Sausio 6 dieną Vilniuje buvo iškilmingai užbaigti Jubiliejaus metai. Šventė prasidėjo Vilniaus arkikatedros aikštėje, kur rago garsai paskelbė Jubiliejaus metų pabaigą. Čia buvo sušoktas liturginis šokis, simbolizuojantis tiesos ir meilės ieškančius įvairių tautų žmones, Vilniaus bernardinų bažnyčios choras atliko šlovinimo giesmę. Įžangos žodį tarė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis, kuris, pasveikinęs šventėje dalyvavusius Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, evangelikų liuteronų bendruomenės vyskupą Joną Kalvaną, stačiatikių arkivyskupo Chrizostomo atstovą tėvą Vitalijų ir visus susirinkusiuosius, sakė:

„Šiandien Romoje Šventasis Tėvas Jonas Paulius II iškilmingai uždaro Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Tai simboliškas Didžiojo dviejų tūkstančių metų Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gimimo pasauliui jubiliejaus užbaigimas.

Dėkojame Dievui už susitaikinimo, atsivertimo, vienybės, broliško bendravimo dovanas, kurias mums padovanojo Jubiliejaus metai. Jubiliejaus keliai vedė mus į Lietuvos šventoves, taip pat ir į Romą, kur kovo 4 dieną gausus maldininkų iš Lietuvos būrys kartu su savo ganytojais ir Lietuvos prezidentu peržengė krikščionybės lopšio, Šv. Petro bazilikos Šventųjų durų slenkstį ir susitiko su Kristaus Vietininku žemėje.

Jubiliejaus dvasia padėjo mums ir Lietuvoje išgyventi susitikimą su Kristumi – gyvąja Duona nacionaliniame Eucharistijos kongrese, giedoti Dievui Kalnų parke, prisiminti savo kankinius Kryžių kalne, entuziastingai šlovinti Viešpatį Jaunimo dienų metu, švęsti Kristų savo parapijos bendruomenėse, o svarbiausia – kiekvieno tikinčio žmogaus širdyje.

Brangūs broliai ir seserys, Šventosios durys jau uždarytos, tačiau labiau negu bet kada telieka atviros gyvosios Durys, kurios yra Jėzus Kristus. Nuoširdžiai linkiu drąsos ir pasiryžimo visada būti pasirengusiems peržengti šias Duris. Dvasiniame gyvenime nėra pertraukų. Mūsų piligriminė kelionė tęsiasi. Telydi mus šioje žemės kelionėje Jėzaus Kristaus Motina Mergelė Marija”.

„Esame dar kartą sutelkti gražios ir dvasingos šventės. Esame susitelkę pabūti kartu ir apmąstyti praėjusius metus, pamėginti suvokti, ką jubiliejinė krikščionybės sukaktis palieka kiekvienam iš mūsų, kokius lūkesčius ji kuria mums kaip dvasios vertybių telkiamai bendruomenei.

Neįmanoma suprasti šiandienos pasaulio be krikščioniškojo žymens. Kristaus skelbtas artimo meilės imperatyvas pergyveno ir veikė ištisas epochas, imperijas, valstybes. Ši meilė tūkstančius metų vedė žmones tobulybės ir savęs suvokimo link. Ji teikė vilties ir palaikė sunkiausioje tikrovėje.

Dvasiškai atsinaujinti, įskelti savyje vilties kibirkštį niekada nebuvo lengva. Tačiau gyvoji krikščionybė visada buvo ir šiandien yra ta jėga, kuri brutaliausioje aplinkoje saugo ir gina žmogiškąjį orumą. Visų laikų, o ypač – šio amžiaus Lietuvos istorija liudija, jog tiesos žodis ir ištikimybė tiesai - galinga jėga, didelė vertybė ir tvirta atrama. Neapsiriksime ir Kristaus, ir daugelio krikščionybės šventųjų auką priimdami kaip išmėginimo tikrove pamokas. Jas, pradėtas prieš du tūkstančius metų, tęsė okupuoto krašto kunigai ir tikybos mokytojai, mokėję už tiesą savo likimais, sveikata bei gyvybe. Šie žodžiai ir darbai išskirtinio spindesio suteikia popiežiaus Jono Pauliaus II pastangoms išmelsti pasauliui taikos. Tai vertė tūkstančius žmonių atviromis širdimis klausytis pernai mus palikusio kardinolo Vincento Sladkevičiaus išminties.

Tikrovė liudija, jog ir šiandieninis pasaulis nėra gerai įsiklausęs į meilės ir išminties žodžius. Tačiau kitos išeities, siekiant gyventi taikiai ir prasmingai, nėra: būdami skirtingi, turime būti atviri vieni kitiems. Turime būti žmogiški, kad žmogiškas būtų mus supantis pasaulis, jo tautos ir valstybės.

Krikščionybės tiesa visada siekė būti ne knygų, o gyvenimo tiesa. Šiandien šios tiesos liudijimas pasaulyje priklauso ir nuo mūsų. Tegu praėję Jubiliejiniai krikščionybės metai padeda apmąstyti tai, kas nuveikta, ir žengti toliau - tikėjimo, meilės ir vilties gairėmis nužymėtu keliu”.

„Einame Viešpaties apšviestais Metais, kas yra priekyje, mums nežinoma, mums nejauku ir neramu. Bet mus džiugina tai, kad ant Metų vartų užrašytas brangus vardas ‘Jėzus’. Šitas vardas teesie šventai ir neužgesinamai užrašytas mūsų širdyse. Jis tešviečia mums kaip kelrodė žvaigždė Betliejaus danguje. <…> Ši šviesa, norinti, kad būtų išgelbėti visi žmonės, neužgeso Didįjį penktadienį, ji neužgeso ir ateistinio komunizmo prievartos metais, neužges ir dabar, kai pjauname ateizmo per 50 metų pasėtos sėklos vaisius. Ji nušvito per Velykas tiems, kurie klauso jo žodžio, pamokslo, juo seka ir girdi jo pirmuosius žodžius: ‘Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat’. Pakeiskite savo mąstymą, sugrįžkite, palikite nuodėmes, kreivus kelius. Mūsų visas gyvenimas yra grįžimas į tiesos, ramybės, teisingumo, dvasinės harmonijos kelią per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų”.

“Rytų Stačiatikių Bažnyčios rytoj švenčiamų Kalėdų išvakarėse norisi pasveikinti visus Lietuvos gyventojus su šventom Kalėdom. Mes žinome, kad Kristus gimė vieną kartą, kad ir kada švęstume jo gimimo dieną. O šiandien, uždarydami šiuos Jubiliejinius metus, mes atsimename, kad kiekvienos šventės, kiekvieno minėjimo esmė yra dar kartą priminti apie Dievą, priartinti prie jo kiekvieną, kuris pats to nori, kuris eina jo link. Mes žinome, kad jau apie du tūkstančius metų žmonija gyvena visai kitaip negu iki to nuostabaus įvykio – Dievo Įsikūnijimo. Mes taip pat žinome, kad daugiau kaip šešis amžius ir mūsų Lietuva buvo prisiėmusi sau, pasipuošusi Kryžiaus ženklu. To ženklo niekas nesugebėjo iki šiol nuversti, atimti iš mūsų – ir nesugebės. Norisi palinkėti, kad mūsų nuostabi Lietuva pirmiausia Dievo akivaizdoje, bet taip pat ir viso pasaulio akyse būtų šalis, kur žmonės moka ir nori dirbti, mylėti, dėkoti ir atleisti. Su šventėmis visus!”

“Ką tik girdėjome Evangelijoje kalbančio Dievo žodžius: ‘Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’ (Mk 1, 11). Dievo Sūnaus įsikūnijimo, apsireiškimo žmonėms ir jo atlikto atpirkimo slėpinys sudaro mūsų tikėjimo šerdį. Žmogaus Atpirkėjas Jėzus Kristus yra visatos ir mūsų gyvenimo centras. Tik dieviškas gailestingumas ir meilė galėjo surasti tokį nuostabų žmogaus išganymo būdą: dovanoti save – gimti, gyventi ir mirti, – kad mes galėtume būti išgelbėti.

Mūsų lūpos ir širdys šlovina Išganytoją Jėzų Kristų, kuris nepakartojamu būdu įėjo į žmonijos istoriją ir į kiekvieno tikinčio žmogaus širdį. Per savo Sūnų Jėzų Kristų Dievas ne tik atpirko žmogų, bet ir parodė, koks privalo būti žmogus ir koks yra aukščiausias jo pašaukimas. Pasak apaštalo Jono, ‘visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais’ (Jn 1, 12). Pats Dievas savo įsikūnijimu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo. Jis žmogiškomis kojomis vaikščiojo mūsų keliais, žmogiškomis rankomis dirbo, gydė ir laimino, žmogiška širdimi jautė ir mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, jis tapo mums artimas ir atpažįstamas.

Šiandien, kaip niekad anksčiau, žmonija stovi kryžkelėje. Esame šio ypatingo laikotarpio žmonės, kai toks svarbus yra kiekvieno mūsų atskirai ir visų mūsų bendrai apsisprendimas ir pasirinkimas. Gėris ir blogis, dorybė ir nuodėmė, šviesa ir tamsa – tai amžina kova žmogaus širdyje ir pasaulyje. Baisiausia tai, kad ribos tarp šių priešingų dalykų išsitrynė. Todėl šiandien po šios katedros skliautais nuaidėję žodžiai: ‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!’ (Mk 9, 6) yra tarsi kelrodė žvaigždė, kuri vedė išminčius pas Kristų.

Mes atėjome pas Tave, o Viešpatie, ir norime Tau patikėti mūsų laukiančią ateitį, prašome Tave lydėti mus per visas pasaulio kančias ir viltis, padėti mums kasdieniuose bandymuose, sustiprinti mūsų pastangas, kad tamsa neužgožtų šviesos.

Jėzus Kristus yra pagrindinis Bažnyčios kelias. Žengdama tuo keliu, Bažnyčia eina nuo Kristaus į žmogų. Negalima atskirti Kristaus nuo mūsų Motinos Bažnyčios, kuri mus pagimdė tikėjimo gyvenimui. Bažnyčioje Kristus ir šiandien apkabina nusidėjėlį ir šventąjį, ligonį ir sveiką, vargšą ir turtingą. Jis trokšta nuvalyti ir sutaikinti, jis kviečia savo vaikus būti solidarius ir vieningus. Jei mes priimame Kristų į savo gyvenimą, visai kitomis akimis žvelgiame į kiekvieną žmogų, į visą pasaulį: mes tampame vienas kitą gerbiančiais, mylinčiais broliais ir sesėmis, nes kiekviename žmoguje matome Kristų, kuris drąsina: ‘Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’ (Mt 25, 35–36).

Bažnyčia, matydama savo vaikų nuodėmingumą ir silpnumą, skelbia jiems Kristų ir ragina su tikėjimu jį priimti ir išpažinti; ji stengiasi pavienius asmenis įskiepyti į bendruomenę, kurios pagrindas – Kristus ir jo Evangelija. Keliaudama per šimtmečius, Bažnyčia mums patiki Dievą kaip brangiausią lobį. Krikšto sakramentu ji gimdo mus naujam gyvenimui, maitina mus Dievo Žodžiu ir Kūnu, Sutaikymo sakramentu grąžina mus prie mylinčio Tėvo širdies. Bažnyčioje Jėzus gyvena ir veikia Dievo Žodyje, liturgijoje, sakramentuose ir gailestingumo darbuose.

‘Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu’ (Jn 15, 4), – sako Kristus. Dievo susivienijimas su žmogumi yra jėgos šaltinis, kurio dėka galime tęsti Jo misiją žemėje. Tai dovana, kurios dėka dalyvaujame Kristaus atperkamajame darbe. Statome Bažnyčią, tarnaujame kitiems ir kuriame broliškas bendruomenes įvairiais žmogaus gyvenimo žemėje laikais.

Šiandien Dievas Tėvas, sakydamas mums: ‘Klausykite Jo!’, kviečia tikėti Kristų ir pasitikėti jo Bažnyčia. Kas tiki Kristaus apreikšta Tėvo meile kiekvienam žmogui, tas prisideda prie naujo pasaulio kūrimo, pagrįsto tiesa, teisingumu, solidarumu ir meile. Bažnyčia kviečia ir ragina mus gyventi ir skelbti tiesą, ne kokią nors ‘naują’, bet tą pačią Jėzaus Kristaus Evangeliją, tačiau naujoje aplinkoje, su nauju užsidegimu, naujais būdais. Krikščionybė per savo išpažinėjus yra pajėgi atnaujinti mūsų tautos ir viso pasaulio veidą, suteikti žmonijai viltį ir prasmę.

Jubiliejaus metais dėkojame už Dievo Sūnaus įsikūnijimą, už jo atliktą atpirkimą, už tai, kad gyvendamas savo Bažnyčioje jis toliau vykdo savo Išgelbėjimą. Bažnyčia ragina savo tikinčiuosius susitikti su Kristumi, atpažinti jo artumą ir atgaivinti iš jo trykštančią viltį ir džiaugsmą. Šv. Pauliaus žodžiais linkiu jums: ‘Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!.. Ir ramybės Dievas bus su jumis ‘ (Fil 4, 4). Amen”.

-jk, sm-