Konferencija „Jaunimo pastoracija – vakar, šiandien, rytoj“
 

Vasario 23 d. Kauno arkivyskupijos jaunimo centre buvo surengta jaunimo pastoracijos konferencija „Jaunimo pastoracija – vakar, šiandien, rytoj“, kurioje dalyvavo apie pusšimtį jaunimo sielovadoje besidarbuojančių žmonių iš Kauno arkivyskupijos.

Konferencija pradėta vyskupo Rimanto Norvilos pranešimu „Jaunimo pastoracijos reikšmė“. Ganytojas apžvelgė šiandienės vis labiau pliuralistiškos ir susiskaidžiusios Lietuvos visuomenės padėtį. Anot vysk. R. Norvilos, šioje eklektiškoje, „susisluoksniavusioje” visuomenėje reikėtų stiprinti krikščioniškojo jaunimo įtaką. „Postmodernioje nestabilioje visuomenėje svarbi Bažnyčios per amžius išlaikyta tradicija, apsauganti nuo suirimo ir griovimo“, – pažymėjo vysk. R. Norvila, kviesdamas nebijoti Bažnyčios tradiciškumo. Ganytojas akcentavo būtinybę jaunimo sielovadoje išmokti telkti jėgas, iniciatyvas ir lėšas. Anot jo, „nepakanka kurti atskirus projektus, reikia strateginio mąstymo“. Vysk. R. Norvila, remdamasis Jono Pauliaus II mintimi, ragino palaikyti tarpusavio dialogą ir supratimą. Baigdamas pranešimą vyskupas išskyrė svarbiausius jaunimo pastoracijos laukus – liturgiją, bendruomenę, tarnystę, skelbimą, katechezę.

Po vyskupo pranešimo jaunimo vadovai, susiskirstę į grupeles, aptarė Jubiliejaus metų atgarsius savo parapijose bei bendruomenėse, o vėliau vėl susirinko išsakyti svarbiausių minčių. Daugelis dalyvavusių džiaugėsi per Jubiliejauss metus laimėtais Bažnyčiai žmonėmis, užsimezgusiomis pažintimis ir bendradarbiavimu, galimybe patirti atsakomybę, ugdytis sąmoningumą, mokėjimą pasidalyti darbus bei pareigas. Buvo iškeltas klausimas, ką daryti, kad Jubiliejaus įkvėpta kibirkštis greitai neišblėstų.

Po bendrų pietų Kauno arkivyskupijos jaunimo centro vadovas Arūnas Kučikas skaitė pranešimą „Jaunimo pastoracija – vakar, šiandien, rytoj“. Prelegentas pradėjo „vakardienos“, t. y. praėjusio dešimtmečio, jaunimo pastoracijos pagrindinių bruožų apžvalga. Atgimimo dešimtmetį vyravo didelis susidomėjimas tikėjimu, Bažnyčia, daugėjo konvertitų ir sugrįžusiųjų į Bažnyčią. Tuo metu prasidėjo Lietuvoje naujas ir labai veiksmingas reiškinys – „viešas asmeninio tikėjimo liudijimas“. Praėjusio dešimtmečio pastoracijai buvo būdingas „bendruomeniškumo išgyvenimas“, tarptautinių ryšių įvairovė, Vakarų Bažnyčios patirties perėmimas, o drauge – „spontaniškumas ir chaotiškumas“.

Apibūdindamas šiandienę situaciją, Arūnas Kučikas teigė, kad jau atslūgo susidomėjimas viešai „manifestuojamu tikėjimu“. Anot pranešėjo, daugelis jaunimo grupių, judėjimų, organizacijų jau susiformavo, kai kurios netgi susiskaldė. Šioms dienoms būdinga ir „apaštalaujančiųjų kartų kaita“. Vieni jaunimo grupių ar bendruomenių vadovai dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitraukė, į jų vietą atėjo kiti, o kai kuriais atvejais, pasitraukus vadovui, sunyko ir pati grupė ar bendruomenė. Dabartinei situacijai taip pat būdingas rūpinimasis bendruomenių bei grupių atsinaujinimu, jų ilgalaikiškumu, didėjantis dėmesys tobulinimuisi. Prelegentas pastebėjo bendravimo ir bendradarbiavimo stiprėjimą – dalijimąsi informacija ir patirtimi, bendrai organizuojami renginiai. Jaunimo pastoracijos „rytojų” A. Kučikas apibūdino, remdamasis popiežiaus laiško Jubiliejaus pabaigos proga mintimi „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau” (Ps 27, 8). Įvardijęs, kaip ir vysk. R. Norvila, Bažnyčios raiškos laukus – liturgiją, skelbimą, diakoniją, bendrystę – A. Kučikas pakvietė renginio dalyvius šiuos Bažnyčios veiklos laukus apsvarstyti grupelėse.

Daugelio nuomone, viena iš silpniausių grandžių yra diakonija, kuri dažnai suprantama pernelyg siaurai. Anot A. Kučiko, diakonija – tai ir drąsa įvardyti neteisingumą, struktūrų nuodėmes, apginti neturinčius balso visuomenėje, ir konkretus žmonių švietimas. Darbo grupelių dalyviai pabrėžė asmeninio pakvietimo įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą svarbą. Baigdamas konferenciją Jaunimo centro vadovas A. Kučikas penkiais punktais apibendrino jaunimo pastoracijos gaires „rytoj“. Pirmoji iš jų – tai nuolatinis pastoracijos apmąstymas, antroji – aiškios ir vieningos pastoracinės strategijos sudarymas, įvertinant dabartinę situaciją, apskaičiuojant turimas jėgas, nusistatant tikslus ir uždavinius bei aptariant vykdomą veiklą. Trečiąja ateities pastoracijos gaire, pasak A. Kučiko, galėtų būti rūpinimasis pastoracijos darbuotojų paieška bei ugdymu, ketvirtąja – intensyvus visų apaštalaujančių asmenų ir bendruomenių bendradarbiavimas stiprinant tarpusavio bendrystę, keitimąsi informacija, telkiant žmones ir lėšas, paskutiniąja – aktyvus santykis su pasaulietiška aplinka.

Tardamas pabaigos žodį vysk. Rimantas Norvila pasidžiaugė jaunimo pastoracijos darbuotojų kvalifikacija ir nustatytomis strateginėmis pastoracijos kryptimis. Ganytojas paragino parapijose su jaunimu dirbančiuosius stengtis kuo plačiau atspindėti savo veiklą rajoninėje spaudoje, pasverti galimybę įsteigti parapijos laikraštį. Anot ganytojo, informacija šiais laikais yra didžiulis turtas ir juo reikia naudotis įtvirtinant katalikišką poziciją. Prisiminęs vieno iš dalyvių įžvalgą, kad Bažnyčia – tai mažyčių bendruomenėlių bendruomenė, vysk. R. Norvila pabrėžė, jog vienas iš svarbiausių nūdienos Bažnyčios raiškos būdų yra bendruomeninis veikimas. Pasak vyskupo, mums reikia mokytis dirbti drauge, sutelkus mintis, jėgas, žinias ir lėšas. Ganytojas linkėjo jaunimo pastoracijos darbuotojams „tapti visiems viskuo“. Pastoracijos konferencija pasibaigė bendruomeniškai švęstomis šv. Mišiomis.

-ap-