„Bažnyčiosžinios“. 2003 kovo 14, Nr. 5. <<< atgalį numerio turinį


Lietuvos prezidento inauguracija

Vasario 26 d. Vilniuje vyko Lietuvos prezidento Rolando Pakso inauguracijos iškilmės. Ryte Seimo rūmuose naujasis prezidentas iškilmingai prisiekė. Pirmasis žodį tarė Lietuvos kardinolas A. J. Bačkis:

„Šiandien Dievo ir tautos akivaizdoje išrinktasis Lietuvos prezidentas prisiekia sąžiningai, garbingai bei ištikimai vykdyti jam patikėtas pareigas. Sveikindamas prezidentą su jam piliečių patikėta tarnyste, kreipiuosi į visą tautą: budėkime ir būkime ištikimi Kūrėjo įrašytiems pamatiniams įstatymams, kurie grindžia pasaulio taiką, bendruomenės vienybę ir asmens gerovę. Meldžiu Dievą, kurio rankose mūsų visų gyvenimas ir likimas, kad jis suteiktų šviesos bei stiprybės ir mus mokytų savo sąžinėje atpažinti Kūrėjo balsą, pasirinkti gėrį ir atmesti blogį, mylėti ir gerbti vienas kitą, atiduoti visas jėgas ir gabumus bendrojo gėrio kūrybai. Dangaus Tėve ir tautų Valdove, dėkojame tau už malones, kurias išlieji ant mūsų šalies. Palaimink mūsų tautą, saugok jos šeimas, vaikus, jaunimą, senelius, ligonius ir vargingiausius mūsų brolius, suteik tautos vadovams išminties ir pasiaukojimo tarnauti visiems žmonėms.Tavoji meilė ir malonė teatveria širdis idant jos pasirinktų taiką ir ramybę, kurią tu mums dovanoji per savo Sūnų Jėzų Kristų”.

Vidudienį Vilniaus arkikatedroje šv. Mišias naujojo prezidento inauguracijos proga aukojo visi Lietuvos vyskupai, apaštališkasis nuncijus P. S. Zurbriggenas. Šv. Mišių liturgijai vadovavęs kardinolas A. J. Bačkis pasakė tokį pamokslą:

Brangieji,

Kodėl žmonės svarbiais savo gyvenimo momentais ateina pas Dievą? Kodėl skausmo, džiaugsmo, neaiškumo, apsisprendimo, užgriuvusios atsakomybės valandą mūsų žingsniai veda į Viešpaties šventovę? Šios dienos skaitiniuose girdėjote Viešpaties žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Žmogus yra protingas, gabus, sumanus, ieškantis… Ir tai puiku, tačiau tik tuomet, jei jis supranta, kad tikrasis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas yra Dievas. Taigi mes ateiname čia, atsistojame Dievo akivaizdoje, kad pažvelgtume į savo gyvenimo kelionę, kad paklaustume savęs: ar Dievas vis dar yra mano kelias, tiesa ir gyvenimas?

Kitas skaitinys iš Siracido knygos šiandien mums byloja: „Žmogaus tikimumą drausme išmėgina ir nuostatais savo visaip jį išbando“ (Sir 4, 17). Šie Šventojo Rašto žodžiai mums primena, kaip Dievo Sūnus, atėjęs į žemę gyventi tarp žmonių, dykumoje buvo bandomas ir gundomas. Tai labai svarbi detalė, kuri atskleidžia kiekvieno mūsų žemiškosios kelionės dalią. Žmonijos priešas velnias gundo Kristų pasirinkti žemišką gyvenimą, kurio ženklai – kūniškumas, valdžia ir garbė.

Duonos ir žaidimų – taip šaukė ne tik romėnų liaudis, to linkęs reikalauti ir šių dienų žmogus. Dievas nėra abejingas žmonių alkiui, kūno poreikiams, tačiau jis suteikia teisingą tvarką. Kai jos nesilaikoma rikiuojant siekius ir tikslus, kai gyvenimo prasmės motyvai apverčiami žemyn galva, griaunama ir materialinių gėrybių sritis. Dievą nustūmus į šalį žlunga ir tariamai svarbesnis kasdienis patogumas bei saugumas. Tikimasi paversti akmenis duona, bet vietoje duonos pradedami dalyti akmenys. Žadama padauginti vyno, tačiau į indus liejasi suplėkęs vanduo. Šiame pasaulyje esame gyvi ne vien duona. Tik tuomet, kai dvasinis maistas tampa žmogaus gyvenimo pagrindu, jis tampa pajėgus kurti gerovę kitiems.

Kita didžioji žmonijos pagunda yra valdžia. Visi svajojame apie stiprią ir saugią valstybę. Džiaugiamės, kad esame pakviesti prisijungti prie NATO ir Europos Sąjungos. Suvokiame, kad būdami ne vieni, tapsime pajėgesni apginti savo šalį ir kurti joje gerovę. Tačiau Šventajame Rašte skaitome: „Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai“ (Ps 127). Be Dievo pagalbos žemiška valdžia visada lieka dviprasmiška ir duži. Be Aukščiausiojo paramos net stipriausieji vadovai nepajėgūs įgyvendinti sukeltų vilčių. Tik būdama pavaldi Dievo teisumui, valdžia gali tarnauti gerovei. Ne fasadinis religingumas, bet tvirti dvasiniai pamatai išsaugos mūsų Valstybę, suteiks jai stiprybę, padės sukurti darnią visuomenę.

Gundytojas Dievo Sūnui siūlė rinktis dar ir garbę. Žmogišką garbę – tai, kas kyla iš žmonių planų ir nuostatų, kas nustumia Dievą į pašalį, palieka jam vietos tik kaip privačiam reikalui, kuris neturėtų per daug lemti mūsų ketinimų ir darbų. Šėtonas budina žmogaus norą pasinaudoti įgyta galia, idant priverstų kitus juo įtikėti. Tai senas, jau pirmuosius Dievo sukurtus žmones pražudęs gundymas: nors trumpam užimti Aukščiausiojo vietą, pasijusti Viešpačiu. Karti istorinė patirtis mus moko, kad tik tuomet, kai išpažįstamas Dievas, yra gerbiamas ir žmogus, o pasaulis gali tapti teisingesnis. Dievo valdžia pasaulyje tyli, tačiau ji tikra, vienintelė ir amžina. Praeityje nuskendo visos karalystės, kuriomis Jėzų gundė šėtonas. Tik Kristaus karalystė, Jo meilė ir didybė nepražuvo. Kodėl?

Prisiminkime, kaip Kristus prieš savo mirtį ant kryžiaus susirenka su bičiuliais valgyti Paskutinės vakarienės. Mokytojas, Vadovas, Karalius… „pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius… įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu…“ Tai atlikęs, klausia: „Ar supratote, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 4–14).

Apaštalai buvo apstulbinti Jėzaus elgesio. Ir mums jį sunku suprasti. Dar sunkiau paklusti Kristaus žodžiams: „ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“, o visų sunkiausia būti tikru pirmuoju, panašiu į kojas mazgojantį Jėzų. Jo etika labai griežta, jis plauna kojas net savo išdavikui. Kiekvieno žmogaus misija yra tarnauti kitiems. Atlikta sąžiningai ir nuoširdžiai, ji skatina bręsti tiek tą, kuris vykdo misiją, tiek bendruomenę, kuriai jis tarnauja. Ši taisyklė paties Kūrėjo įrašyta į kiekvieno žmogaus sąžinę, ji daro žmogų laimingą ir kuria laimę kitiems. Vatikano II Susirinkimo mokymas byloja: „Krikščioniškoji naujiena nenukreipia žmonių nuo pasaulio statymo ir neskatina liautis rūpinusis panašių į save gerove, bet veikiau priešingai, dar griežčiau įpareigoja tuo rūpintis“ (Gaudium et spes, 34).

Kiekvienas, kuris mėgina gyventi pagal krikščioniškos meilės principus, neišvengiamai atsiduria kryžkelėje, kai privalo rinktis: aš ar kiti, man ar kitiems. Didžioji žmogaus tragedija, kad egoizmas nuolat taikosi paveržti mūsų kilnumą. Jokia žmogui tenkanti užduotis nėra lengva – ji visuomet pareikalauja aukos: asmeninių interesų atsisakymo, įsiklausymo į kito poreikius, tiesos atpažinimo, atsakomybės prisiėmimo. Tai kiekvieno mūsų pasirinkimo teisė.

Dievo Žodis mums sako: „Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį… padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus
ir prakeiksmus… Jei… mylėsi… savo Dievą, eisi jo keliais, laikysiesi jo įsakymų, įstatymų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, laimins tave krašte, kurio eini paveldėti“ (Įst 30, 15–16).

Tesaugo Aukščiausiasis mūsų Tautą ir tesuteikia visiems mums drąsos su atsakomybe, kantrybe bei meile sąmoningai kurti Lietuvoje darną ant tvirtų krikščioniškų pamatų. To melsti šiandien susibūrėme šioje šventovėje ir už tai aukojame šventųjų Mišių auką, kuri mus sutelkė prie dieviškųjų paslapčių stalo, idant Viešpats, pamaitinęs Gyvąja Duona, siųstų mus tarnauti savo broliams ir seserims.

Po šv. Mišių S. Daukanto aikštėje įvyko prezidento Valdo Adamkaus atsisveikinimas, naujasis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas pasakė kalbą. Vakare Arkikatedros aikštėje naujojo prezidento inauguracijos proga buvo surengtas koncertas.

-sm-

© „Bažnyčios žinios“