„Bažnyčios žinios“. 2004 kovo 27, Nr. 6. <<< atgal į numerio turinį

Arkivyskupas Piero Marini

Liturgijos pastoracija – aktuali užduotis

I. Įžanga

Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Sacrosanctum Concilium (SC) paskelbimo 40 metinių proga beveik visame katalikiškame pasaulyje rengiami susitikimai bei konferencijos, šis dokumentas publikuojamas iš naujo.

Minėjimų reikšmė

Šios iniciatyvos būdinga reikšmė toli pranoksta paprastą formalųjį minėjimą. Tai, manau, kvietimas prisiminti pagrindinius konstitucijos principus ir patikrinti, kaip jie perimami bei taikomi paskirose dalinėse Bažnyčiose. Magisteriumas yra aiškiai nurodęs, kaip tai daryti; tai puikiai nusakyta apaštališkajame laiške Vicesimus quintus annus (VQA) bei kituose popiežiaus ir Šventojo Sosto dokumentuose bei ištarose. Tad Sacrosanctum Concilium 40 metinių minėjimas pirmiausia laikytinas Dievo tautai adresuojamu kvietimu neužmiršti praeities, įsisąmoninti dabartį ir būti atviram ateičiai. Šventoji Dvasia, pažadinusi liturgijos sąjūdį, įkvėpusi Susirinkimo tėvus ir lydėjusi liturgijos reformą, ir toliau veikia Bažnyčioje per žodį ir sakramentinius ženklus, remdama žengimą Dievo karalystės link.

Džiaugsmo kupinas patyrimas

Konstitucija Sacrosanctum Concilium aprobuota 1963 m. gruodžio 4 d., popiežiaus Pauliaus VI vadovauto antrojo posėdžių laikotarpio pabaigoje, beveik vienbalsiu Susirinkimo tėvų sprendimu (2147 balsai „už” ir keturi „prieš”). Tuomet įvyko tai, ko Bažnyčios istorijoje iki tol nebūta. Joks Susirinkimas iki tol nebuvo skyręs liturgijai atskiro dokumento. Pirmą kartą visuotiniame Susirinkime buvo aptarta visa liturgija, tai yra jos teologiniai-bibliniai principai ir konkretūs jos iškilmingo įpavidalinimo bei pastoracijos aspektai. Paminėtinas ir sprendimas liturgijai skirti pirmą vietą: Sacrosanctum Concilium tapo pirmu Susirinkimo paskelbtu dokumentu. Popiežius Paulius VI suvokė šios aplinkybės vertę bei reikšmę ir išreiškė visos Bažnyčios džiaugsmą: „Tai džiugina mūsų širdis. Čia įžvelgiame pagarbą vertybių ir pareigų skalei: pirmutinė vieta pridera Dievui, o mūsų pirmutinė pareiga yra malda; liturgija – tai pirmutinis mums suteiktas dieviškasis šaltinis, pirmutinė dvasinio gyvenimo mokykla, pirmutinė dovana, kurią galime dovanoti kartu su mumis tikinčiai ir besimeldžiančiai krikščionių tautai, pirmutinis kvietimas pasauliui, kad jis savo nebylų liežuvį atrištų palaimingai ir autentiškai maldai ir pajustų neprilygstamą atnaujinančią jėgą, su mumis girdamas Dievą bei aukštindamas žmogiškąsias viltis per Kristų, mūsų Viešpatį, Šventosios Dvasios vienybėje (Kreipimasis Susirinkimo antrojo posėdžių laikotarpio pabaigoje, 1963 m. gruodžio 4 d.).

Praėjus 40 metų nuo konstitucijos Sacrosanctum Concilium paskelbimo, pravartu prisiminti, su kokiu giliu įsitikinimu šį įvykį sveikino Yves’as Congaras: „Bažnyčioje įvyko ir įsitvirtino kažkas negrįžtama” (Information Catholiques Internationales, 183). Esu tvirčiausiai įsitikinęs, kad tas „negrįžtama” yra tai, ką Šventoji Dvasia norėjo pasakyti Bažnyčioms per konstituciją apie liturgiją (plg. Apr 2, 7). Čia slypi mūsų teksto giliausia, nuolatinė šerdis, Evangeliją atitinkanti šerdis, kaip Dvasios Bažnyčioje darbas.

Todėl ši publikacija yra ne kas kita, kaip kvietimas iš naujo išgirsti šį žodį ir išgyventi džiaugsmą dėl Dvasios dovanos Bažnyčiai.

Praeities paveldas

Sacrosanctum Concilium yra liturgijos sąjūdžio išjudinto liturgijos atnaujinimo, konstitucijoje laikomo „ženklu, rodančiu Dievo apvaizdos užmojį mūsų laikais, tarsi Šventosios Dvasios veikimu savo Bažnyčioje” (SC 43), tikslas. Tad šiandien atminti konstituciją Sacrosanctum Concilium reiškia neužmiršti praeities paveldo, neužmiršti domėtis liturgija, ją studijuoti bei mylėti – visa tai lydėjo liturgijos sąjūdį ir leido atsirasti dokumentui, sulaukusiam beveik visų Susirinkimo tėvų dėmesio bei pritarimo.

II. Teologijos ir gyvenimo didžiosios kryptys konstitucijoje Sacrosanctum Concilium

Konstitucija suskirstyta į septynis skyrius, jie pradedami bendrąja pratarme ir užbaigiami priedu. Susirinkimo dokumente pateikiami ne tik be galo reikšmingi tikėjimo mokymo principai ir pagrindinės liturgijos atnaujinimo kryptys, bet ir konkretūs nurodymai dėl apeigų.

Konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ šaltiniai

Norint suprasti konstituciją, būtina žinoti šaltinius, iš kurių ji sėmėsi savo tikrąją dvasią, tai yra krikščioniškojo slėpinio, bendruomeninio Bažnyčios paveikslo, liturgijos kaip išganymo slėpinio apeiginio šventimo supratimą. Konstituciją iš esmės formavo bibliniai ir patristiniai šaltiniai. Liturgijos supratimo ir jos praktikos atnaujinimo norma konstitucijoje Sacrosanctum Concilium pasirinktas Šventasis Raštas. „Taigi siekiant liturgijos atnaujinimo, pažangos ir pritaikymo, reikia ugdyti karštą, gyvą Šventojo Rašto meilę” (SC 24). Tad gilesnį Šventojo Rašto supratimą ir liturgijos atnaujinimą sieja artimas ryšys. Jau ankstyviausi mistagoginiai tekstai liudija, kad liturgijos išmanymas yra ne kas kita, kaip Šventojo Rašto išmanymas. Raštą ir liturgiją siejantis ryšys konstitucijoje aiškiai matomas: Šventuoju Raštu „remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė” (SC 24).

Šventasis Raštas yra šaltinis, turintis maitinti liturgijos atnaujinimą, tuo tarpu paprasta liturginė Bažnyčios tėvų praktika, tai yra pristina Sanctorum Patrum norma, laikytina reformos norma ir įkvepiančia taisykle. Bažnyčios tėvų liturginė praktika tampa pirmaprade krikščioniškosios liturgijos forma, įgalinančia pasverti ir patikrinti visų laikų liturginį Bažnyčios gyvenimą. „Apeigos tespindi kilniu paprastumu, tebūna dėl trumpumo aiškios, be nenaudingų pasikartojimų…” (SC 34). Ir toliau: „Todėl apeigos, deramai išlaikant jų esmę, tepasidaro paprastesnės. Tebūna išleisti ilgainiui atsiradę pakartojimai arba mažiau reikalingi priedai. O kai kurie dalykai, dingę dėl istorijos negandų, kai atrodo gera arba reikalinga, tebus atstatyti pagal šventųjų Tėvų nuostatus” (SC 50).

Liturgijos prigimtis

Bibliniai ir patristiniai šaltiniai ne tik svarbūs dėl apeigų formų, bet ir padeda suvokti pačios liturgijos esmę. Konstitucijoje Sacrosanctum Concilium iš pradžių nepateikiama liturgijos samprata, bet parodoma, kas per ją įgyvendinama: per liturgiją „vyksta mūsų atpirkimo darbas” (SC 2). Per liturgiją tikintieji išgyvena visą Kristaus Velykų slėpinį. Tada konstitucijoje nurodomas liturgijos poveikis: „Esančius Bažnyčioje liturgija kasdien stato į šventovę Viešpatyje, į Dievo buveinę Dvasioje, kol bus pasiektas Kristaus pilnatvės saikas” (SC 2).

Greta pamatinės liturgijos, kaip mūsų atpirkimo įgyvendinimo sampratos, būdingos didžiajai patristikos tradicijai, konstitucijoje pateikiami keli iš dalies nauji esminiai nurodymai, kuriais siekiama geresnio teologijos supratimo ir geresnės liturginio šventimo eigos. Iš jų derėtų pabrėžti neišardomą pašventinimo ir kulto vienybę (SC 5–7), Velykų slėpinio centriškumą (SC 5–6), Kristaus buvimo Bažnyčioje ir pirmiausia liturgijoje reikšmę: „Christus Ecclesiae suae semper adest, praesertim in actionibus liturgicis” (SC 7). Kristaus buvimas švenčiančioje bendruomenėje tikrai yra viena svarbiausių konstitucijos temų.

Viršūnė ir versmė

Iš liturgijos prigimties ir poveikio apmąstymo randasi galbūt garsiausia konstitucijos ištara, tapusi tiesiog teologine „patarle”: „Liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė” (SC 10). Kitaip tariant, pagrindinis Bažnyčios tikslas, pasak Sacrosanctum Concilium, yra leisti tikintiesiems dalyvauti Velykų slėpinyje, kuris tampa regimas ir visa tikrove tada, kai Bažnyčia susirenka švęsti liturgijos, ypač Eucharistijos, Viešpaties dieną. Pirmieji Vatikano II Susirinkimo ekleziologijos elementai, vėliau pateikti dogminėje konstitucijoje Lumen gentium, aptinkami keliuose pamatiniuose liturginės konstitucijos tekstuose apie liturgijos šventimo ir Bažnyčios santykį. Šitaip švenčiant „Bažnyčia ypatingai atsiskleidžia”, o jos parapijos „tam tikru būdu vaizduoja po visą pasaulį pasklidusią Bažnyčią” (SC 41–42; plg. 2, 5–7).

Liturginio ugdymo skatinimas

Jei tai yra liturgijos esmė, o ji pati Bažnyčios gyvenime tokia reikšminga, kad jos veiksmingumui neprilygsta „joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu” (SC 7), tada tampa suprantama konstitucijoje akcentuojama krikščionių liturginio ugdymo būtinybė. Mokyti suprasti liturgiją reiškia leisti tikintiesiems patiems prisiliesti prie krikščioniškojo slėpinio esmės. Todėl patvirtinama: „liturgija yra pirmasis ir būtinas šaltinis, iš kurio tikintieji gali semtis tikrai krikščioniškos dvasios” (SC 14). Vadinti liturgiją „pirmuoju ir būtinu šaltiniu”, iš kurio krikščionys gali semtis tikėjimo dvasios, reiškia patvirtinti esminį saitą, vienijantį krikščionio gyvenimą ir liturgiją. Liturgija nėra mokymas, kurį reikia perprasti, ji yra neišsemiamas gyvybės ir šviesos šaltinis krikščioniškajam slėpiniui suprasti ir patirti.

Anot konstitucijos, Bažnyčia turi kiekvienam krikščioniui laiduoti autentišką liturginį gyvenimą. Juk jo tikėjimo gyvenimas kokybiškas bus tik tada, kai tai, ką perteikia liturgija, ir tai, kuo jis gyvena, sutaps pagal konstitucijos liturginę formulę: kad „gyventų tuo, ką priėmė tikėjimu” (SC 10).

Dalyvavimas liturgijoje

Į šį tikslą krypsta konstitucijoje išreikštas Bažnyčios troškimas: „Motina Bažnyčia trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai” (SC 14). Troškimas, kad tikintieji liturgijoje dalyvautų pilnai ir sąmoningai, yra viena didžiųjų dokumento temų. Pirmiausia sielų ganytojai „uoliai ir kantriai tesirūpina” „tikinčiųjų dalyvavimu liturgijoje vidumi ir išore” (SC 19). Toks raginimas išreiškia Bažnyčios rūpinimąsi, kad tikintieji „sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme” SC 48). Reikalaujant kokybiško dalyvavimo liturgijos šventime, konstitucijoje primygtinai pabrėžiama, kad Naujosios Sandoros kiekvienas krikščionis esąs leiturgos visa šio žodžio prasme, nes savo gyvenimo atnašavimas vienybėje su vienąkart visiems laikams įvykdyta Kristaus auka yra Dievui patinkantis dvasinis kultas. Tad egzistencinė auka reikalauja sąmoningo, visiško, aktyvaus dalyvavimo vidumi ir išore sakramentinėje aukoje. Todėl savo tikėjimą švenčiantis krikščionis pirmenybę privalo teikti sudvasinimui, tai yra asmeniniam pasisavinimui to, ką jis girdi ir atlieka liturgijoje. Tiktai autentiškas sudvasinimas laiduoja išorinę raišką, gebančią išreikšti tai, kas išgyvenama vidujai. Tai visiškai veiklus būdas švęsti konstitucijos Sacrosanctum Concilium trokštamą liturgiją.

„Vatikano II Susirinkimo žinią daugelis suvokė pirmiausia per liturgijos reformą”, – teigia Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Vicesimus quintus annus (12).

Susirinkimo žinia dar ir šiandien ženklina liturgiją, suprantamą ir išgyvenamą Sacrosanctum Concilium dvasia, ir Bažnyčios gyvenimą. Todėl konstitucija apie liturgiją ir po keturiasdešimties metų nuo jos paskelbimo tebėra esminė Bažnyčios kelio gairė.

Apeigų ir tekstų reforma

Susirinkimo tėvai neapsiribojo liturgijos altiora principia nustatymu; teorinio principo neatskiriamumas nuo apeigų eigos vertė juos taip pat aptarti visą konkretų liturgijos vyksmą, nes apeigų metu per juntamus ženklus kartu veikia Šventoji Dvasia ir Bažnyčia, Sužadėtinė.

Nebuvo užmiršta nė viena liturgijos problema. Siekiant atsiliepti į pastoracinio darbo reikalavimus, paskatinti Dievo tautos ugdymą ir jos pamaldų, veiklų, sąmoningą ir bendruomeninį dalyvavimą liturgijoje, visų liturgijos aspektų imtasi drąsiai ir plačiu žvilgsniu, kiekvieną sprendimą atskleidžiant pirmapradės bažnytinės tradicijos perspektyvoje bei atremiant į Biblijos ir patristikos pamatą.

III. Liturgijos pastoracija – nuolatinė užduotis

Sacrosanctum Concilium gairės buvo įgyvendintos išleidus liturgines knygas ir paskelbus atitinkamas instrukcijas. Galima iš tiesų sakyti, kad „didelė dauguma ganytojų ir Dievo tautos priėmė liturgijos reformą klusnumo ir net džiugaus uolumo dvasia. Todėl turime dėkoti Dievui už tai, kad, įgyvendinant liturgijos reformą, per Bažnyčią perėjo jo Dvasia” (VQA 12).

„Vatikano II Susirinkimo trokštą liturgijos reformą dabar galima laikyti įgyvendinta, tuo tarpu sakramentų pastoracija yra nuolatinė pastanga iš liturgijos lobio vis pilnatviškiau semtis tos gyvybės jėgos, kuri iš Kristaus teka į jo Kūno, Bažnyčios, narius” (VQA 10).

Bažnyčios paveikslas

Liturgija yra tobuliausia Bažnyčios slėpinio išraiška, tad galima sakyti: krikščionių bendruomenė, įgyvendindama liturgiją, išreiškia ir parodo savo gyvąjį Bažnyčios patyrimą. Todėl liturgijos pastoracijoje ir toliau turi būti dedamos nuolatinės pastangos siekiant jos aukščiausių tikslų: aktyvaus dalyvavimo, dvasinio ugdymo, bendros atsakomybės. Kalbama apie Bažnyčios – slėpinį švenčiančios Dievo tautos – paveikslo išreiškimą bei statydinimą – paveikslo Bažnyčios, kuri reiškiasi kaip tikra ir kasdienė bendrystė, švenčia sekmadienį, gyvena liturginių metų ritmu, laikosi savo ypatingų švenčių ir tradicijų, rūpinasi joje gyvenančiais vargšais. Juk, nepaisant įšventintųjų tarnautojų skirtingumo, visa Dievo tauta yra kunigiškoji tauta, ir visi pasauliečiai, vyrai ir moterys, yra liturgijos subjektai, galintys ir turintys teisę įvairialypiai įsitraukti į liturginę tarnybą.

Kas Sacrosanctum Concilium skaito su dvasiniu supratimu, suvokia gilią intuicinę įžvalgą, kurios kupina konstitucija: iš Susirinkimo liturgijos reformos išauga ne tik apeigų, bet ir visos Bažnyčios atnaujinimas. Todėl nuo to, kaip konkrečiai liturgijos reforma priimama, priklauso ne tik liturgijos atnaujinimas, bet dar daugiau ištikimybė Bažnyčiai. Tiktai taip maldos įstatymas tampa ne tik tikėjimo, bet ir Bažnyčios gyvenimo ir veiklos įstatymu.

Aktyvus dalyvavimas

Pirmuoju reformos vykdymo laikotarpiu dalyvavimą neišvengiamai ženklino daugiausia išorinis bei didaktinis aspektas, neretai iškrypdavęs į „dalyvavimą bet kokia kaina ir visomis formomis”. Tai, be abejo, trukdė ir tebetrukdo atrasti ir pasisavinti dieviškojo slėpinio giliąsias vertybes bei veikimą. Dėl perdėtos reakcijos į kraštutinį pasyvumą, kuriuo persiėmė tikintieji dalyvaudami vadinamosiose „tridentiškose Mišiose”, liturgijoje galbūt buvo perdėm akcentuojamas reiškimasis. Įsitvirtino būtinybė reikšti jausmus bei rodyti išgyvenimus siekiant suteikti liturgijai džiugios, šventiškos dvasios. Tačiau liturgija nėra tiesiog kokios nors grupės išgyvenimų suma, asmeninių ir kolektyvinių jausmų rezervuaras. Liturgija yra laikas ir erdvė, kur vidun paimami girdimi žodžiai ir garsai, padaromi savais atliekami gestai, įimami tariami ir giedami tekstai ir persiimama regimais vaizdais bei įkvepiamais maloniais kvapais.

Todėl viena pagrindinių liturgijos pastoracijos pareigų turėtų būti patenkinti įvairiopai, kartais nebalsiai, reiškiamą troškimą iš naujo atrasti liturgiją, kuri yra meditacinis laikas girdimam, apmąstomam ir kaip malda tariamam Dievo žodžiui įimti ir savyje sudvasinti; liturgiją, kuri yra meldimosi erdvė, kur autentiškai išgyvenamas susitikimas bei susitaikinimas su Dievu, pačiu savimi ir atitinkama krikščionių bendruomene; liturgiją, kuri yra vieta, kur kiekvienas tikintysis laipsniškai ugdomas slėpinio, kurį jis švenčia, ir tikėjimo, kurį išpažįsta. Tiktai taip liturginis susirinkimas taps Bažnyčios motiniškomis įsčiomis, kokiomis jį nuo pradžių laikė šventieji tėvai ir pati liturgija, tomis Bažnyčios motiniškomis įsčiomis, kuriose gimsta, auga, žodžiu ir duona yra maitinamas krikščionis, idant taptų tobulu žmogumi.

Todėl dabar liturgijos pastoracijai, užuot dėmesį skyrus vien „darymui” šventimo metu, būtina atsigręžti į būtį ir stengtis vėl atrasti liturgiją kaip „gyvybės jėgą”, „kuri iš Kristaus teka į jo Kūno, Bažnyčios, narius” (VQA 10), kaip Šventosios Dvasios patyrimą. Trumpai tariant, norint pasiekti autentišką liturgijos dvasią, būtinas kokybinis šuolis.

Ženklų kokybė

Kad švenčiančioji bendruomenė galėtų būti vis geresnis Bažnyčios paveikslas, šiandien kaip niekada greta aktyvaus dalyvavimo bei bendros atsakomybės skatintinas dvasinis ugdymas ir ženklų kokybė: „Kristui ir jo mylimiems žmonėms svetingo” (Kreipimasis į Provence-Mčditerranée vyskupus, 5) susirinkimo ženklas, Dievo žodžio ženklas, giesmė, muzika, tyla.

Tai taip pat reikalauja neišleisti iš akių tokių šventimo vietų kaip krikšto dubuo, ambona ir altorius, celebranto vieta. Jos išreiškia įsčias, kuriose iš Šventosios Dvasios atgimsta krikščionis; sritį, kurioje gyvena ir auga krikščionis; erdvę, kurioje krikščionis gyvena bendrystėje su Kristumi ir broliais. Kitaip tariant, šios vietos yra Bažnyčios išraiška.

To siekdama paprastoji liturgijos pastoracija turėtų kantriai kovoti su mūsų laikų vyrų bei moterų „neraštingumu”, pagrindinių krikščionių tikėjimo turinių neišmanymu, neretai būdingu ir dažnai eucharistiniame susirinkime dalyvaujantiems krikščionims. Esu tvirtai įsitikinęs, kad artimiausių dešimtmečių liturgijos pastoracija ir kartu su ja katechezė turėtų vis daugiau įgyti autentiškos mistagogijos bruožų bei perimti jos tikslus, prigimtį ir metodus. Juk ženklo suprantamumas nuo ženklo kokybės neatsiejamas, nes yra jos dėmuo.

1985 metų nepaprastojo Vyskupų sinodo Vatikano II Susirinkimo pabaigos 20 metinių proga baigiamajame dokumente sinodo tėvai mistagogiją vadina vienu esminių liturgijos atnaujinimo veiksnių: „Katechezė, kaip buvo Bažnyčios pradžioje, vėl turi būti kelias, vedantis į liturginį gyvenimą (mistagoginė katechezė)”.

Vadovavimas liturgijai

Ženklų kokybė pirmiausia reikalauja vadovavimo šventimui kokybės. Vadovaujantis susirinkimui ne tik gerbiamas, bet ir pripažįstamas bei vertinamas kaip atliekantis savo vaidmenį in persona Christi. Tačiau taip vadovauti galima tik paisant susirinkimo kokybės ir gebant atitikti Dievo tautos lūkesčius. Juk tas, kas vadovauja, daro tai tam tikru būdu ir in persona Ecclesiae.

Liturgijos autentiškos dvasios išugdytas kunigas vengs bet kurio savęs sureikšminimo ir vadovaus susirinkimui kaip tas, kuris patarnauja (Lk 22, 27), pagal paveikslą to, kurio varganas ženklas jis yra. Todėl vadovavimo liturgijai aukščiausia ir vaisingiausia forma toli pranoks paprastą vadovavimo meną, gryną savoir faire, ir taps bendrystės principu, lydimu gilaus suvokimo, kad Šventosios Dvasios dovanos aptinkamos visoje Bažnyčioje.

Kulto grožis ir kilnumas

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje svarbu perteikti Kristaus slėpinį švenčiančios, besimeldžiančios ir pamaldų grožiu bei kilnumu gyvenančios Bažnyčios paveikslą. Grožis, kuris yra ne vien estetinė forma, bet remiasi „tauriu paprastumu”, geba atskleisti santykį tarp liturgijos žmogiškojo ir dieviškojo aspekto. Kalbama apie įsikūnijimo dinamiką: ką regimai padarė malonės ir tiesos kupinas Gimusysis, liko Bažnyčios sakramentuose. Grožis turi leisti sušvisti Kristaus buvimui liturgijos centre. Jo buvimas bus juo aiškesnis, juo labiau šventime bus juntama kontempliacija, garbinimas, neatlyginamumas ir dėkojimas.

„Garbe ir didybe jis žėri; jėga ir grožis jo šventovėje” (96, 6): psalmininkas ne tik apgieda spindintį Viešpaties buveinės grožį, bet ir kitoje vietoje išpažįsta: „Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės” (111, 3). Nė viena kita Bažnyčios tikrovė nėra labiau už liturginę erdvę bei liturginį veiksmą pašaukta susijungti su grožiu ir išreikšti jį kaip paties Kristaus gestą.

Tada savo grožio dėka liturgija ir toliau bus krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė, mokykla ir norma.

IV. Užduotis

„Mūsų užduotis štai ši, – pasakė popiežius Paulius VI 1965 m. kovo 1 d., liturgijos reformos pirmojo įgyvendinimo išvakarėse. – Kuo labiausiai rūpinkitės, <…> kad normos, kuriomis remdamasi Bažnyčia nori švęsti pamaldas, būtų pažįstamos, aiškinamos, taikomos. Tai nėra lengva; tai reiklus dalykas, reikalaujantis tiesioginio ir metodiško domėjimosi; reikalaujantis jūsų asmeniškos, kantrios, meilės kupinos, tikrai pastoracinės pagalbos. Būtina pakeisti daug įpročių, išmokyti aktyvesnio garbinimo ir kulto kiekviename tikinčiųjų susirinkime, <…> vienu žodžiu, būtina Dievo tautą sujungti su kunigiškuoju liturginiu veiksmu. Kartojame: tai sunkus ir reiklus, Apvaizdos trokštamas, atnaujinantis ir – tikimės – taip pat paguodžiantis dalykas <…>. Tai truks ne vienerius metus <…>, tačiau reikia pradėti, vis iš naujo pradėti, atkakliai stengtis, kad pavyktų suteikti susirinkimui visa apimantį, vieningą, švelnų ir iškilų balsą”.

Tai nuolatos aktuali liturgijos pastoracijos „užduotis”, kurios iš naujo būtina uoliai imtis, kaip tai darė senoji Dievo tauta dykumoje, kur irgi netrūko nostalgiškų akimirkų, prieštaravimų ir pasipriešinimo. Dievo tauta visuomet yra pakeliui, ir visi turime keliauti kupini džiaugsmo, nes esame tikri, kad Dvasia mus gaubia kaip debesis ir veda kaip ugnies stulpas. Vatikano II Susirinkimo liturgija tebūna mums Šventosios Dvasios, kuri nuolatos atnaujina Karalystės link pakilusios Bažnyčios širdį ir vis iš naujo pripildo ją grožio, džiaugsmo ir vilties, ugnies stulpas.

Straipsnis publikuotas:
L’Osservatore Romano (itališkasis leidimas), 2003 12 06
L’Osservatore Romano (vokiškasis leidimas), 2004 01 16


© „Bažnyčios žinios“