(CRTN, KAP) Pirmąjį gavėnios sekmadienį, kovo 12 d., Šv. Petro bazilikoje buvo švenčiama Atsiprašymo diena, kurią galima laikyti Šventųjų metų kulminacija. Popiežiaus vadovaujama Bažnyčia išpažino krikščionių kaltę dėl netolerancijos ir smurto, nusižengimus krikščionių vienybei ir elgesiui su žydais, atsiprašė dėl Bažnyčios ir krikščionių nusižengimų žmogaus teisėms, vykdant priverstinį misionieriavimą, taip pat dėl nuodėmių moterų teisėms ir tautinėms grupėms. Teologinį pagrindą popiežiaus atleidimo prašymui parengė kovo 7 d. paskelbtas Tarptautinės teologų komisijos dokumentas.

Pamaldos Šv. Petro bazilikoje, dalyvaujant daugybei svečių, prasidėjo procesija nuo Šventųjų durų. Atgailos procesija su Evangelijų knyga ėjo iki pagrindinio altoriaus, stabtelėdama priešais Mikelandželo skulptūrą „Pieta”. Po Žodžio liturgijos ir pamokslo vyko atsiprašymo apeigos, pasibaigusios liturginiu kryžiaus pagarbinimu. Homilijoje popiežius pakvietė Kristaus akivaizdoje giliai ištirti savo sąžinę. Anot jo, Jubiliejaus metų akcentas yra atminties skaistinimas. „Mes atleidžiame ir prašome atleidimo”, – Jonas Paulius II pakartojo savo pirmtako Pauliaus VI mintį. Popiežius padėkojo Tarptautinei teologinei komisijai, parengusiai dokumentą „Atmintis ir susitaikinimas: Bažnyčia ir praeities kaltės”. Homilijoje popiežius prašė atleidimo dėl nepasitikėjimo ir priešiškumo kitų religijų atžvilgiu. Jis taip pat pripažino krikščionių atsakomybę dėl šiandienio blogio ir ragino nuolat tikrinti šią atsakomybę susiduriant su ateizmu, religiniu abejingumu, etiniu reliatyvizmu ir teisės gyventi pažeidimu. Popiežius sakė, jog išpažindami kaltę mes taip pat atleidžiame ir tą kaltę, kurią kiti mums padarė.

Pats atleidimo prašymas susidėjo iš septynių maldavimų. Nebuvo paminėtas joks konkretus vardas, tokie reiškiniai kaip inkvizicija ar kryžiaus žygiai. Vis dėlto buvo atgailaujama ne tik dėl bendrų nusižengimų; kai kurios nusižengimų grupės buvo įvardijamos konkrečiau. Pavyzdžiui, greta apgailestavimo dėl priešiškumo žydams buvo minimas priešiškumas imigrantams ir čigonams. Meldžiantis dėl vargšų ir kitų atstumtųjų visuomenės grupių minėtas ir nepilnamečių skriaudimas. Septynis maldavimus pasikeisdami išsakė popiežius Jonas Paulius II su Romos kurijos hierarchais. Po kiekvieno maldavimo prieš krucifiksą buvo uždegama žvakė. Bendrą kaltės išpažinimo maldavimą pasakė kardinolas Bernardin Gantin. Kaltę dėl netinkamo tarnavimo tiesai išpažino kardinolas Joseph Ratzinger. Kardinolas Roger Etchegaray maldavimu išpažino nuodėmes Kristaus kūno vienybei. Kardinolas Edward Idris Cassidy išpažino kaltę Izraelio tautos atžvilgiu. Arkivyskupas Stefan Fumio Hamao išpažino kaltę dėl nusižengimų meilei, taikai, tautų teisėms, pagarbai kultūroms ir religijoms. Kardinolas Francis Arinze maldavimu išpažino nuodėmes, kuriomis nusikalsta moters orumui ir žmonių giminės vienybei. Arkivyskupas Francois Xavier Nguyen Van Thuan išpažino nuodėmes žmogaus teisių srityje. Baigiamąją maldą, kaip ir po kiekvieno maldavimo, pasakė Šventasis Tėvas.

Besibaigiant dvi valandas užtrukusioms pamaldoms Šv. Petro bazilikoje, popiežius Jonas Paulius II baigiamuoju maldavimu apibendrino atleidimo prašymą penkiskart pakartodamas „Niekuomet ...”. „Niekuomet tenesikartoja priešinimaisi meilei ir tarnavimui tiesai, niekuomet tenesikartoja aktai, nukreipti prieš Bažnyčios bendrystę, niekuomet tenesikartoja nusikaltimai kokiai nors tautai, niekuomet tenebūna griebiamasi prievartos logikos, niekuomet tenebūna diskriminavimo, nušalinimo, priespaudos, nepagarbos vargšams ir labiausiai atstumtiesiems”. Popiežius Jonas Paulius II išreiškė viltį, jog ši liturgija pasitarnaus atminties skaistinimui ir sustiprins ištikimybę Evangelijai.

Popiežius Jonas Paulius II iki šiol yra atsiprašęs už Bažnyčios narių klaidas, smurtą ir kaltes beveik 100 kalbų bei dokumentų. Jis nuolat nurodo panašius savo pirmtakų gestus. Apskritai Bažnyčios istorijoje nėra labai daug pavyzdžių, kai Bažnyčios autoritetai – popiežiai, vyskupai ar Bažnyčios susirinkimai – prašė atleidimo dėl nusižengimų. Pastaraisiais metais padaugėjo Bažnyčios atstovų atsiprašymų dėl konkrečių istorinių įvykių, pavyzdžiui, Amerikoje dėl kolonistų vykdyto smurto prieš indėnus, JAV dėl rasistinių Bažnyčios suklydimų praeityje, Ispanijoje dėl Bažnyčios klaidų per pilietinį karą, Prancūzijoje – dėl nepakankamo žydų teisių gynimo vokiečių okupacijos metais.

Atsiliepdami į popiežiaus Šventųjų metų atleidimo prašymą daugelio pasaulio šalių katalikų vyskupai išreiškė apgailestavimą dėl Bažnyčios nusižengimų jų šalių istorijoje. Pavyzdžiui, Australijos vyskupų konferencija ypač prašė atleidimo dėl netinkamo elgesio su senaisiais kontinento gyventojais, taip pat dėl seksualinio piktnaudžiavimo atvejų. Šveicarijos vyskupai apgailestavo dėl Bažnyčios aplaidumo žydų tautos atžvilgiu. Apgailestavimą dėl įvairių Bažnyčios nusižengimų pirmąjį gavėnios sekmadienį paskelbtuose ganytojiškuose laiškuose išreiškė JAV, Vokietijos ir kitų šalių katalikų vyskupai.

Iš ankstesniųjų metų atleidimo prašiusių Bažnyčios vadovų visų pirma paminėtinas popiežius Adrianas VI, Reformacijos laikais stengęsis nutolinti grėsusį Bažnyčios skilimą. Vatikano II Susirinkimo suformuluota tuo pat metu šventos ir reikalingos apvalymo Bažnyčios samprata atvėrė kelią viešam Bažnyčios klaidų išpažinimui. Popiežius Paulius VI atsiprašė Vatikano II Susirinkime dalyvavusių stebėtojų. Jis apgailestavo dėl praeities klaidų ne tik žodžiais, bet ir simboliniais gestais: buvo grąžintos iš Rytų Bažnyčių pagrobtos relikvijos. Popiežiaus tiaros atsisakymas vargšų labui buvo Bažnyčios sąžinės skaistinimas. 1975 m., minint dešimtmetį nuo ortodoksų ir katalikų tarpusavio ekskomunikos atšaukimo, popiežius Paulius VI Šv. Petro bazilikoje suklupo prieš Konstantinopolio patriarcho pasiuntinį metropolitą Melitoną, bučiuodamas jo kojas.

Popiežius Jonas Paulius II Didžiojo jubiliejaus metais Bažnyčios vardu atsiprašydamas dėl praeities kalčių atliko beprecedentį pranašišką aktą.