į pradžią
 
Pivašiūnai
 

Didžiojo altoriaus paveikslas „Madona su Kūdikiu“
Religinė reikšmė

Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda traukia maldininkus į Pivašiūnus, kur jie patiria dvasinių ir fizinių malonių. Nuo senų laikų čia garbinamas stebuklingas paveikslas centriniame bažnyčios altoriuje, skleidžiantis meilę ir ramybę bei guodžiantis tikinčiųjų širdis.

Vieta

Pivašiūnai – nedidelis Dzūkijos bažnytkaimis, įsikūręs kalvotoje vietovėje prie Ilgio ežero ir didžiulio Pivašiūnų-Gineitiškių miško masyvo, 25 km į šiaurės rytus nuo Alytaus.

Istorija

Istoriškai Pivašiūnai žinomi nuo XVII a. Pirmoji bažnyčia buvo statyta 1648 m., antroji – 1766 m. Trečiąją bažnyčią 1825 metais pastatė broliai benediktinai. Benediktino C. Sarako rūpesčiu naujoji bažnyčia, stačiakampė, su kolonomis, klasikiniu portiku, iškilo ant kalnelio. Senųjų bažnyčių vietoje dabar stovi nedidelė koplytėlė.

Istorijos šaltiniai liudija, kad pirmosios dvi bažnyčios sudegė, išliko tik stebuklingas Dievo Motinos Marijos paveikslas ir bažnyčios fundatoriaus Jono Klodzkio portretas. Nėra žinomi paveikslo sukūrimo metai, autorius ir kilimo vieta. Nežinomi ir jo istoriniai keliai į Pivašiūnus.

XX a. pradžioje Pivašiūnų bažnyčioje visos nelotyniškos pamaldos vyko lenkų kalba, nors klebonai būdavo lietuviai. Situacija ėmė keistis 1911 m., kai klebonu buvo paskirtas kun. Alfonsas Petrulis, pradėjęs ugdyti tautinę ir religinę parapijiečių savimonę.

Abu pasauliniai karai aplenkė Pivašiūnus, tik okupacijos metais daug žmonių buvo nužudyta ir deportuota. Atsidėkodami Švč. Mergelei Marijai už globą pivašiūniškiai restauravo stebuklingąjį paveikslą. Tuo ypač rūpinosi arkivyskupas T. Matulionis.

Pivašiūnų Dievo Motinos Marijos paveikslas

Paveikslo Madona – tipiška Palestinos jaunutė motina, spinduliuojanti gerumą, atlaidumą. Dešine ranka ji globia Kūdikėlį Jėzų, kaire laiko skeptrą. Kūdikėlis Jėzus dešine rankute laimina. Marijos ir Kūdikėlio drabužiai iš paauksuotos kalinėtos skardos. Ant galvų – karūnos, apjuostos spinduliuojančiomis aureolėmis. Aplink jas – dvylikos žvaigždžių vainikai.

Pivašiūnų Dievo Motinos Marijos paveikslas nuo seno garsėja savo stebuklinga galia. Tai liudija senieji votai – (dovanos), pakabinti prie paveikslo atsidėkojant už čia patirtas malones. Senieji bažnyčių Elenchai ir naujieji pasakojimai liudija apie stebuklingą paveikslo gydomąją galią. Gyvas maldininkų įsitikinimas ir pasitikėjimas, kad Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas yra nepaprastas, stebuklingas, šventas ir maloningas, kelia tikinčiųjų dvasią.

1988 m. rugpjūčio 14 d. kardinolas V. Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Nuo to laiko kiekvieno mėnesio 15 dieną maldininkai iš visos Lietuvos susirenka pagarbinti Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos ir paprašyti dangiškos globos bei užtarimo.

Atlaidai

Pivašiūnų parapijos šventorius švenčiant Žemdirbių jubiliejų, 2000 08 15Nuo seno garsūs Pivašiūnų Žolinės atlaidai. Prieš I Pasaulinį karą maldininkai į Pivašiūnus eidavo procesijomis, nešini bažnytinėmis vėliavomis ir altorėliais. Jie keliaudavo keletą dienų, nakčiai apsistodami pas ūkininkus. Pivašiūnuose jie taip pat apsigyvendavo pas vietinius žmones ar nakvodavo tiesiog po atviru dangumi. Čia visuomet susirinkdavo daug ligonių, luošų ir vargšų. Jie gerdavo vandenį iš vietos mineralinių šaltinių ir daugelis dažnai pasijusdavo geriau, ypač kenčiantys nuo alergijų, akių infekcijų ar nervinių ligų. Pasakojama daug legendų apie stebuklingus išgijimus.

Tradicijos gyvos ir dabar. Per atlaidų šventės aštuntadienį (oktavą) šią vietą su maldomis ir giesmėmis aplanko žmonės iš visos Lietuvos bei užsienio šalių. Tikintieji aplink altorių eina keliais, pagerbia bažnyčią dovanomis.

 
atnaujinta 2005 -1 2- į viršų
  © 1998-2001 Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt