„Bažnyčios žinios“. 2004 kovo 27, Nr. 6. <<< atgal į numerio turinį

Tikėjimas kaip išganymo pradžia

Tikėjimas yra kelias ar procesas, kurio atbaiga gali būti tik Dievo regėjimas

I. Jėzus Kristus kaip krikščioniškojo tikėjimo centras

Augustinas savo traktate apie Jono evangeliją pateikia trejopą tikėjimo sampratą: pirma, credere Deum, t. y. tikėti, kad Dievas yra, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo Sūnus, kad Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje. Šio tikėjimo turinys, suformuluotas Tikėjimo išpažinime, yra grindžiamas pasitikėjimu Dievu, kuris kreipiasi į mus apreiškimu ir laukia mūsų tikėjimo atliepo: credere Deo, t. y. būti visiškai įsipareigojusiam Dievo atžvilgiu ir savo gyvenimą formuoti laikantis besąlyginės ištikimybės jam. Galiausiai tikėjimas yra kelias į Dievą: credere in Deum, tikėti į Dievą siekiant vis tobuliau vienytis su juo, kol galiausiai mūsų tikėjimo kelionė baigiasi tobulu Dievo regėjimu (In Johannis evang. tract. XXIX, 6).

Šią Augustino formuluotę galima taip pat taikyti kristologiškai: credere Christum, credere Christo, credere in Christum, nes Jėzus Kristus yra tuo pat metu krikščioniškojo tikėjimo centras, pamatas ir tikslas. Jėzus Kristus yra mūsų tikėjimo centras, nes per jį turime prieigą prie trivienio Dievo: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą” (Jn 14, 9). Jėzus Kristus, būdamas Dievo, savo Sūnuje atskleidžiančio mums savo giliausią prigimtį, galutinis apreiškimas, yra mūsų tikėjimo pamatas. Jis mūsų „tikėjimo vadovas ir ištobulintojas” (Žyd 12, 2). Tikėjimas siekia pažinti didžiulį Jėzaus Kristaus slėpinį (plg. Ef 1, 15–23). Šis slėpinys bus atskleistas tik regėjimu veidas į veidą (plg. 1 Kor 13, 12). Tikėjimas yra kelias ar procesas, kurio vienintelė atbaiga yra Dievo regėjimas, žmonėms reiškiantis išganymą. Todėl tikėjimas dar nėra galutinis ir pilnatviškas išganymas, bet veikiau yra žmogiškojo išganymo pradžia.

Šiame straipsnyje neįmanoma išnagrinėti ir išplėtoti visų tikėjimo, kaip išganymo pradžios, apimčių; aptarsime tik krikščioniškojo tikėjimo centrą – Jėzų Kristų ir jo reikšmę išganymui. Jėzų Kristų vadiname mūsų Gelbėtoju ir Atpirkėju. Nikėjos Tikėjimo išpažinimo kristologinėje pastraipoje teigiama: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus”. Tikėjimas į Jėzų Kristų ir jo išpažinimas susijęs su mūsų išganymu.

II. Ką reiškia išganymas?

Išganymo sąvoka nepriklauso mūsų kasdieniam žodynui. (Vokiečių kalboje ši sąvoka ir giminingi žodžiai vedami iš šaknies „Heil”, reiškiančios „sveikatą”, – vert. past.) Kasdienėje kalbėsenoje minime gerovę ar laimę, bet vargu ar kada vartojame išganymo sąvoką. Išganymo sąvokos reikšmė platesnė negu žodžių „vidinė gerovė” ar „laimė”. Šios sąvokos turinį gali padėti suvokti jos antipodas – pragaištis, arba bėda. Lengviau nusakyti, kas yra pragaištis, negu apibrėžti, kas yra išganymas. Pragaišties sąvoką papildo daugybė grėsmių mūsų gyvenimui: gamtos nelaimės, teroristų atakos, ligos, galiausiai mirtis. Individualus žmogus pragaištį išgyvena kaip nesantaiką su kitais žmonėmis ir aplinka. Daugybė žmonių ją patiria mūsų dienų karinių konfliktų metu.

Apaštalas Paulius Laiške romiečiams nurodo pragaištingas galybes: Įstatymą, nuodėmę ir mirtį. Jis taip pat aprašo vidinę kovą, kurią kiekvienas vidujai išgyvename. Tai suvokimo bei troškimo ir, kita vertus, veiksmų neatitikimas: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu” (Rom 7, 18–19). Paulius kalba apie mūsų patirtį, kurią vis iš naujo išgyvename. Mes nesugebame savęs tobulai valdyti, bet dažnai esame pasidaliję tarp suvokimo, troškimo ir vykdymo. Giluminė psichologija paaiškino, kaip dažnai mūsų elgseną nulemia anoniminės jėgos.

Šiais laikais pragaišties patirčiai nusakyti įsivyravo susvetimėjimo sąvoka, kuri jau buvo Pauliaus nusakyta Laiško romiečiams 7 skyriuje; visapusiškai ši sąvoka išplėtota XVIII a. vokiečių idealizmo. Susvetimėjimas reiškia, jog žmogus negali visiškai išsivaduoti savo jėgomis, nes jis pats savyje nesijaučia kaip namie. Žmogus tapo pats sau svetimas, pavergtas neįžvelgiamų ir nekontroliuojamų galių. Susvetimėjimo patirtis veda į imančias viršų žmogaus gyvenime baimes. Daugeliui žmonių šios baimės pasireiškia nauja bioetikos plėtra. Šie būgštavimai konkrečiai išnyra svarstant privalumus bei riziką dėl genetinių, technologinių intervencijų į maisto produktų gamybą, gyvulininkystę ir apskritai žmogaus gyvenimą; baiminamasi, ar tokie įsikišimai vykdomi laikantis moralinės atsakomybės, ar pakankamai atsižvelgiama į jų padarinius ateičiai.

Trumpai nusakius kai kurias pragaišties patirtis, reikia konstatuoti, jog pragaišties negalėtume suvokti kaip tokios, jei nieko nežinotume apie pragaišties priešpriešą – išganymą. Nors mūsų išgyvenami pragaišties momentai tuo metu sužlugdo mūsų lūkesčius, vis dėlto kiekvieną kartą yra nauja pradžia. Žmogui būdinga viltis, jog viskas bus vėl gerai ar gerai pasibaigs. Nuo pat jaunystės žadinamas žmogaus pamatinis pasitikėjimas gyvenimu. Jei pragaištį galime apibrėžti kaip susvetimėjimą, tai šiame fone išryškėja ir išganymo apibrėžimas.

Išganymas reiškia visumą: žmogaus būties darną su savimi pačiu, su kitais žmonėmis, su aplinka. Biblijoje ši būklė nusakoma žodžiu šalom, kuris paprastai verčiamas kaip „ramybė”. Toks vertimas teisingas, tačiau jis neapima viso sąvokos turinio, neperteikia visas žmogiškojo gyvenimo sferas apimančio integralumo. Šis integralumas reiškiasi kūno ir dvasios gerove, laime, gyvenimu, palaiminimu, susitaikinimu ir pilnatve. Apskritai šalom reiškia gyvenimo apstumą ir gerą gyvenimo kokybę. Čia kyla klausimas, kas sudaro gyvenimo kokybę? Šventajame Rašte šalom reiškia žmogaus išgydymą iš susvetimėjimo, jo išlaisvinimą, sutaikinimą su pačiu savimi, su kitais žmonėmis ir su aplinka. Reikia paminėti, kad giliausia susvetimėjimo šaknis yra nuodėmė, nes, pasak Šventojo Rašto, pragaišties pagrindas glūdi pirminėje nuodėmėje, kuri tęsiasi individualiomis nuodėmėmis. Pagal Bibliją išganymas, suvokiamas kaip žmogaus integralumas, galimas tik tuomet, jei Dievas išlaisvina žmogų iš nuodėmės pančių, sutaikina jį su savimi ir dovanoja jam bendrystę su savimi. Biblinis išganymas yra gyvenimo bendrystė su Dievu. Tai ypač atsiskleidžia Pirmajame Jono laiške, kurio pagrindinė tema ir yra žmogaus bendrystė su Dievu.

Žmogus trokšta išganymo. Tai susiję su žmoguje glūdinčiu prigimtiniu transcendencijos troškimu, pasiekiančiu pilnatvę Dievo regėjimu. Žmogus ilgisi to, kas gera, teisinga ir gražu. Žmogus, kaip asmuo, nori, kad būtų pripažintas ir patvirtintas jo individualumas, o tai įmanoma tik mylint. Besąlygiško priėmimo žmogus gali sulaukti sutikdamas begalinę, absoliučią meilę, kuri gali būti tik pats Dievas. Todėl išganymas galutine šios sąvokos prasme yra įmanomas tik Dieve ir gali kilti tik iš jo. Šv. Augustinas aprašė žmogiškosios širdies nerimą ir parodė, kad žmogaus išganymo viltys įsišaknijusios Dieve: „Mus sukūrei sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės tavyje” (Išpažinimai, I, 1).

Nors žmogaus išganymo ilgesys yra begalinis, vis dėlto pats žmogus yra baigtinė būtybė. Tarp begalinio žmogaus išganymo troškimo ir jo paties būties laikinumo yra didelis atotrūkis. Žmogus privalo atsižvelgti į savo ribotumą. Vien savo jėgomis jis negali pasiekti galutinio gyvenimo išganymo, bet turi priimti tai kaip dovaną iš Dievo. Todėl išganymas taip pat apima malonę ir atpirkimą, kurie mums duodami Jėzuje Kristuje.

III. Išganymas tikėjimu į Jėzų Kristų

Tridento Susirinkimo dekrete apie nuteisinimą teigiama, jog tikėjimas yra išganymo pradžia, visokio nuteisinimo pamatas ir šaknis. Ypač Jono evangelijoje atskleidžiamas glaudus tikėjimo ir amžinojo gyvenimo, sudarančio žmogaus išganymą, ryšys. Jono teiginius apie tikėjimą ir amžinąjį gyvenimą kaip žmogaus išganymą reikia suvokti žvelgiant į Jono evangelijos eschatologiją. Išganymas, kaip amžinasis gyvenimas, yra jau šiame pasaulyje, kuris pavaldus mirčiai: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16). „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6, 40). Per tikėjimą žmogus jau turi jame išliekantį amžinąjį gyvenimą. Jono evangelijoje „amžinasis gyvenimas” yra išganymo turinys: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 36). „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą” (Jn 5, 24). Pirmajame Jono laiške amžinasis gyvenimas taip pat siejamas su tikėjimu į Dievo Sūnaus vardą (1 Jn 5, 13).

Petro išpažinimą Aukščiausiame teisme galima laikyti apaštališkojo skelbimo programa: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (Apd 4, 12).

A. Jėzus Kristus: tikras Dievas ir tikras žmogus

Nepaisydami eretiškų pastangų laikyti Jėzų Kristų vien tik žmogumi – žinoma, skirtingu nuo visų kitų kūrinių dėl savo santykio su Dievu, – ankstyvosios Bažnyčios susirinkimai ir Bažnyčios tėvai pabrėžė tikrą Jėzaus Kristaus dievystę. Jie gindavo tikrąją dievystę, ypač pasitelkdami soteriologinį argumentą: Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad išganytų žmones. Tas atpirkimas galiausiai apima žmogaus sudievinimą, pergalę prieš mirtį, Dievo atvaizdo bei panašumo į jį atkūrimą ir žmogaus nemirtingumą. Nauja pradžia, nuodėmių atleidimas ir pergalė prieš mirtį – visa tai yra dovanos, pranokstančios vien žmogiškąsias galimybes. Jei Jėzus būtų vien tik žmogus, jis nesugebėtų duoti mums to dieviškumo. Jis nebūtų galėjęs mūsų atpirkti ir išvaduoti iš paties giliausio vargo, iš nuodėmės ir mirties. Todėl Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinime (381 m.), bendrame visoms didžiosioms krikščioniškosioms Bažnyčioms, krikščionys taip išpažįsta Kristų: „Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu”.

Bažnyčios tėvų požiūriu atpirkimas tuo pat metu priklausė ir nuo Jėzaus Kristaus tapimo tikru žmogumi. Kad galėtų išgelbėti žmones, Jėzus Kristus turėjo būti tos pačios prigimties kaip žmogus, taip pat turėti bendrą prigimtį su Tėvu. Čia labai svarbi „prisiėmimo” sąvoka. Jėzus Kristus atpirko tik tai, ką jis priėmė tapdamas žmogumi. Tertulijonui priklauso posakis: Caro salutis est cardo („Kūnas yra išganymo šerdis”, De resurr. mort. VIII, 2). Dievas įžengė į mūsų žmogiškąją būtį dėl savo Sūnaus Įsikūnijimo. Kadangi Dievo Sūnus, pats būdamas be nuodėmės, prisiėmė sau mūsų nuodėmes, nuo šiol nebėra tokios žmogiškojo gyvenimo srities ar žmogiškojo būvio, kuri būtų iš esmės tolima Dievui. Taigi Jėzus Kristus, būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, yra žmogaus išganymas.

B. Per ką esame atpirkti?

Ankstyvosios Bažnyčios tikėjimo išpažinimas susieja mūsų atpirkimą su Jėzaus mirtimi ant kryžiaus: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai” (1 Kor 15, 3). Jėzus mirė ne tik dėl mūsų nusikaltimų (plg. Rom 4, 25), bet todėl, kad Dievas tą, „kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu” (2 Kor 5, 21). Dievas sutaikino su savimi pasaulį per savo vienatinio Sūnaus kraują. Atpirkimas buvo įvykdytas „už mus”, tai reiškia mūsų labui ir vietoj mūsų. Jėzus, kuris buvo Teisusis, tapolabui ir vietoj mūsų. Jėzus, kuris buvo Teisusis, tapo nuodėme ir prakeikimu (plg. Gal 3, 13), kad per jo mirtį galėtume pasiekti Dievo teisumą. Jis mirė atstovaudamas mums ir išpirkdamas mūsų nuodėmes. Biblija atskleidžia, jog dėl pirmosios nuodėmės žmogus gyvena nepaliaujamoje bėdoje, ir čia jam reikia pagalbos. Jėzuje Kristuje pats Dievas pasirūpina žuvusiais žmonėmis. Paulius primena korintiečiams Jėzaus Kristaus buvimą „dėl mūsų”: „Jūs gi pažįstate Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą” (2 Kor 8, 9). Čia išreiškiama tokia svarbi atpirkimui pasikeitimo vietomis – admirabile commercium – tema. Už mus ir mūsų labui nenuodėmingas Vienintelis (plg. Jn 8, 46; Žyd 4, 15) tampa nuodėme ir prakeikimu, kad atkurtų mūsų bendrystę su Dievu. Nepasikeitus vietomis ir likimais, atpirkimas neįmanomas.

Šie raktiniai Naujojo Testamento teiginiai dėl atpirkimo turėtų mums priminti, kad visas Jėzaus gyvenimas turi atperkamąją prasmę. Žinoma, mūsų sąmonėje atpirkimas siejasi daugiausia su Kryžiaus auka, kaip Kristaus gyvenimo ir mūsų atpirkimo viršūne. Tačiau Jėzaus gimimas, paslėptasis gyvenimas Nazarete, vieši pasirodymai, Dievo karalystės skelbimas taip pat svarbūs mūsų atpirkimui, panašiai kaip jo mirtis ant kryžiaus. Mūsų atpirkimo plotmei priklauso ir Jėzaus prisikėlimas, jo išaukštinimas Tėvo dešinėje bei jo išliekantis buvimas per Šventosios Dvasios dovaną, taip pat laukiamas jo sugrįžimas laikų pabaigoje.

Žinoma, Kryžius yra atpirkimo įvykio viršūnė, nes čia pats Dievas savo Sūnuje stojasi per nuodėmę pražuvusių žmonių vieton. Jis iš vidaus rūpinasi šia bėda, iš esmės gydo šią padėtį ir perkeičia tai į naują Dievo bendrystę su žmogumi.

Jei esame įsitikinę Jėzaus gyvenimu ir mirtimi dovanoto atpirkimo tikrove, tuo pat metu drauge su apaštalu Pauliumi turime pabrėžti, jog vis dar tebegyvename viltimi dėl galutinio viso pasaulio atpirkimo (plg. Rom 8, 18–30). Dabar gyvename atpirkimu mums dovanotą naują gyvenimą, tačiau tai įgyvendinama senojo gyvenimo sąlygomis. Paulius dažnai kalba apie įtampą tarp „senojo” ir „naujojo” žmogaus (plg. Rom 6, 6; 2 Kor 5, 17; Ef 4, 22; Kol 3, 9). Pauliaus raginimai palikti senąjį žmogų ir gyventi naujojo žmogaus gyvenimą primena, kad dabartiniu metu mumyse vyksta kova tarp seno ir naujo žmogaus. Mes gyvename kryžiaus šešėlyje ir ateities pilnatvės viltimi, kurią pasieksime tik naujajame Dievo pasaulyje (plg. Apr 21, 1–22, 5). Esame atpirkti per Jėzaus Kristaus Velykų slėpinį, jo perėjimą iš mirties į gyvenimą. Mūsų išganymas yra sekimas šiuo iš mirties į gyvenimą vedančiu keliu, tikint į Jėzų.

Išganymas reiškia, kad objektyviai Jėzuje Kristuje visiems žmonėms ir visiems laikams pradėta nauja pradžia, išgrįstas naujas kelias, duota nauja viltis. Kiekvieno individo klausiama, ar jis priima šią išganymo dovaną ir rengiasi gyventi ja remdamasis. Paulius įsitikinęs, kad gyvename tikėjimu, kylančiu iš vilties, kuri šiame gyvenime negali būti patikrinta (plg. Rom 8, 18–30).

Taigi išganymas – visiškai Dievo veiksmas, nes tik jis galiausiai gali mus atpirkti. Tačiau tai ir visiškai žmogaus darbas, nes, pasak šv. Augustino, Kūrėjas yra reiklus savo kūriniui (plg.: Totum exigit de te, qui fecit te – Serm. 34, 7). Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų nuteisinti be mūsų. Žmogų jis sukūrė nežinantį, o nuteisina norintį (plg.: Qui ergo fecit te sine te, non te justificat sine te. Ergo fecit nescientem, iustificat volentem – Serm. 169, 11, 13). Čia pasirodo Dievo pagarba žmogaus laisvei. Tik būdamas laisvas, žmogus gali priimti dieviškąją išganymo dovaną, kadangi, pasak Augustino, žmogus gali tikėti tik to norėdamas (credere non potest nisi volens: In Iohannis evang. tract. XXVI, 2).

C. Kodėl esame atpirkti?

Šventajame Rašte ir jį aiškinančiame krikščioniškajame mokyme randame įvairių lygių atsakymų apie Jėzaus dovanoto išganymo apimtį. Mes atpirkti iš nuodėmės, iš pavergiančios Įstatymo galios ir galiausiai iš paskutiniojo priešo – mirties (plg. 1 Kor 15, 26). Esame atpirkti per bendrystę su Dievu tikėjime, viltyje ir meilėje. Per atpirkimą esame naujai kuriami: „Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja” (2 Kor 5, 17). Per atpirkimą tapome Dievo vaikai ir įpėdiniai, taip pat bendraįpėdiniai su Kristumi (plg. Rom 8, 17). Atpirkimo dovanos duodamos mums vilties pagrindu. Jos pasieks pilnatvę tik paskutiniąją dieną mirusiesiems keliantis ir palaimingai regint Dievą. Pirmasis Jono laiškas veda mus į šią didžią ateitį, kurlink mes judame: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra” (1 Jn 3, 2).

Šiandien daugeliui žmonių susidaro įspūdis, jog atpirkimo žinia, kurios viršūnė yra žmogaus „sudievinimas” (plg. 2 Pt 1, 4), neturi konkrečių sąsajų su jų poreikiais bei problemomis. Tokia mąstysena daugiausia priklauso nuo to, kaip ankstesniais šimtmečiais buvo skelbiama išganymo žinia. Nuo XVI šimtmečio teologijoje išskiriamos prigimtinės ir antgamtinės plotmės sritys, ypač dėl polemikos su A. Bajumi (Baius, 1513–1589) ir C. Jansenu (Jansen, 1585–1638). Griežtai atskiriamos prigimtinės ir išganomosios tvarkos sritys. Buvo pabrėžiama, jog išganymas ne tik nekildintinas iš prigimties tvarkos, bet ir išganomoji tvarka iš esmės skirtinga nuo prigimtinės tvarkos. Prigimtis ir malonė buvo suvokiamos kaip du sluoksniai, esantys vienas virš kito ir nesusiję tarpusavyje. Dėl tokios mąstysenos išganymo sąvoka buvo visiškai atsieta nuo pasaulio ir nukelta į būsimąjį gyvenimą.

XX amžiuje Henris de Liubakas (Lubac) savo darbais svariai prisidėjo įveikdamas buvusį griežtą dualizmą tarp prigimtinės ir antgamtinės tvarkos ir iškeldamas jas siejantį organišką ryšį. Vatikano II Susirinkime buvo perimtas šis vadinamosios Nouvelle Theologie pamatinis siekis; ypač pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes, apibūdinant kūrimo ir atpirkimo tvarką, pabrėžta vienybė: „Žmogiškojo orumo, broliškos bendrystės ir laisvės gėrybes, taigi visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotiną karalystę, ‘tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę’. Ši karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui” (GS, 39).

Esame atpirkti, kad gyventume šiame pasaulyje kaip nauji žmonės, kad tikėjimu, viltimi ir meile paverstume jį Dievo buvimo tarp mūsų vieta ir tuo pat metu išlaikytume gyvą Viešpaties grįžimo, naujojo dangaus ir naujosios žemės viltį.

D. Išganymo apimtys

Svarbiausias teiginys yra tai, jog pats Dievas yra žmogaus išganymas. Išganymas pirmiausia yra ne koks nors žmogui duodamas dalykas, bet asmeninė žmogaus bendrystė su Dievu. Kadangi žmogus „nesukurtąja malone” priimamas į Dievą, tai paveikia žmoguje „sukurtąją malonę”, pavyzdžiui, naujo žmogaus kūrimą Dievo meilei bei pažinimui.

Kadangi Deus semper maior, tik Dievas gali patenkinti žmogaus išganymo troškimą. Šiame pasaulyje žmogaus troškimo išsipildymas nuolat lieka fragmentiškas. Tradicija įžvelgia žmogaus troškimą regėti Dievą: desiderium naturale visionis Dei. Šį troškimą gali patenkinti tik Dievas. Atsiųsdamas savo Sūnų, Dievas mums parodė, kad jis pats nori būti mūsų išganymas. Todėl mums išganymas reiškia įžengimą į meilingą ir klusnų Jėzaus ryšį su Tėvu (plg. Viešpaties malda: Mt 6, 9–13; Lk 11, 2–4); buvimą Dievo vaikais per Dvasią (plg. Rom 8, 16); taiką ir draugystę su Dievu, dalyvaujant dieviškajame gyvenime, pas mus ateinant ir apsigyvenant Tėvui ir Sūnui (plg. Jn 14, 23); Dievo meilę, kuri išlieka mūsų širdyse (plg. Rom 5, 5). Visuose šiuose bibliniuose teiginiuose atsiveria mūsų pašaukimo į išganymą plotis. Šiandien kyla esminis klausimas, ar tokie krikščioniškojo išganymo ir krikščioniškojo pašaukimo teiginiai tapo mums nebereikšmingi dėl to, kad gyvename uždarame pasaulyje, besivadovaujančiame savo įstatymais, kur net krikščionys vis iš naujo patiria pagundą gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų.

Čia gali padėti žvilgsnis į mistiką. Mistika dažnai apibrėžiama kaip Dievo sutikimas ir jo išgyvenimas (cognitio Dei experimentalis), tačiau ji apima taip pat Dievo „nebuvimą”, dvasios ir jausmų naktį. Šiandien plačiai minima Karlo Ranerio (Rahner) prognozė: rytojaus tikintysis bus mistikas arba jo iš viso nebus. Nors ne kiekvienas tikintis Kristų būtinai privalo būti mistikas, vis dėlto kiekvienas rimtai tikėjimą išgyvenantis krikščionis gali patirti Dievo buvimą savo gyvenime. Šiai patirčiai pagrindą duoda krikštas ir sutvirtinimas, kurie mums atveria naują prieigą pas Dievą. Dievo buvimą patiriame taip pat susidurdami su jo žodžiu, girdėdami sąžinės balsą, suvokdami momento pašaukimą, matydami artimo kančią – tai tik keletas iš galimų sričių.

Mūsų žmogystė, visame priklausoma nuo Dievo, tuo pat metu yra išlaisvinta žmogystė. Chalkedono Susirinkimo (451 m.) teiginys, kad Jėzaus Kristaus žmogiškoji ir dieviškoji prigimtys yra „nesumaišytos, nepakitusios, nepadalytos, viena nuo kitos neatskirtos”, yra esmingai svarbus norint suvokti Dievo ir žmogaus ryšį. Tiek žmogaus vienybė su Dievu, tiek žmogaus laisvė auga tuo pat metu. Tik tvirtas ryšys su Dievu išlaisvina žmogų nuo įvairių stabų, keliančių nuolatinę grėsmę jo laisvei. Pripažinti Dievą vieninteliu Viešpačiu reiškia nepripažinti greta jo jokio kito absoliutaus suvereno ir, vadinasi, gyventi Dievo vaikų laisve. Dievas negniuždo žmogaus, jis išlaisvina jį vykdyti užduotis pasaulyje. Todėl Vatikano II Susirinkime pripažintas santykinis žemiškųjų tikrovių, pasaulio ir jį sudarančių sferų savarankiškumas (GS, 36).

Tačiau ši vidinė autonomija nereiškia, kad krikščioniškoji išganymo tikrovė yra nesvarbi žmonių užduotims pasaulyje. Tikėjimas kaip kelias į išganymą persmelkia taip pat žemiškąsias tikroves. Jėzuje Kristuje Dievas tuo pat metu apreiškia mums naują žmogų (plg. GS, 22). Jėzus Kristus, kaip naujasis Adomas, yra galutinė tiesa apie žmogų, ir mes tikėjimu privalome įsisavinti šią tiesą. Šis tikėjimas turi tapti veiksmingas meile (plg. Gal 5, 6).

Vien savo jėgomis negalime įgyvendinti galutinės mesijinės karalystės, nes tai kyla iš Dievo ir yra jo darbas (plg. Apr 21, 10). Tačiau, kai žmonės priima vienas kitą meilėje, kai siekia teisumo, taikos, stengiasi apsaugoti gerąją Dievo kūriniją, tuomet jie iš anksto parengiamuoju būdu pasitinka tai, kas yra galutinis išganymas. Tikėdami tuo, kas turi ateiti, jie duoda ženklą, nubrėžiantį būsimojo pasaulio kontūrą.

Tokie galutinio išganymo ženklai įmanomi daugybe būdų. Jie aptinkami ne tik krikščionybėje, bet ir už jos ribų. Senas pamatinis klausimas apie išganymo būdus bei galimybes už krikščionybės ribų šiandien naujai diskutuojamas pasitelkiant pliuralistinės religijos teoriją. Pati problemos šerdis yra krikščionybės ir Bažnyčios absoliutumas. Pasak dogminės konstitucijos Lumen gentium, „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis” (LG, 1).

IV. Perteikti tikėjimą dėl pasaulio išganymo

Tikėjimas Jėzaus duotu išganymu yra dovana, kurią privalome perduoti kitiems. Tai padaryti galime tik tuomet, jei išgyvename tikėjimą kaip susitikimą su Dievu per Kristų Šventojoje Dvasioje – tik tuomet, jei tikėjimas yra tvirtas mūsų gyvenimo šulas ir jau čia ir dabar duoda mums išganymo pradžią. Tikėjimas susieja mus su Kristumi ir Dievu, kuris, absoliučiai kalbant, yra išganymas. Apaštalas Paulius suvokia mūsų ribotą Dievo pažinimą tikėjimu: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė” (1 Kor 13, 12). Tikėjimas yra tarsi mūsų vilties inkaras Dieve (plg. Žyd 6, 19).

Tikėjimo neįgyjame savo jėgomis, bet gauname jį kaip dovaną iš Dievo. Kad jis taptų lemiamoji mūsų gyvenimo jėga, turime priimti jį būdami laisvi. Tikėjimu išgyvenamą apdovanojimą dėl savo prasmės ir vilties paieškos turime perduoti kitiems.

Tikėjimas privalo būti misijinis, nes pačia savo esme tiek tikėjimui, tiek Bažnyčiai būdingas misijinis pobūdis (plg. Ad gentes, 2). Prisikėlusio Kristaus paliepimas vis iš naujo tai primena: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (Mt 28, 19).

Tikėjimo perdavimas yra susijęs su tikėtinu liudijimu. Jėzus, prieš žengdamas į dangų, paliko mokiniams paskutinius nurodymus: „Tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir ligi pat žemės pakraščių” (Apd 1, 8). Mūsų laikais, kai tikėjimas tolydžio praranda socialinę paramą, daug kas priklauso nuo liudytojo, asmeniškai įkūnijančio ir pavyzdingai įgyvendinančio Bažnyčios tikėjimo turinį žodžiu bei gyvenimu. Tik taip išganymo viltis iš tikėjimo gali būti perduota žmonėms, nepažįstantiems šios vilties ir nebegirdintiems apie ją todėl, kad jie prarado gyvą ryšį su Bažnyčia. Tikėjimo liudijimas ypatingai pasirodo meilės Dievui ir artimui vienybėje.

Kadangi tikėjimas apima visą žmogaus būtį, jį dera puoselėti taip pat proto plotmėje. Tikintysis privalo gebėti išvardyti pamatinius principus, pagrindžiančius tikėjimo pagrįstumą protu. Šis tikėjimo prieangis (praeambula fidei) yra būtinas atsakingai ir laisvai leidžiantis į tikėjimo nuotykį. Tik tuomet, kai tikėjimas yra suvokimo protu aktas, galime įvykdyti Pirmojo Petro laiško raginimą būti visuomet pasirengę „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį” (1 Pt 3, 15). Mumyse esanti viltis duota mums tikėjimu, kuris yra išganymo pradžia ir kurio atbaiga yra Dievo regėjimas.

Parengta pagal M. F.


© „Bažnyčios žinios“