į pradžią
 
« į pradžią
Naujienos
 

 Popiežius Benediktas XVI. Jėzus – mūsų gyvenimo žvaigždė

Kalba per 2005 m. gruodžio 21 d. bendrąją audienciją

Šiandienė audiencija vyksta džiugaus bei ilgesingo netrukus ateisiančių Kalėdų laukimo aplinkoje. „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ – šiuos žodžius šiomis dienomis kartojame savo maldose, rengdami savo širdį patirti Atpirkėjo gimimo džiaugsmą. Šią paskutinę advento laikotarpio savaitę mūsų vidiniame kelyje mus ypač lydi bei stiprina liturgija, vis ragindama priimti Išganytoją bei atpažinti jį neturtingame prakartėlėje gulinčiame kūdikyje. Vis geriau suprasti šį Kalėdų slėpinį mums padeda daugybė simbolių, tarp jų ir šviesa, vienas iš tų simbolių, kuriems dvasiniu atžvilgiu tenka didžiausia reikšmių įvairovė. Būtent jį dabar pagvildensiu šiek tiek išsamiau.

Kalėdų šventė mūsų pusrutulyje sutampa su metų laiku, kai saulė pasiekia žemiausią savo deklinacijos tašką ir pagal įprastinį metų laikų ciklą prasideda etapas, kai diena laipsniškai ilgėja. Ši mintis padeda mums geriau suvokti šią šviesos, išsklaidančios tamsą, temą. Juk čia kalbama apie simbolį, paliečiantį giliausią žmogaus esmę: galvoje turiu blogį nugalinčio gėrio šviesą, neapykantą įveikiančios meilės šviesą, mirtį nugalinčio gyvenimo šviesą.

Kalėdų šventė primena mums šią vidinę, dieviškąją šviesą, nuolatos prieš akis iškeliančią Dievo meilės galutinės pergalės prieš nuodėmę ir mirtį skelbimą. Dėl šios priežasties naujų liturginių metų dienomis prieš šventųjų Kalėdų šventę, dienomis, kurias dabar švenčiame, daroma daug reikšmingų užuominų apie šviesą. Tai primenama ir antifonoje, giedotoje mūsų susitikimo pradžioje. Išganytojas, kurio ilgesingai laukia žmonija, ten sveikinamas kaip „Ryto žvaigždė“, kaip žvaigždė, rodanti kelią ir vedanti žmones per tamsą bei pavojus į išganymą – tą išganymą, kurį pažadėjo Dievas ir kuris tapo tikrove Jėzuje Kristuje.

Savo šeimose ir bažnytinėse bendruomenėse džiugiai rengdamiesi mūsų Gelbėtojo gimimui, visi įsipareigokime suvokti tikėjimo lobio ir mūsų kultūros dalį sudarančių kalėdinių tradicijų vertę, kad galėtume jas perteikti naujoms kartoms. Juk tam tikra šiuolaikinė ir į vartojimą orientuota kultūra mėgina krikščioniškuosius Kalėdų simbolius išstumti.

Žvelgdami į švytinčiomis šviesomis papuoštas mūsų miestų gatves bei aikštes, prisiminkime, kad šios šviesos simbolizuoja kitokią šviesą – šviesą, neregimą mūsų akiai, bet ne širdžiai. Uždegant žvakes bažnyčiose, prieš prakartėlę ar ant eglutės mūsų namuose, tegu mūsų dvasia atsiveria tikrajai dvasinei šviesai, atneštai visiems geros valios vyrams ir moterims. Jis, „Dievas-su-mumis“, gimęs Betliejuje iš mergelės Marijos, yra mūsų gyvenimo žvaigždė!

„O Ryto žvaigžde, amžinosios šviesos ir teisingumo saulės spindesį! Ateik ir apšviesk esančius tamsybėse, mirties unksmėje“. Širdimi išgyvendami šiandienės liturgijos šaukimąsi, prašykime Viešpatį greičiau savo šlovėje ateiti pas mus, žmones, pas kenčiančiuosius. Juk tik jis gali numaldyti giliausius žmogaus širdies troškimus.

Tegu ši niekada nenusileidžianti žvaigždė suteikia reikiamų jėgų visada eiti tiesos, teisingumo ir meilės keliu! Labai intensyviai išgyvenkime šias ikikalėdines dienas – kartu su Marija, tylos bei įsiklausymo mergele. Ji, kuri buvo visiškai apgaubta Šventosios Dvasios šviesos, tepadeda mums iki galo suvokti ir tobulai švęsti Kristaus gimimo slėpinį. Kupinas šių jausmų ir ragindamas išlaikyti šią vidinę nuostabą karštai laukiant artėjančios mūsų Viešpaties gimimo šventės, su didžiausiu džiaugsmu linkiu jums visiems čia susirinkusiems, jūsų šeimos nariams, jūsų bendruomenėms bei visiems artimiesiems palaimingų ir linksmų Kalėdų.

Visiems linksmų Kalėdų!

„Bažnyčios žinios“
www.lcn.lt

« atgal

 
atnaujinta 2003 -0 2- į viršų
  © 1998-2001 Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt