ortopraktika” bus tikrai pastatyta ant smėlio.

Pats laikas atsisakyti šios klaidingos mąstysenos. Mums reikia tikėjimo į Jėzų Kristų – jei ne dėl ko kito, tai vien dėl to, kad jis suvienija protą ir religiją. Jis suteikia mums atsakomybės kriterijus ir duoda jėgų, reikalingų gyventi pagal šią atsakomybę. Dalijimasis visais lygiais – dvasiniu, etiniu ir religiniu – priklauso tautų solidarumo sričiai.

Globalizacija reiškia visų žemynų gerovę

Aišku, kad privalome toliau plėtoti ekonomiką taip, kad ji veiktų ne kurio nors krašto ar šalių grupės naudai, bet visų žemynų labui. Tai sunku ir iki galo neįgyvendinama. Tai reikalauja aukotis. Tačiau atsiradus tikėjimo maitinamai solidarumo dvasiai, tai taptų įmanoma įgyvendinti, nors ir netobulai.

Šiame kontekste iškyla globalizacijos problema, tačiau čia negaliu skirti jai dėmesio. Šiandien aišku, kad visi esame tarpusavyje priklausomi. Tačiau yra vienašališkai suvokiama globalizacija siekiant asmeninių interesų. Turėtų būti tokia globalizacija, kuri reikalautų tautų tarpusavio atsakomybės ir kitų naštų nešiojimo. Viso to neįmanoma įgyvendinti neutraliu keliu, remiantis vien rinkos ekonomikos mechanizmais. Sprendimus dėl rinkos vertės nulemia daugybė prielaidų. Todėl lemiamą reikšmę turi mūsų religinė ir moralinė pasaulėžiūra. Jei drauge su technologijos ir ekonomikos globalizacija nebus naujo sąmonės atsivėrimo į Dievą, kuriam visi esame atsakingi, įvyks katastrofa. Tai didi atsakomybė, šiandien tenkanti krikščionims.

Krikščionybė, kilusi iš vieno Viešpaties, vienos duonos, siekianti padaryti mus vienu kūnu, iš pat pradžių siekė žmonijos suvienijimo. Jei tuo momentu, kai anksčiau neįsivaizduojamas išorinis žmonijos suvienijimas tampa įmanomas, mes atsitrauksime kaip krikščionys, manydami, kad negalime ar neturime kuo daugiau prisidėti, užsikrausime sunkios nuodėmės naštą. Vienybė, statoma be Dievo ar net nukreipta prieš jį, baigiasi panašiai kaip Babelio eksperimentas: visiška sumaištimi, destrukcija, neapykanta ir visišku chaosu, kur visi pakyla prieš visus.

Pabaiga

Eucharistija kaip perkeitimo sakramentas

Grįžkime prie šventosios Eucharistijos. Kas iš tikrųjų įvyko tą naktį, kai Jėzus buvo išduotas? Pasiklausykime Romos kanono – Romos Bažnyčios „Eucharistijos” šerdies: „Kančios išvakarėse jis paėmė duoną į savo šventas, garbingas rankas, pakėlė akis į dangų – į Tave, Dieve, savo visagalį Tėvą, – Tau dėkodamas, laimino, laužė ir davė savo mokiniams tardamas: ‘Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas’. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė šią brangiausiąją taurę į savo šventas, garbingas rankas, vėl Tau dėkodamas, laimino ir davė mokiniams, tardamas: ‘Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui!’”

Esmėkaita

Kas atsitinka su šiais žodžiais? Pirmiausia susiduriame su esmėkaitos sąvoka. Duona tampa kūnu, Jo kūnu. Žemės duona tampa Dievo duona, dangaus „mana”, kuria Dievas maitina žmones ne tik žemiškajame gyvenime, bet taip pat prisikėlimo lūkestyje; ji parengia prisikėlimą, veikiau nulemia jo pradžią. Viešpats, galėjęs perkeisti akmenis į duoną, iš akmenų pažadinti Abraomo vaikų, nori duoną perkeisti į kūną, savo kūną. Ar tai įmanoma? Kaip tai gali įvykti?

Kūnas atiduodamas, Kraujas išliejamas

Negalime išvengti to klausimo, kurį žmonės klausė Kafarnaumo sinagogoje. Jis kūnu stovi mokinių akivaizdoje; kaip jis gali sakyti apie duoną: tai yra mano kūnas? Labai svarbu dėmesingai įsiklausyti, ką Viešpats iš tikrųjų pasakė. Jis sakė ne vien: „tai mano kūnas”. Jis sakė: „tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Kūnas gali tapti dovana, nes yra atiduodamas. Davimo aktu jis įgyja „bendrystės gebėjimą”, persikeisdamas į dovaną. Tą patį dalyką galime pasakyti ir dėl taurės. Kristus nesakė vien tik: „tai yra mano Kraujas”, bet pridūrė: „tai yra mano Kraujas, kuris už jus išliejamas”. Kadangi jis išliejamas, tai tokiu mastu, kokiu išliejamas, jis gali būti atiduodamas.

Tikras smurto perkeitimas į meilės aktą

Čia kyla naujų klausimų: ką reiškia „atiduodamas” ir „išliejamas”? Iš tikrųjų Jėzus buvo nužudytas – prikaltas prie kryžiaus – ir mirė kentėdamas. Jo kraujas pirmiausia išliejamas Alyvų sode kenčiant vidujai jo misijos akivaizdoje; po to nuplakant, vainikuojant erškėčiais, nukryžiuojant ir po mirties perveriant jo Širdį. Vyksta pirmiausia smurto, neapykantos, kankinimo ir destrukcijos aktas.

Čia ateiname į antrąjį, gilesnį perkeitimo lygmenį: jis iš vidaus perkeičia prieš jį nukreiptą smurtingų žmonių aktą į meilės aktą – davimą šių žmonių labui. Tai dramatiškai atpažįstama Alyvų sode. Jėzus dabar vykdo tai, ko mokė Kalno pamoksle. Jis neatsimoka smurtu už smurtą, ką būtų galėjęs padaryti, bet padaro galą smurtui, perkeisdamas jį į meilę. Žudymo, mirties aktas perkeičiamas į meilės aktą; meilė įveikia smurtą. Tai pamatinis perkeitimas, kuriuo grindžiama visa kita. Tai tikrasis perkeitimas, kurio reikia pasauliui ir kuris vienintelis gali pasaulį atpirkti. Kadangi Kristus meilės aktu iš vidaus perkeitė ir įveikė smurtą, buvo perkeista ir pati mirtis: meilė stipresnė už mirtį. Meilė išlieka amžinai.

Mirties perkeitimas į gyvybę

Šis perkeitimas apima platesnį mirties perkeitimą į prisikėlimą, mirusio kūno perkeitimą į prikeltą kūną. Pasak Pauliaus, pirmasis žmogus buvo gyva būtybė, o Kristus, naujasis Adomas, šiuo dvasiniu įvykiu tapo gyvybę teikiančia dvasia (1 Kor 15, 45). Prisikėlusysis yra dovana, jis – gyvybę teikianti dvasia, jis „komunikuoja”, yra bendrystė. Vadinasi, čia visai neatsisveikinama su medžiagine būtimi; veikiau šitaip medžiaginė būtis pasiekia savo tikslą. Be mirties įvykio (su jo vidine transcendencija) visas šis sudėtingas medžiaginių dalykų perkeitimas nebūtų įmanomas. Prisikėlimo perkeitime ir toliau yra visa Kristaus pilnatvė, tačiau tai perkeičiama tokiu būdu, kad dabar buvimas kūnu ir savęs dovanojimas neišskiria vienas kito, bet implicitiškai yra vienas kitame.

Pabandykime dar kartą tai apibendrinti, kad galėtume geriau suvokti visą šią sudėtingą tikrovę. Paskutinės vakarienės metu Kristus iš anksto pasitiko Kalvarijos įvykį. Jis priima mirtį ant kryžiaus ir savo sutikimu perkeičia smurto aktą į dovanojimo aktą, savęs išliejimą. „Jei turės būti pralietas mano kraujas, kaip jūsų tikėjimo auka ir atnaša Dievui” (Fil 2, 17), – sako apie tai šv. Paulius žvelgdamas į savo būsimą kankinystę. Paskutinės vakarienės metu kryžius jau yra, Jėzus jį priima ir perkeičia.

Šis pirmutinis ir esminis perkeitimas įtraukia į save visus kitus perkeitimus – mirtingas kūnas perkeičiamas į prikeltą kūną: tai „gyvybę teikianti dvasia”.

Duonos ir vyno perkeitimas

Tuo remiantis tampa įmanomas trečiasis perkeitimas: duonos ir vyno dovanos, kurios tuo pat metu yra kūrinijos dovanos bei žmogaus darbo vaisius ir kūrinijos „perkeitimas”, yra perkeičiamos taip, kad jose pats atsiduodantis Viešpats tampa esamas savidavos dovanoje. Jo dovana – jis pats, kadangi jis yra dovana. Savidavos aktas nėra kažkas, kas iš jo kyla, bet yra jis pats.

Tuo remiantis atsiveria du tolesni perkeitimai, esmingi Eucharistijai nuo jos įsteigimo momento: perkeista duona ir perkeistas vynas.

Per juos pats Viešpats duoda save kaip gyvybę teikianti dvasia, siekdamas perkeisti mus, žmones, kad mes taptume viena duona, o tuomet ir vienas kūnas su juo. Dovanų perkeitimas, kuris yra tik pamatinių kryžiaus ir prisikėlimo perkeitimų tęsinys, nėra galutinis taškas, savo ruožtu tai tik pradžia.

Priimančiųjų Komuniją perkeitimas į vieną kūną

Eucharistijos tikslas – perkeisti ją priimančius į tikrą bendrystę. Taigi pabaigos siekis yra vienybė: kad mes, atskiri individai, gyvenantys greta vienas kito arba konfliktuojantys tarpusavyje, taptume su Kristumi ir jame tarsi vienas atsiduodantis organizmas ir gyventume žvelgdami į prisikėlimą ir naująjį pasaulį.

Kūrinijos perkeitimas į Dievo gyvenamąją vietą

Taip tampa matomas penktasis ir galutinis perkeitimas, būdingas šiam sakramentui: per mus, perkeistuosius, kurie tapome vienas kūnas, viena gyvybę teikianti dvasia, turi būti perkeista visa kūrinija. Visa kūrinija turi tapti „naujuoju miestu”, naujuoju rojumi, gyvenamąja Dievo vieta: „Dievas viskas visame kame” (1 Kor 15, 28), – taip Paulius aprašo kūrinijos pabaigą, kuri turi būti panaši į Eucharistiją.

Taigi Eucharistija yra perkeitimo procesas, pagrįstas Dievo galia perkeisti neapykantą ir smurtą, galia perkeisti pasaulį. Turime melstis, kad Viešpats mums padėtų šitaip švęsti Eucharistiją ir gyventi ja. Meldžiame, kad jis perkeistų mus, o drauge su mumis ir pasaulį į naująją Jeruzalę.


© „Bažnyčios žinios“