(CRTN, KAP, KAI) Kovo 20 – 26 d. popiežiaus kelionė į Šventąją Žemę – tai jo piligrimystės išganymo istorijos pėdsakais kulminacija. Ankstesni Šventojo Tėvo Šventųjų metų piligrimystės etapai buvo simbolinė atminimo piligrimystė Abraomo pėdsakais, dėl politinių priežasčių atsisakius planuotos kelionės į Iraką, ir vasario pabaigoje vykusi kelionė į Egiptą, kurios metu aplankytas Sinajaus kalnas. Nors Šventasis Tėvas ne kartą pabrėžė grynai religinį kelionės pobūdį, ji neišvengiamai turėjo įtakos politiniams procesams Artimųjų Rytų regione. Tai buvo viena svarbiausių ir sunkiausių popiežiaus kelionių. Į Šventąją Žemę popiežius keliavo pasibaigus įprastinėms Romos kurijos gavėnios rekolekcijoms.
 

Jordanijoje

Dvasiniu ir bibliniu aspektu 91-oji popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Šventąją Žemę prasidėjo ten, kur baigėsi ankstesnė piligrimystė į Egiptą. Tai netoli Negyvosios jūros esantis Nebo kalnas, kur mirė Mozė, nesulaukęs įžengimo į Pažadėtąją žemę. Kovo 20 d. iš Romos į Jordanijos sostinę Amaną atskridusį popiežių iškilmingai pasitiko karalius Abdallah II su žmona, Jeruzalės lotynų apeigų patriarchas Michel Sabbah, melkitų apeigų Amano vyskupas George El-Murr, lotynų apeigų Amano vyskupas Selim Sayegh, kiti valstybės pareigūnai bei religiniai vadovai. Jaunasis Jordanijos karalius Abdallah susijaudinęs prisiminė, kaip jo tėvas karalius Husseinas 1964 m. Amane sveikino atvykusį popiežių Paulių VI. Karalius pavadino popiežių „taikos vyru”, nešančiu viltį regiono tautoms: palestiniečiams, izraeliečiams, libaniečiams, sirams ir irakiečiams. Popiežius Jonas Paulius II sveikinimo kalboje paragino tęsti taikos procesą Artimuosiuose Rytuose, kad ir kiek ilgai jis tęstųsi ir pareikalautų pastangų. Popiežius akcentavo Jordanijos vaidmenį siekiant taikos, taip pat pagyrė šią šalį dėl religijos laisvės. Jonas Paulius II pažymėjo, kad Katalikų Bažnyčia Jordanijoje ir kaimyniniuose kraštuose atliko svarbų vaidmenį steigdama mokyklas, ligonines ir labdaros institucijas. Katalikų bendruomenę šiame krašte sudaro apie 100 tūkst. tikinčiųjų (1 proc. gyventojų). Beveik pusė katalikų priklauso melkitų-graikų apeigoms.

Po oficialaus sutikimo prasidėjo piligriminės kelionės etapas: popiežius automobiliu vyko prie Nebo kalno, nutolusio nuo sostinės Amano apie 50 km. Pakelėje Šventąjį Tėvą sveikino tūkstančiai žmonių, daugiausiai krikščioniškųjų mokyklų auklėtiniai. Popiežius ilgokai susimąstęs žvelgė nuo 800 m. aukščio Nebo plynaukštės į tolimą panoramą: Negyvąją jūrą, Judėjos dykumą, Samarijos kalvas. Dešimties kilometrų pločio Jordano slėnis, nepaisant taikos proceso, tebėra viena karščiausių ir neramiausių paribio zonų. Esant geram matomumui, horizonte galima įžvelgti net Jeruzalės bokštus. Prieš mėnesį Šventasis Tėvas buvo aplankęs kitą su Moze susijusią vietą – šventąjį kalną Sinajų. Ant Nebo kalno popiežių pasitiko apie 20 pranciškonų, tarp jų garsus pranciškonas archeologas Michele Piccirillo. Pranciškonai nuo 1932 m. čia atlieka archeologinius kasinėjimus. Ant kalno giedant vaikų chorui vyko trumpos pamaldos. Popiežius pasimeldė toje vietoje, kurioje, kaip tikima, buvo palaidotas Mozė. Ant Nebo kalno  Jonas Paulius II palaistė jo garbei pasodintą taiką simbolizuojantį alyvmedį.

Grįžęs į Amaną pavakare Šventasis Tėvas aplankė karalių Abdallah II Bin Husseiną, po tėvo mirties 1999 m. karūnuotą Jordanijos karaliumi.

Antradienio ryte Amano Al-Husseino sporto stadione popiežius drauge su 50 tūkstančių tikinčiųjų šventė Mišias. Tai buvo vienos gausiausių pamaldų musulmonų daugumos gyvenamame krašte. Mišios aukotos Jordanijos globėjo šventojo Jono Krikštytojo garbei. Pamaldų pradžioje buvo palaimintas Jordano vanduo ir juo apšlakstyti tikintieji. Evangelija skaityta pagal graikų-melkitų apeigas. Homilijoje popiežius priminė apie jau penkerius metus besitęsiantį Šventosios Žemės Bažnyčių pastoracinį sinodą. Popiežius paragino Šventosios Žemės krikščionis glaudžiau tarpusavyje bendradarbiauti. Jis kvietė stiprinti bendradarbiavimą tiek tarp įvairių apeigų katalikų, tiek su kitų konfesijų krikščionimis, taip pat su judaizmo ir islamo išpažinėjais. Iškilus Mišių momentas buvo tai, kad apie 2000 vaikų priėmė Pirmąją komuniją. Mišių pabaigoje popiežius palaimino trijų naujai statomų maronitų, sirų ir lotynų apeigų katalikų bažnyčių kertinius akmenis.

Po pietų Amano lotynų apeigų vikariate Šventasis Tėvas iš nunciatūros Amane malūnsparniu nuskrido į rytiniame Jordano krante numanomą Jėzaus krikšto vietą Wadi Al-Kharrar, esančią per du kilometrus nuo Jordano. Archeologai tik prieš ketverius metus aptiko šioje vietoje ankstyvosios krikščionių bendruomenės bažnyčią, susijusią su Jono Krikštytojo tradicija. Ši vieta yra ant seno piligrimų kelio, vedančio iš Jeruzalės į Jėzaus krikšto vietą. Jordanijos valdžia valo šią vietovę nuo minų ir rengia, kad čia galėtų lankytis turistai. Ši vietovė dar vadinama Užjordanės Betanija (nepainioti su Betanija Izraelyje, kur gyveno Marija Morta ir Lozorius). Wadi Al-Kharrare Šventasis Tėvas vadovavo Žodžio liturgijai, kalbėjo apie esminę krikšto svarbą. Vėliau palaimino kelis tūkstančius susirinkusiųjų pašventintu Jordano vandeniu. Izraelio mokslininkai teigia, jog tikėtiniausia Jėzaus krikšto vieta yra vakariniame Jordano krante, šiuo metu Izraelio kontroliuojamoje teritorijoje, kuri taip pat buvo įtraukta į popiežiaus piligriminės kelionės planą. Vatikano atstovas spaudai Joaquin Navarro Valls, neaštrindamas diskusijų dėl tikrosios Jėzaus krikšto vietos, priminė, jog Šventajame Rašte pasakojama, kad Jonas krikštijęs daugelyje vietų.
 

Atvykimas į Izraelį: reikšmingas kiekvienas gestas

Po atsisveikinimo ceremonijos Amano oro uoste popiežius išskrido į Tel Avivą, iš čia tą patį vakarą – į Jeruzalę. Skrisdamas virš palestiniečių valdomos teritorijos Šventasis Tėvas pasiuntė palestiniečių prezidentui Yassirui Arafatui sveikinimo telegramą. Tokias telegramas popiežius paprastai siunčia oficialiems vadovams tų šalių, pro kurias skrenda. Diplomatiniu požiūriu popiežiaus lankymasis Jordanijoje nekėlė ypatingų sunkumų. Vizito programą Izraelyje teko ypač rūpestingai apmąstyti. Zigzagais suplanuotas popiežiaus kelionės maršrutas yra šio regiono politinių ypatybių išraiška. Popiežius Jonas Paulius II skrido į Tel Avivą, kur jį oficialiai pasitiko Izraelio vadovai, po to malūnsparniu grįžo 40 kilometrų atgal į Jeruzalę. Izraelio valdžia būtų mielai surengusi oficialų valstybinio rango sutikimą Jeruzalėje, tačiau tai būtų papiktinę arabus. Dėl ypatingos Šventojo miesto padėties popiežiaus lankymasis Jeruzalėje buvo suskaidytas. Iš pradžių apsistojęs vakarinėje (žydiškojoje) Jeruzalės dalyje Šventasis Tėvas iš ten lankė Betliejų, Nazaretą ir Genezareto ežerą. Tik paskutinę savo kelionės dieną popiežius lankėsi arabų gyvenamoje Jeruzalės dalyje.

Sociologinės apklausos parodė, kad prieš vizitą 60 procentų Izraelio gyventojų jį vertino teigiamai. Popiežiaus vizito metu Izraelio valdžia ėmėsi ypatingų saugumo priemonių, sutelkusi didesnes policijos pajėgas negu, pavyzdžiui, lankantis JAV prezidentui.
Lietingu oru atvykusį į Tel Avivo Ben Gouriono oro uostą Šventąjį Tėvą pasitiko Izraelio prezidentas Ezeris Weizmanas, premjeras Ehudas Barakas, kiti valdžios atstovai, Šventosios Žemės katalikų ordinarų asamblėjos vicepirmininkas, Haifos graikų-melkitų apeigų arkivyskupas Boutros Mouallem, kiti Šventosios Žemės ir kaimyninių šalių patriarchai bei vyskupai. Tel Avive – Jafoje gyvena apie 1 mln. 142 tūkst. (beveik ketvirtadalis viso Izraelio) gyventojų. Tai svarbiausias ekonominis ir kultūrinis Izraelio centras. Pabučiavęs dubenyje prie jo pakeltą Izraelio žemę, sveikinimo kalboje popiežius sakė: „Vakar nuo Nebo kalno žvelgiau pro Jordano slėnį į šią palaimintą šalį”. Jis ragino plėtoti dialogą tarp žydų ir krikščionių ir įveikti išankstinius nusistatymus. Anot Šventojo Tėvo, reikia visuomet ir visur „parodyti tikrąjį žydų ir judaizmo, taip pat tikrąjį krikščionių ir krikščionybės veidą”. Popiežius pabrėžė, jog jo kelionė yra piligrimystė prie tikėjimo ištakų pagerbiant tris šiame krašte gyvuojančias religines tradicijas. Apžvelgdamas savo piligrimystę prie tikėjimo ištakų, prasidėjusią nuo Sinajaus, popiežius sakė turėsiąs privilegiją aplankyti vietas, susijusias su Jėzaus Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Popiežius Jonas Paulius II priminė apie Vatikano ir Izraelio santykių plėtrą nuo 1964 metų, kai Šventąją Žemę aplankė popiežius Paulius VI. Diplomatinių santykių užmezgimas 1994 m. apvainikavo dialogo siekius. Savo kalboje popiežius keletą kartų pakartojo „Izraelio valstybė”.

Izraelio prezidentas Ezeris Weizmanas pavadino popiežių „taikos vyru ir taikdariu”. Prezidentas sveikinimo kalboje akcentavo Jono Pauliaus II indėlį kovojant prieš antisemitizmą ir rasizmą. Prezidentas su dėkingumu pažymėjo, jog Katalikų Bažnyčioje naujai žvelgiama į žydiškąsias krikščionybės šaknis ir gerbiama žydų tautos savimonė. Jeruzalę prezidentas Weizman pavadino „sostine ir Izraelio valstybės pasididžiavimo versme”.

Po to popiežius malūnsparniu nuskrido į Jeruzalę, kur apsistojo apaštališkojoje delegatūroje. Popiežiaus atvykimas į Izraelį sutapo su laikotarpiu, kai JAV prasidėjo naujas derybų tarp Izraelio ir palestiniečių derybininkų etapas. Taip pat vis gausėja ženklų, kad Izraelis ir Sirija pradės tiesiogines derybas dėl 1967 m. užimtų Golano aukštumų. Izraelio žiniasklaida, prieš popiežiui atvykstant į Izraelį, labai plačiai ir daugiausia pozityviai rašė apie istorinę popiežiaus piligriminę kelionę į Šventąją Žemę.
 

Betliejus

Prieš išvykdamas į Betliejų popiežius malūnsparniu nuskrido į netoli Jericho Jordano slėnyje esantį Al-Maghtas, kur aplankė Jėzaus krikšto vietą. Šis apsilankymas buvo privačios popiežiaus piligrimystės dalis. Šventąjį Tėvą lydėjo labai nedaug žmonių, tarp jų apaštališkasis nuncijus Šventojoje Žemėje arkivyskupas Pietro Sambi.

Po to popiežius malūnsparniu atskrido iš Jeruzalės į Betliejų. Šventasis Tėvas visą trečiadienį, kovo 22-ąją, praleido palestiniečių autonomijos srityje. Atvykęs į Betliejų popiežius taip pat pabučiavo tenykštę žemę. Vatikano atstovas spaudai Joaquin Navarro-Valls komentuodamas šį popiežiaus gestą paneigė žurnalistų spėliojimus, jog tai palestiniečių valstybės pripažinimas. Anot jo, būtų keista, kad popiežius nebūtų pabučiavęs žemės Jėzaus gimimo vietoje.

Betliejaus oro uoste Jonas Paulius II buvo sutiktas labai šiltai. Jį pasitiko palestiniečių autonomijos prezidentas Yassiras Arafatas. Sveikinimo kalboje popiežius kreipėsi į atsakingus dėl šio regiono likimo politikus ragindamas juos nelikti abejingus kančioms, pastaraisiais dešimtmečiais prislėgusioms palestiniečių tautą. „Mano pirmtakai ir aš ne kartą atkreipėme dėmesį, kad negalima baigti liūdno konflikto Šventojoje Žemėje be tvirtos visų tautų teisių garantijos, paremtos derybomis ir tarptautine teise”. Šventasis Tėvas sakė, jog jis ypač meldžiasi už palestiniečius, musulmonus ir krikščionis, „vis dar neturinčius savo namų ir deramos vietos visuomenėje”. Netrukus po sutikimo Prakartėlės aikštėje priešais Jėzaus Gimimo bažnyčią buvo švenčiamos Mišios.

Beveik per 10 km nuo Jeruzalės nutolęs Betliejus nuo 1996 m. priklauso palestiniečių autonominio valdymo sričiai. Mieste gyvena apie 35 tūkst. gyventojų. Dėl emigracijos krikščionių gyventojų nuošimtis pastaraisiais metais nuolat mažėjo, tačiau Betliejuje tebėra rajonų, kuriuose krikščionys sudaro daugumą. Betliejaus viduryje stovi penkianavė Jėzaus Gimimo bažnyčia, o oloje yra Jėzaus Gimimo grota. Dabartinė pastato forma siekia VI a., tai viena seniausių šiame krašte išlikusių bažnyčių. Greta Jėzaus Gimimo bažnyčios prigludusi Romos katalikų administruojama Šv. Kotrynos bažnyčia.

Dėl ypač griežtų saugumo reikalavimų Mišiose Betliejuje galėjo dalyvauti penki tūkstančiai tikinčiųjų (vietoje anksčiau planuotų penkiolikos tūkstančių). Izraelio valdžia ėmėsi garantuoti popiežiaus saugumą tiek savo teritorijoje, tiek palestiniečių autonomijoje. Popiežiaus altorius buvo pastatytas prieš penkerius metus buvusios Izraelio kariuomenės bei policijos būstinės vietoje. Aikštę prieš baziliką puošė Vatikano ir palestiniečių vėliavėlės.

Mišių pamoksle Šventasis Tėvas sakė, jog palestiniečių tauta išgyvena svarbų savo istorijos etapą. Aidint plojimams, popiežius priminė, kad jau pačioje savo pontifikato pradžioje jis buvo išreiškęs viltį švęsti Mišias Betliejuje. Šventasis Tėvas Betliejų laikąs jo religinės Šventųjų metų piligrimystės į Šventąją Žemę „širdimi”. Popiežius paragino Betiejaus krikščionis nebūgštauti dėl savo kaip mažumos padėties. Popiežiui pabaigus pamokslą arabišku ramybės palinkėjimu, Mišias keletui minučių nutraukė nuo netoliese esančio minareto per garsiakalbį nuskambėjęs muedzino balsas, pakvietęs musulmonus vidudienio maldai. Jeruzalės lotynų apeigų patriarchas Michel Sabbah šia proga pasakė, kad musulmonai kaip ir krikščionys meldžiasi vienam Dievui. Mišiose dalyvavo ir palestiniečių vadovas Yassiras Arafatas su žmona Souha Tawil, kuri yra pakrikštyta. Beje, žiniasklaidoje buvo išplatinta ir jos nuomonė apie tai, kad popiežius aplankydamas Betliejų netiesiogiai pripažino palestiniečių valstybę.

Po pietų popiežius aplankė Jėzaus Gimimo grotą. Jis ilgai meldėsi tyloje prie altoriaus, esančio virš Jėzaus gimimo vietos, graikų–ortodoksų valdomoje Jėzaus Gimimo bazilikoje. Po to jis meditavo toje vietoje, kurioje, anot padavimo, Marija paguldė kūdikėlį Jėzų į prakartėlę.

Pavakare popiežius lankėsi prie Betliejaus esančioje Deheishe pabėgėlių stovykloje. Šis daugiau kaip valandą trukęs apsilankymas buvo vienas sudėtingiausių politiniu požiūriu. Popiežius parodė solidarumą su palestiniečių pabėgėliais bei tremtiniais ir reikalavo pagerinti jų padėtį. Iš viso apie 2 milijonus palestiniečių gyvena pabėgėlių stovyklose, esančiose palestiniečių teritorijose, Jordanijoje, Libane, Sirijoje. 1948 m. įkurtoje Daheishe stovykloje gyvena apie dešimt tūkstančių žmonių, daugiausia musulmonų, gana sunkiomis buitinėmis sąlygomis. Susitikimas vyko JTO lėšomis išlaikomoje mokykloje. Palestiniečių įgaliotinis pabėgėlių reikalais Assad Abdul Rachman pasakė kovingą ir gana aštrią kalbą, pabrėždamas palestiniečių teisę į tėvynę ir pakartodamas prezidento Arafato teiginį, kad Jeruzalė esanti „amžinoji palestiniečių sostinė”. Popiežiaus atsakomoji kalba nebuvo politinė, bet parodė jo solidarumą. Jis paminėjo palestiniečių kentėjimus, švietimo stoką, nepakankamą medicininį aptarnavimą. Popiežius nukrypo nuo iš anksto parengto kalbos teksto ir vietoje kalboje pavartoto žodžio „pabėgėliai”, pasakė „seserys ir broliai”. Lankymosi Palestiniečių autonomijoje pabaigoje popiežius buvo apdovanotas aukštu palestiniečių apdovanojimu už didžiulius nuopelnus ginant palestiniečių teises.
 

Žydiškoji Jeruzalė

Ketvirtosios popiežiaus piligrimystės dienos renginiai vyko žydiškojoje Jeruzalės dalyje. Ryte Šventasis Tėvas drauge su dvylika kardinolų ir įvairių apeigų katalikų vyskupų šventė Eucharistiją Vakarienės menėje. Pamoksle popiežius apmąstė Eucharistiją Vatikano II Susirinkimo dvasia, atveriančia ekumeninio dialogo galimybę. Visuotinės maldos metu dalyviai meldėsi dėl visiškos krikščionių Bažnyčių vienybės. Šioje menėje Mišios buvo švenčiamos pirmąkart nuo 1551 m., kai tuometinė osmanų valdžia pavertė patalpą mečete. Po Mišių popiežius apie 25 minutes klūpodamas meldėsi Menėje. Anot Vatikano atstovo spaudai Joaquino Navarro-Vallso, tai buvo vienas stipriausių dvasinių popiežiaus piligrimystės momentų.

Po to popiežius aplankė abu vyriausiuosius Izraelio rabinus: Eliahu Bakschi-Doron (sefardų) ir Israel Meir Lau (aškenazių). Jie priėmė Šventąjį Tėvą netoli Didžiosios Jeruzalės sinagogos esančioje savo buveinėje Hechal Schlomo. Tai buvo pirmas istorijoje toks susitikimas. Sveikinimo kalboje abu rabinai prisiminė Jono Pauliaus II  padarytus žingsnius siekiant, kad  Bažnyčia pripažintų per du tūkstantmečius padarytas kaltes žydų tautos atžvilgiu. Rabinai priminė popiežiaus vaidmenį iškeliant karmeličių vienuolyną iš buvusios Aušvico koncentracijos stovyklos teritorijos, taip pat minėjo faktą, kad Vatikanas pripažino Izraelio valstybę. Rabinai padovanojo popiežiui Bibliją. Po oficialiosios susitikimo dalies, kurioje dalyvavo daug kitų rabinų ir Bažnyčios dignitorių, popiežius su abiem rabinais liko privačiam pokalbiui. Šventasis Tėvas ypač nuoširdžiai lenkiškai šnekučiavosi su rabinu Lau, kilusiu iš to paties regiono.

Paskui popiežius su mandagumo vizitu aplankė prezidentą Ezerį Weizmaną, kuris priėmė jį Jeruzalės prezidento rūmuose. Prezidentas apibūdino Jeruzalę kaip Izraelio sostinę ir taikos miestą. Jis prisiminė karus, kuriuos teko kariauti Izraeliui, taip pat minėjo naujausią pažangą taikos srityje. Popiežius savo ruožtu sakė, kad istorija yra žmonijos mokytoja. Jo piligrimystė esanti „vilties kelionė”, leidžianti viltis, kad XXI amžiuje atsinaujinęs solidarumas tarp tautų atneš taiką ir teisingumą.

Vidurdienį popiežius lankėsi Yad Vashemo Holokausto aukų memoriale. Įvykį ženklino tyla ir susikaupimas. Jono Pauliaus II kalba buvo labai rami ir asmeniška. Popiežius Bažnyčios vardu išreiškė „giliausią liūdesį” dėl bet kurios neapykantos, persekiojimų bei antisemitizmo, kuriuo nusikalto krikščionys. Nors popiežius, lankydamasis Aušvice ir Romos sinagogoje, ir anksčiau buvo apgailestavęs dėl Bažnyčios tylėjimo žydų persekojimo klausimu, tačiau Yad Vashemo memoriale jis plačiau negu bet kada apgailestaudamas kalbėjo apie krikščionių antijudaizmą.

Prieš savo kalbą popiežius susitiko su išgyvenusiais holokaustą, žydais iš Lenkijos, Slovakijos, tarp jų buvo apie dvidešimt popiežiaus jaunystės bei mokyklos draugų. Izraelio premjeras Ehudas Barakas savo kalboje popiežiaus apsilankymą Yad Vashemo memoriale pavadino „istorinės kelionės kulminacija”. Jis jaudinosi, kalbėdamas apie Aušvice žuvusius senelius. Premjeras Barakas pagyrė kovo 12 d. Romoje nuskambėjusį iškilmingą popiežiaus atsiprašymą, pavadinęs tai „kilniu aktu”. Popiežiaus apsilankymas Yad Vashemo memoriale apvainikavo ligšiolinius Vatikano ir Izraelio santykius.

Paskutinė ketvirtadienio popiežiaus kelionės programos dalis – tarpreliginis susitikimas Jeruzalės Notre Dame centre – buvo pažymėtas konfliktiška musulmonų vadovo kalba. Izraelio vyriausiasis rabinas Israel Lau taiką pavadino aukščiausiu ir įpareigojančiu religijų uždaviniu. Kalbėtojas apibūdino Jeruzalę kaip amžinąją Izraelio sostinę. Šeichas Taisir Tamimi, vyriausiojo palestiniečių musulmonų tribunolo teisėjas, agresyviu tonu kalbėjęs po vyriausiojo rabino, pavadino Jeruzalę amžinąja Palestinos sostine ir smerkė Izraelio gyvenvietes vakariniame Jordano krante. Šeichas Tamimi skundėsi, kad musulmonams trukdoma pasiekti jų šventąsias vietas, ypač Al-Aksa mečetę.

Po šeicho kalbėjęs popiežius grąžino įaudrintai 500 žmonių auditorijai ramybę. Jis kvietė laikytis tolerancijos ir tarpusavio pagarbos, vadino Jeruzalę visiems skirtu „Taikos miestu”. Popiežius sakė, kad krikščionių supratimu, religiniai vadovai negali pateikti „techninių formulių” socialinėms, ūkinėms ir politinėms problemoms spręsti. Besibaigiant tarpreliginiam susitikimui, šeichas Taisir Tamimi paliko Notre Dame auditoriją, prieš tai atsisveikinęs su popiežium ir atsiprašęs, kad turi eiti melstis. Nors susitikimas neatitiko visų lūkesčių, jį galima laikyti pirmu žingsniu siekiant trijų religijų susitikimo Jeruzalėje. Pirmąkart po 1948 m. aukšti islamo ir judaizmo dvasininkai padavė vienas kitam rankas. Tačiau tuo pat metu dar kartą paaiškėjo, kaip glaudžiai susipina religija ir politika įkaitintoje Artimųjų Rytų atmosferoje.

Prie Genezareto ežero

Penktadienio ryte popiežius malūnsparniu nuskrido į Korazimą, esantį apie 135 km šiauriau nuo Jeruzalės, po to automobiliu vyko į Palaiminimų kalną. Pakeliui popiežius sustojo palaiminti neokatechumeninio kelio judėjimo iniciatyva pastatyto ugdymo, studijų bei rekolekcijų centro Domus Galilae.

Į Mišias ant Palaiminimų kalvos Genezareto ežero pakrantėje susirinko apie 100 tūkstančių jaunuolių, tarp jų jaunieji katalikai iš Libano ir palestiniečių teritorijų, atvykę čia su specialiais leidimais. Mišių liturgija buvo parengta daugiausia neokatechumeninio kelio atstovų – Mišiose dalyvavo apie 50 tūkstančių neokatechumenato jaunuolių. Šio judėjimo įkūrėjas dailininkas Kiko Arguello sukūrė didžiulę Kristaus ikoną ir suprojektavo virš altoriaus iškilusią palapinę. Mišių liturgijoje išryškėjo Katalikų Bažnyčios tradicijų įvairovė. Eucharistijos leitmotyvas Kalno pamokslo vietoje buvo artimo meilė, kaip pamatinis Bažnyčios įstatymas. Popiežius, kreipdamasis į jaunimą sakė, kad Jėzaus palaiminimai gali skambėti keistai, nes Jėzus išaukština tuos, kuriuos pasaulis paprastai laiko silpnais. Šventasis Tėvas sakė: „Netoli nuo šios vietos Jėzus pašaukė savo pirmuosius mokinius, panašiai kaip jis šaukia jus dabar. Jo kvietimas visuomet reikalavo rinktis iš dviejų balsų, kovojančių dėl jūsų širdžių netgi dabar ant šio kalno, rinktis tarp gėrio ir blogio, tarp gyvenimo ir mirties”. Pamaldos baigėsi maldavimu dėl taikos Etiopijoje ir Eritrėjoje.

Po pietų Palaiminimų kalne įsikūrusiame vienuolyne vyko privatus popiežiaus Jono Pauliaus II ir Izraelio premjero Ehudo Barako susitikimas. Jame dalyvavo ir buvęs Izraelio premjeras Shimon Peres bei ministrai Haim Ramon ir Schlomo Ben Ami. Dėl besiartinančio šabo susitikimas vyko kiek trumpiau, kad susitikimo dalyviai žydai dar prieš saulei nusileidžiant galėtų pasiekti namus.

Po šio politinio pokalbio popiežius meldėsi Tabghos Duonos Padauginimo bažnyčioje, aptarnaujamoje vokiečių benediktinų. Šioje vietoje bažnyčios būta jau nuo IV amžiaus. Šiandieninė Duonos Padauginimo bažnyčia pastatyta 1982 metais. Oficialioji popiežiaus lankymosi dalis apsiribojo naujų maldininkų namų kertinio akmens pašventinimu. Popiežius norėjo Tabghoje tyliai pasimelsti, nevaržomas protokolo.

Beje, 1965 m. Krokuvos arkivyskupas Karolis Wojtyla, keliaudamas po Šventąją Žemę tuomet dar nematė dabar čia iškilusių gražių pastatų. Archeologas tėvas Bargil Pixner, kasinėjęs Betsaidoje, apaštalo Petro tėviškėje, padovanojo raktą, pagamintą pagal rakto, rasto Petro namuose, pavyzdį. Popiežius nevyko į Betsaidą, kurioje Jėzus pašaukė pirmuosius mokinius, nes ši vietovė, priklausiusi Sirijai, yra ginčytinoje Golano teritorijoje. Po to popiežius privačiai aplankė Petro Primato bažnyčią,  paskui nuvyko į Kafarnaumą, kur aplankė 1990 m. pašventintą Petro Namų šventovę.
 

Nazarete

Šeštadienį, kovo 25 d., per Apreiškimo Marijai šventę, Jonas Paulius II iš Jeruzalės atskrido į Nazaretą. Prieš Mišias Apreiškimo bazilikoje Šventasis Tėvas sustojo pasimelsti Apreiškimo grotoje. Per Mišias Apreiškimo bazilikoje popiežius kvietė krikščionis atnaujinti savo tikėjimą. Anot jo, tikėjimo atnaujinimas reiškia ne tik kasdienę gyvenseną, bet „sąmoningą ir drąsų krikščioniškojo Credo išpažinimą”. Popiežius pabrėžė paraleles tarp Abraomo tikėjimo ir Marijos ištarto „Taip”. Jis taip pat ragino ginti šeimą ir išlaikyti jos stabilumą, po to patikėjo Šventosios Žemės ir viso pasaulio šeimas Dievo Motinos užtarimui. Mišiose dalyvavo apie 5 tūkstančius žmonių. Pamoksle popiežius neužsiminė apie ginčus tarp musulmonų ir krikščionių dėl musulmonų suplanuotos mečetės statybos šalia Apreiškimo bazilikos.

Pirmąjį krikščioniškosios eros šimtmetį Nazaretas buvo grynai žydų gyvenamas miestas. Pirmoji bažnyčia čia pastatyta V amžiuje. Šiandien Nazarete gyvena 60 tūkst. gyventojų, tai didžiausias arabų gyvenamas miestas Izraelyje. Statistikos duomenimis, po penkiasdešimt procentų čia sudaro krikščionys ir musulmonai. Greta senojo Nazareto nuo 1957 m. įsikūrusi beveik tiek pat gyventojų turinti žydų gyvenama miesto dalis. Apaštališkasis nuncijus Izraelyje arkivyskupas Pietro Sambi tą pačią dieną televizijos laidoje aštriai kritikavo suplanuotą mečetės statybą greta Apreiškimo bazilikos. Tiek Vatikanas, tiek kitos krikščionių Bažnyčios Izraelyje daug kartų protestavo dėl šio sumanymo ir Izraelio valdžios nuolaidžiavimų islamo fundamentalistams. Islamistai sutiko atidėti mečetės statybą, kol pasibaigs Šventojo Tėvo vizitas.
 

Jeruzalėje

Vidurdienį grįžęs į Jeruzalę popiežius apaštališkojoje delegatūroje pasveikino keleto tradiciškai katalikiškų šalių generalinius konsulus. Po to Šventasis Tėvas privačiai aplankė Getsemanės baziliką. Vakare įvyko popiežiaus Jono Pauliaus II ekumeninis susitikimas su kitų Šventojoje Žemėje esančių krikščionių Bažnyčių atstovais. Susitikimas vyko pas Jeruzalės graikų – ortodoksų patriarchą Diodoros I. Pažymėtina, kad Jeruzalės Ortodoksų Patriarchatas apskritai yra skeptiškai nusiteikęs ekumeninių santykių su katalikais atžvilgiu. Patriarchas Diodoros I, dėl negalės sėdėdamas vežimėlyje, kalbėjo apie Jėzaus Kristaus norėtą krikščionių vienybę. Popiežius susitikime sakė, kad egzistuoja „teisėta Bažnyčių įvairovė”, ne prieštaraujanti Bažnyčios vienybei, o tik sustiprinanti jos spindėjimą. „Teisėta įvairove” popiežius Jonas Paulius II pavadino liturgines apeigas, taip pat dvasines, teologines ir bažnytinės teisės tradicijas bei institucijas. Anot popiežiaus, visa tai išreiškia „visuotinei Bažnyčiai Dievo apreikšto paveldo turtingumą”. Jonas Paulius II paragino tarp kasdienių įtampų islamo ir judaizmo aplinkoje gyvenančius Šventosios Žemės krikščionis įveikti „ginčų ir skaidymosi skandalą”.

Paskutinę piligrimystės Šventojoje Žemėje dieną popiežius aplankė reikšmingiausias Jeruzalės musulmonų, judėjų ir krikščionių šventoves: Al-Aksa mečetę, Raudų sieną ir Viešpaties Kapo bažnyčią. Al-Aksa mečetė yra trečioji pagal svarbą pasaulio musulmonų šventovė. Popiežių priėmė didysis muftijus Ikrima Sabri drauge su palestiniečių politiku Feisal Husseini. Pusvalandį užtrukusiame susitikime muftijus pabrėžė, kad visa mečetės teritorija nuo seno priklauso musulmonams ir taip visuomet bus. Jis akcentavo, kad Jeruzalė turi būti palestiniečių sostinė. Popiežius savo trumpoje kalboje sakė, jog Šventosios vietos Jeruzalėje priklauso visai žmonijai. Jis išreiškė troškimą, kad religijos galėtų taikiai sugyventi tarpusavyje.

Po to popiežius aplankė Raudų sieną. Tai išlikusi sugriautos Jeruzalės šventovės vakarinė siena. Popiežius išklausė rabino Michaelio Melchioro, kuris yra ir Ehudo Barako ministrų kabineto narys, kalbą. Rabinas pavadino popiežiaus apsilankymą prie Raudų sienos religijų taikaus sambūvio eros simboliu. Popiežius lotyniškai kalbėjo 122 psalmę, kurią prieš tai hebrajiškai recitavo ministras ir rabinas Melchioras. Po to Šventasis Tėvas tyloje meldėsi prie Raudų sienos, dar kartą pakartodamas atsiprašymą iš kovo 12 d. Šv. Petro bazilikoje nuskambėjusio „Mea culpa”. Popiežius į sienos plyšį kaip ir tūkstančiai kitų maldininkų, įdėjo maldos tekstą. Tai buvo ištrauka iš jo didžiojo atsiprašymo: „Dieve, mūsų Tėve, Tu išsirinkai Abraomą ir jo palikuonis nešti Tavo vardą tautoms. Mes giliausiai sielvartaujame dėl elgesio visų tų, kurie istorijos bėgsme privertė kentėti tavo sūnus ir dukteris. Mes prašome atleidimo ir norime įsipareigoti, kad santykiuose su Sandoros tauta viešpatautų tikras broliškumas”. Popiežiaus atleidimo prašymas bus saugomas Yad Vashem memoriale.

Paskutinį pamokslą savo piligrimystės po Šventąją Žemę metu popiežius Jonas Paulius II pasakė Viešpaties Kapo bažnyčioje, kuri Rytų tradicijoje vadinama „Anastasis” – Prisikėlimo bažnyčia. Popiežius pavadino ją „švenčiausiąja žemės vieta” ir „visų bažnyčių motina”. Jėzaus Kristaus prisikėlimą popiežius pavadino esminiu žmonijos istorijos įvykiu, paženklinusiu „naujos žmonijos gimimą”. Pamaldų metu greta katalikų hierarchų iš viso pasaulio gausiai dalyvavo daug kitų Bažnyčių vadovų. Popiežius savo pamoksle citavo ortodoksų sveikinimą „Viešpats prisikėlė”rusų ir graikų kalbomis.

Viešpaties Kapo bažnyčia, būdama žymiausia krikščionybės šventovė, drauge yra ir krikščionybės susiskaldymo simbolis. Šiandien ši bažnyčia pagal osmanų valdžios nustatytą kompromisą bendrai priklauso Graikų Ortodoksų Patriarchatui, Apaštališkajam Armėnų Patriarchatui ir katalikams pranciškonams. Kai kurios dalys priklauso koptų, sirų ortodoksų ir etiopų ortodoksų Bažnyčioms. Ortodoksai popiežiaus Mišių proga padarė, turint omenyje Jeruzalėje vyraujančius konfesijų santykius, nepaprastai ekumenišką gestą – atidėjo savo sekmadienio Mišių pradžią. Prieš Viešpaties Angelo maldą po Mišių Viešpaties Kapo bažnyčioje popiežius dar kartą atsiprašė dėl krikščionių nuodėmių Bažnyčios istorijoje.

Popiežius Šv.Jokūbo katedroje aplankė armėnų apaštališkąjį patriarchą Torkomą II Manoogianą. Popiežių labai nuoširdžiai sutiko armėnų tikintieji. Šis susitikimas buvo įtrauktas į vizito programą prieš pat Šventojo Tėvo piligrimystės pradžią.

Prieš išvykdamas į Romą, popiežius ne pagal išankstinę programą dar kartą aplankė Jeruzalės Viešpaties Kapo bažnyčią. Tel Avivo oro uoste Joną Paulių II išlydėjo Izraelio valstybės vadovai, islamo ir krikščionių Bažnyčių atstovai.
 

Reikšmingiausia pontifikato kelionė

Popiežiaus kelionė į Šventąją Žemę daugelio apžvalgininkų laikoma viso jo pontifikato viršūne. Nors jis lankėsi religinių ir politinių įtampų prisodrintame regione, anot Popiežiaus namų pamokslininko Raniero Cantalamessos, Šventajam Tėvui, nepaisant kai kurių nesklandumų, pavyko 1967 m. „šešių dienų karo” žaizdų tebekankinamame regione įgyvendinti „šešių dienų taiką”.
Sunku įvertinti popiežiaus kelionės dvasinius vaisius ir politinius padarinius. Jonas Paulius II padarė neatšaukiamą įrašą Katalikų Bažnyčios ir žydų tautos susitaikinimo byloje, nubraukdamas Bažnyčioje buvusio antijudaistinės ir antisemitinės mąstysenos paveldo likučius. Labiausiai jaudinanti jo kelionės vieta, be abejo, buvo Yad Vaschemo memorialo aplankymas, kur popiežius išreiškė gilų liūdesį ir apgailestavimą dėl neapykantos ir persekiojimų, kuriuos žydams teko patirti iš krikščionių. Izraelio premjero Ehudo Barako žodžiai, jog katalikų ir žydų susitaikinimui Jonas Paulius II padarė daugiau, negu bet kas kitas, – ne vien tik popiežiaus asmeninio pripažinimo žodžiai. Emocinius tiltus nutiesė jaudinantis holokaustą išgyvenusių popiežiaus mokslo draugų pasimatymas.

Trijų didžiųjų religijų – judėjų, krikščionių ir musulmonų – susitikimas, tiesa, buvo problemiškas, tačiau reikšminga tai, jog Šventojo Tėvo dėka Izraelio vyriausiasis rabinas ir vienas iš Jeruzalės musulmonų vadovų viešai susitiko ir paspaudė vienas kitam rankas. Tiesa, šeicho kalba buvo veikiau politinis manifestas negu tarpreliginės taikos siekių išraiška.

Popiežiaus kelionė buvo reikšminga ir ekumeniniu požiūriu. Krikščioniškųjų Bažnyčių tarpusavio nepasitikėjimas Jeruzalėje turi gilias istorines šaknis. Todėl įsimintina širdingo bendravimo atmosfera ekumeniniame susitikime Ortodoksų Patriarchate. Sunku įvardyti didžiulį psichologinį ir emocinį poveikį, kurį popiežiaus vizitas paliko milijonų televizijos žiūrovų sąmonėse, ypač per tiesiogines transliacijas iš susitikimo prie Al-Aksa mečetės ar Raudų sienos. Nors susitikimams su Šventojoje Žemėje gyvenančiais krikščionimis vizito programoje nebuvo skirta daug laiko, visas pasaulis, ypač per televizijos transliacijas, galėjo įsitikinti, kokia gyvybinga šiandien arabiškai kalbančių krikščionių bendrija.
 

Jeruzalė – prieštaravimo ženklas ir Šventasis miestas

Jeruzalės statusas kelia daugiausia rūpesčio popiežiui ir Vatikano diplomatijai. Dėl šio Šventojo miesto daug kariauta, vien XX amžiuje vyko trys karai. Po Izraelio nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. Jeruzalė buvo padalyta, demarkacijos linija atskiriant neutralią zoną. Po Šešių dienų karo Izraelis aneksavo rytinę miesto dalį, tačiau šis statusas nesulaukė tarptautinio pripažinimo. 1996 m. švenčiant 3000-ąsias Jeruzalės metines Izraelis dar kartą aiškiai parodė, jog niekuomet nenori atsisakyti Jeruzalės kaip nedalomos sostinės. Arabiškoji Jeruzalės kaip centro savimonė susiformavo 1948 m.

Vatikano nuostata yra laikyti Šventąjį miestą visos žmonijos paveldu. Vatikanas anksčiau pritarė JTO 1974 metų padalijimo planui, pagal kurį Jeruzalei reikalauta tarptautinio statuso. Šiandien Vatikano diplomatai palaiko nuostatą, kad Jeruzalei būtų suteiktas tarptautiniais susitarimais garantuotas statusas, atsiejant Šventąjį miestą iš kitų ginčytinų Artimųjų Rytų klausimų, taip pat suteikiant visų trijų religijų piliečiams lygias teises. Taip būtų išsaugota istorinė, religinė ir kultūrinė  miesto tapatybė. Tai neapsiriboja maldininkams sudaroma galimybe laisvai pasiekti šventąsias vietas ar ypatingo eksteritorinio satuso suteikimu didžiausioms šventovėms: Viešpaties Kapo bažnyčiai, Raudų sienai ar Al-Aksa mečetei. Vatikanas nepateikia konkretaus miesto administravimo modelio. Anot Vatikano valstybės sekretoriato santykių su valstybėmis sekretoriaus arkivyskupo Jean–Louis Taurano, Jeruzalė galėtų būti abiejų tautų simbolis, nacionalinis centras ir sostinė.