„Bažnyčios žinios“. 2004 sausio 14, Nr. 1. <<< atgal į numerio turinį

Kodėl mokyklose nerengiama Pirmajai komunijai ir kitiems sakramentams?

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodo priekaištų dėl to, jog vaikams, norintiems eiti pirmosios išpažinties ir šv. Komunijos, privalomi parengiamieji užsiėmimai parapijoje, nors jie lanko tikybos pamokas mokykloje. Tokių straipsnių arba nuomonių autoriai įsitikinę, jog mokykla gali ir turi vaikus parengti sakramentams.

Jau baigiame įprasti, kad Bažnyčiai, visiems jai tarnaujantiems žmonėms keliami išskirtiniai reikalavimai ir reiškiama specifinė kritika. Taip atsitiko ir šį kartą, kuomet ypatingų rezultatų norima iš mokyklinių tikybos pamokų. Kažkodėl niekada neteko girdėti, kad visuomenė reikštų nepasitenkinimą, pavyzdžiui, dėl to, jog per muzikos pamokas mokiniai neparengiami dainuoti scenoje, per kūno kultūros pamokas – žaisti komandose, per kalbų pamokas – vertėjauti ar pan. Siekiant šių tikslų, prireikia specialios nepamokinės veiklos: choro repeticijų, sporto treniruočių, dalykinių būrelių, ir niekas tokiu papildomuoju ugdymu nesipiktina. Visiems akivaizdu, jog muzikos pamokas lankantys mokiniai – ne choras, o kūno kultūros klasė – ne sportininkų komanda. Analogiškai ir tikybą lankantys mokiniai – ne katalikų bendruomenė. Tuo tarpu krikščionių tikėjimas praktikuojamas ir švenčiamas būtent bendruomenėse, kurios teritoriniu pagrindu yra buriamos parapijose. Vadovaujant dvasininkams, kiekviena bendruomenė švenčia tikėjimą ir ugdo savo narius.

Tikinčiųjų bendruomenės nariais tampame per Krikštą, tačiau sąmoningai ir visapusiškai joje dalyvauti pradedame priėmę dar du įkrikščioninimo sakramentus – Susitaikymą (Atgailos sakramentą – išpažintį) ir Eucharistiją (šv. Komuniją). Šie du pirmąjį kartą priimami sakramentai reiškia mūsų apsisprendimą nuolat aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime bei šventime, visų pirma – kiekvieno sekmadienio šv. Mišiose. Tai iš dalies analogiška įstojimui į bendraminčių ar kurios nors srities mėgėjų draugiją (plg. šokių ratelį, choro studiją, filatelistų klubą ar net politinę partiją), kur bendruomenės nariai drauge ugdosi, tobulinasi, keičiasi patirtimi, dalijasi vertybėmis. Natūralu, jog bendruomenė savo nariams, taip pat norintiems jais tapti teikia savo nuostatus, kelia kokius nors reikalavimus; natūralu ir tai, jog ji savo narius, ypač naujokus, moko to, kas jai yra esminga.

Katalikų bendruomenei esmingiausia bendras tikėjimo išgyvenimas meldžiantis ir švenčiant sakramentus. Akivaizdu, jog mokyklose sakramentai nėra švenčiami, o bendra malda per tikybos pamokas jeigu ir įmanoma, tai tik minimaliausios trukmės ir labai abejotino sutelktumo. Nėra čia ir savo narius ugdančios tikinčiųjų bendruomenės, kadangi į pamokas ateina ne vien tikintys (tyrimai rodo, jog tokių būna mažuma), o ir abejojantys, netikintys ar netgi tikėjimui priešiški moksleiviai, nes tikybos, kaip ir paralelinės etikos, pamokos yra atviros visiems. Panorėję moksleiviai kasmet gali pereiti iš etikos į tikybą arba atvirkščiai, todėl tikybos grupės būna ne tik labai įvairaus religingumo, bet ir nepastovios sudėties.

Kaip kiekvieno kito mokyklinio dalyko, taip ir tikybos pamokų tikslas yra teikti bendrąjį supratimą apie tikėjimą, pradinių tikėjimo žinių, kiek įmanoma paskatinant į šį tikėjimą gilintis bei jį pamilti. Per šias pamokas teikiama žinių ir apie kitas religijas, o pirmenybė priklauso krikščioniškosios moralės temoms, kadangi tikyba mūsų mokyklose yra dorinio ugdymo dalykas.

Darosi aišku, jog išugdyti gilų tikėjimą, išmokyti melstis ir parengti sakramentams nebažnytinėje aplinkoje ir nebažnytinėje bendruomenėje visiškai nerealu. Dėl šių priežasčių tokio uždavinio mokyklinėms tikybos pamokoms Bažnyčia nekelia nuo pat šių pamokų įvedimo. Tai prieštarautų ir visuotinės Bažnyčios dokumentams, nes Vatikano direktyvos aiškiai nurodo, jog valstybinėse mokyklose religinio švietimo uždaviniai visai kiti: tai tikėjimo dialogas su kultūra, kitais mokykloje dėstomais dalykais, jaunimo bei visos visuomenės gyvenimo aktualijomis. Tais atvejais, kada tikybos mokymas Lietuvoje prasilenkia su šiais reikalavimais ir ima pernelyg akcentuoti maldų, apeigų ar katekizmo mokymą, susilaukiame pelnytų priekaištų iš švietimo darbuotojų: mus kritikuoja, kad iškrentame iš mokyklos reformos konteksto, neugdome interpretacinių gebėjimų, nesilaikome tarpdalykinės integracijos.

Atsižvelgdama į aptartąsias aplinkybes, Lietuvos Vyskupų Konferencija pastaruoju metu stipriau akcentavo, jog rengimas sakramentams gali ir turi vykti tik adekvačiomis sąlygomis, skiriant tam darbui pakankamai laiko, pritaikant aplinką bei specialiai parengtą programą, talkinant ir remiant parapijos bendruomenei, nes priimantys sakramentus vaikai tampa jos nariais. Parapinę katechezę ir tikybos pamokas mokykloje vyskupai apibūdino kaip dvi atskiras, netapačias ugdymo sritis, kurios tarpusavyje bendradarbiauja, tačiau viena kitos negali atstoti. Tikybos mokytojas gali talkinti parapinei katechezei, nukreipdamas tikybos pamokas lankančius vaikus į parapiją, padėdamas jiems; klebonas bei parapijos katechetai savo ruožtu skatinami bendrauti ir bendradarbiauti su mokyklomis.

Šie vyskupų sprendimai yra pačiu laiku. Išsikovojusi valstybingumą, o su juo ir tikėjimo laisvę, Lietuva ateina į Europos tautų šeimą, kur Bažnyčia seniau ir išmintingiau laikosi Vatikano II Susirinkimo nutarimų. Todėl nenuostabu, kad ir Lietuvoje Bažnyčios vis labiau netenkina čia įsigalėjęs nominalusis katalikiškumas. Tai toks katalikiškumas, kai sakramentai (labiausiai vaikų Pirmoji komunija ir suaugusiųjų Santuoka), užuot buvę tikėjimo, religinio apsisprendimo, asmeninio bei bendruomeninio įsipareigojimo Dievui, Bažnyčiai ženklai, tampa tik vienkartine progine puošmena, blizgučiu šeimos albumui ar videotekai praturtinti.

Vis dar išgyvendama pookupacinio laikotarpio nedrąsą, Bažnyčia su tokiu fiktyviu katalikiškumu tebesitaiksto. Tai visuomenę įpratino Bažnyčią laikyti ritualinių paslaugų teikėja – be jokių sąlygų ir kiekvienam pageidaujančiam. Į bet kurį reiklesnį Bažnyčios judesį tokia visuomenė atsiliepia nepasitenkinimu, nusiskundimais, pasipiktinimu. Taip atsitiko ir su parapiniu rengimu sakramentams. Iš dalies dėl to kalta ir pati Bažnyčia, nes kai kurie klebonai bei tikybos mokytojai, dažniausiai silpnose parapijose, rengdavo sakramentams per tikybos pamokas, nepaisydami visuotinės Bažnyčios rekomendacijų ir nesitardami su vietos vyskupu. Sveikintina, kad tokią padėtį imama taisyti. Kaip visame civilizuotame pasaulyje, taip ir Lietuvoje žmonės bus skatinami tikėjimą rinktis laisvai, tačiau rimtai ir atsakingai, t. y. žinant, jog eiti sakramentų yra ir asmeninis, ir bendruomeninis įsipareigojimas. Įvairios vienkartinės religinės iškilmės be vidinio turinio neturi jokios prasmės, tad ir Bažnyčia, ir mokykla turėtų sutartinai stengtis, kad ši tikėjimo profanavimo mada Lietuvoje kuo greičiau pasibaigtų.

Doc. dr. Stasė Alma Stasiulevičiūtė,
VPU Katalikų tikybos katedros vedėja

Kun. Vidmantas Balčaitis,
Lietuvos katechetikos centro ir Religijos studijų kolegijos direktorius

© „Bažnyčios žinios“