Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos proceso oficiali pradžia Kauno arkikatedroje
 

Iškilmingomis šv. Mišiomis Kauno arkikatedroje bazilikoje sausio 15 d. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius oficialiai pradėjo Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos procesą.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, ad limina vizito metu rugsėjo pabaigoje lankydamasis Vatikane, Šventųjų skelbimo kongregacijoje įteikė prašymą pradėti krikščionės pasaulietės Elenos Spirgevičiūtės (gim. 1924 m.) beatifikacijos arba kankinystės deklaravimo bylą. E. Spirgevičiūtė mylėdama Dievą gynė mergaitišką skaistumą ir 1944 m. buvo nužudyta budelių, kupinų neapykantos tikėjimui.

Lapkričio mėnesį Kauno arkivyskupijos kurija gavo minėtosios kongregacijos prefekto arkivyskupo José Saraiva Martins bei kongregacijos sekretoriaus arkivyskupo Edwardo Nowak pasirašytą laišką, kuriame rašoma: „<…> Reikalą ištyrus, malonu pranešti, jog Šventasis Sostas nemato esant kliūčių (nihil obstat), kad galėtų būti nagrinėjama Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos arba kankinystės deklaravimo byla <…>”.

Gavęs šį Vatikano pritarimą ir dėl savo pastoracinio užimtumo pats asmeniškai negalėdamas vadovauti Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės šventumo ir kankinystės bylos procesui, arkivyskupas S. Tamkevičius šiai bylai vesti teisėju paskyrė Kauno arkivyskupijos tribunolo oficiolą bažn. teis. lic. kun. Artūrą Jagelavičių, teisingumo gynėju – bažn. teis. dr. kun. Adolfą Grušą, notaru – kun. Petrą Meilų, postulatoriumi – mons. prof. teol. dr. Pranciškų Tamulevičių. Pirmosios teismo sesijos metu, kuri kaip tik ir vyko šių iškilmingų šv. Mišių pradžioje, arkivyskupo S. Tamkevičiaus dekretu nominuoti tribunolo nariai prisiekė, kad ištikimai, laikydami tarnybinę paslaptį, vykdys savo pareigas. Po visų tribunolo narių priesaikos šios bylos postulatorius – paskirtas atstovauti tikintiesiems Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byloje – mons. Pr. Tamulevičius kreipėsi į arkivyskupą prašydamas pradėti minėtą bylą ir jam bei bylos teisėjui įteikė liudininkų sąrašą (kitų tribunolo sesijų metu pagal teisingumo gynėjo pateiktus klausimus bus apklausinėjami liudininkai). Po to postulatorius trumpai priminė Elenos Spirgevičiūtės gyvenimo ir kankinystės istoriją.

E. Spirgevičiūtė gimė 1924 m. gruodžio 22 dieną Kaune, kur jos tėvai, tarnautojai, Tvirtovės alėjoje turėjo nuosavą namą. Mergaitę nuo kūdikystės kamavo ligos. Motinos pastangomis vėliau ji buvo išgydyta. 1931 m. Elena pradėjo lankyti 15-ąją pradinę mokyklą, vėliau įstojo į Kauno „Saulės” mergaičių gimnaziją, kur buvo auklėjama seserų kazimieriečių. Ją baigusi 1943 m. gegužės 1 d., Elena, svajojusi tapti vaikų gydytoja, įstojo į VDU Medicinos fakultetą. E. Spirgevičiūtė, kaip teigia ją pažinojusieji vokiečių okupacijos metais, buvo protinga, akyla, pagarbi vyresniesiems, dėmesinga patarimams, susijusiems su kilniais gyvenimo uždaviniais. E. Spirgevičiūtės taurų dvasinį pasaulį, aukštus gyvenimo idealus ir gyvą tikėjimą puikiai liudija jos dienoraštis. „Laimingas žmogus, kuris myli Kristų. Koks jis tada gražus! Tikroji žmogaus laimė yra Kristus. Jei visi Jį mylėtų, nebūtų nelaimingųjų…”, – rašė E. Spirgevičiūtė savo dienoraštyje 1940 m. spalio 29 dieną.
Lemtingąjį 1944-ųjų sausio 3-osios vakarą į Spirgevičių kiemo vartus pabeldė keturi vyrai, pasivadinę policininkais.
Vartelius atrakino tėvas – Stasys Spirgevičius. Vienas iš atvykėlių kalbėjo lietuviškai (kaip vėliau paaiškėjo – A. Čeponis, būsimasis Sovietų Sąjungos didvyris), kiti rusiškai. Įėję į kambarį vyrai ėmė puotauti, o apgirtę – siautėti. Motinos seseriai Stasei Žukaitei pavyko išbėgti iš namo, tačiau ją, beskubančią prašyti pagalbos pas turėjusius telefoną kaimynus, vienas iš įsibrovėlių pasivijęs nušovė. Po to banditai išsivedė Eleną Spirgevičiūtę. Prasidėjo grasinimai: „Mes nejuokaujam! Viena jau guli nušauta ir tau taip bus”. Tačiau mergina laikėsi tvirtai ir drąsiai. Sugrįžusios dukters tėvas paklausė, kur jie ją vedžiojęsi ir ko norėję. Mergina į tai susikrimtusi atsakė: „Ar nežinai, tėti, ko tokie vyrai gali norėti iš merginos? Bet aš jiems nepasiduosiu, geriau mirsiu”. Atėjūnai vėl ją išsivedė ir gąsdinimais bandė priversti pasiduoti jų norams, o priešingu atveju grasino nužudysią. Elena dar sykį sugrįžo, tik šįkart – atsisveikinti su tėvais. Sunerimusi motina dar paklausė: „Ar mus visus žudys?” Mergina atsakė: „Mirsiu tik aš, jūs gyvensite”. Ir ji ramiai atsisveikino kryžiaus ženklu. Lietuviškai kalbantis jaunuolis pasišaukė merginą į gretimą kambarį ir nušovė. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies; dešinė jos ranka buvus apdeginta paraku – tikriausiai ji norėjo dar paskutinį kartą persižegnoti.

Šv. Mišių metu arkivyskupas S. Tamkevičius pabrėžė tokio kankinystės liudijimo aktualumą šiandieniam pasauliui: „Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas”.

Tai pirmoji beatifikacijos proceso byla Kauno arkivyskupijos istorijoje. Be to, Elena Spirgevičiūtė yra įtraukta į kurijos Vatikanui pateiktą Kauno arkivyskupijos XX amžiaus Kankinių sąrašą, kurį popiežius Jonas Paulius II iškilmingai paskelbs šių Jubiliejaus metų gegužės 7 d. Romos koliziejuje.

-dch-