į pradžią
 
« į pradžią
Naujienos
 

 Jo Eminencijos kardinolo A. J. BAČKIO atsakymai į ELTOS klausimus (2005 11 22)

2005 11 22

1. Praktikuojantiems homoseksualistams, vyrams su „giliai įsišaknijusiu“ polinkiu į homoseksualizmą ir tiems, kurie remia gėjų kultūrą, turėtų būti uždrausta tapti katalikų kunigais, sakoma Vatikano dokumente. Ar tai reiškia, kad iki šiol tokie asmenys galėjo siekti kunigystės?

Tai nėra naujas dalykas, nes ir anksčiau buvo reikalaujama psichologinio ir dvasinio tapatumo ir atsakomybės už jį suvokimo. Minimas dokumentas, patvirtintas Popiežiaus Benedikto XVI, yra labai konkreti katalikiško švietimo kongregacijos direktyva, kuria reaguojama į pastaruoju metu vykusias diskusijas pirmiausia pačioje Bažnyčioje, bet taip pat ir visuomenėje. Dokumentas išskiria tik vieną aspektą iš visų savybių, kurių Bažnyčia reikalauja iš kandidatų į kunigystę, būtent, – pilnutinę afektyvinę ir lytinę brandą. Homoseksualizmą Bažnyčia traktuoja kaip tapatumo stoką ir iškrypimą, todėl tokie asmenys ir anksčiau prie kunigystės negalėjo būti prileidžiami.

2. Ar su šia problema susiduriama Lietuvos kunigų seminarijose, kaip ji sprendžiama?

Man tiesiogiai pavaldi yra tik Vilniaus kunigų seminarija, todėl galiu drąsiai sakyti – visada laikiausi griežtos nuostatos, kad atpažinus asmens polinkį į homoseksualizmą, negalima leisti jam stoti į seminariją. O jeigu vėliau pasireikšdavo toks giliai įsišaknijęs polinkis, asmuo būdavo pašalinamas iš seminarijos. Suprantama, nelengva atpažinti šį polinkį, jeigu asmuo jį slepia. Todėl kandidatų priėmimo komisijoje visuomet dalyvauja psichologas, kuris labai padeda atpažinti asmens tapatumo problemas ir iškrypimo polinkius.

Šioje situacijoje ir vėliau, t.y. studijų metu yra labai svarbi psichologo pagalba. Ypatinga vieta čia tenka dvasios tėvui. Jis negali apie tai niekam kitam pasakyti, tačiau gali apeliuoti į to asmens sąžinę ir įkalbėti jį pasitraukti iš seminarijos. Turbūt patys suprantame, kad norėdami apsaugoti tuos žmones jokių konkretybių ar net skaičių čia negalime minėti.

3. Dokumente nurodoma, kad Katalikų Bažnyčia leis polinkį į homoseksualumą turėjusiems vyrams, kurie „aiškiai įveikė“ jį ir tai įrodė mažiausiai trejų pastarųjų metų gyvenimu, siekti kunigystės. Kaip asmeniškai vertinate tokią nuostatą?

Tai yra labai teisinga, pagarbi ir skatinanti žmogų keistis nuostata. Jei asmuo kovoja su savo netvarkingais polinkiais ir juos įveikia, – nesvarbu kokie jie bebūtų: homoseksualiniai veiksmai ar paleistuvystė su moterimis, kleptomanija ar alkoholizmas, – negalima smerkti jo už praeities nuodėmes. Bažnyčios istorija mums rodo, kad buvę dideli nusidėjėliai ne tik atsisakė savo nuodėmingo gyvenimo, bet ir tapo didžiai švento gyvenimo žmonėmis.

4. Kiek šiuo metu aktuali kunigų homoseksualumo problema Lietuvoje?

Ši problema yra aktuali visame pasaulyje, neišskiriant ir Lietuvos, taip pat ir kunigų. Nors ši be galo skaudi ir smerktina nuodėmė ir nėra labai paplitusi tarp dvasininkų, aš kaip ganytojas skiriu šiai problemai ypatingą dėmesį. Jokie pateisinimai nemenkina praktikuojančių homoseksualumą atsakomybės prieš Dievą ir prieš žmones.

Tačiau įsivaizduokime, kaip pavojinga suklysti asmenį kaltinant tokiu elgesiu, kaip atsargiai dera vertinti dalykus, kurie gali iš esmės pažeisti jų orumą ir palikti pėdsaką visam gyvenimui. Štai kodėl Bažnyčia labiausiai pasitiki Atgailos sakramentu ir išpažinties institucija, o ne viešais svarstymais, nes tik išpažintis leidžia iš tiesų įveikti nuodėmę.

5. Koks apskritai Bažnyčios požiūris į homoseksualumą?

Katalikų Bažnyčios Katekizme sakoma, kad homoseksualizmas laikomas dideliu iškrypimu, homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi, prieštaraujantys prigimties įstatymui.

Antra vertus, reikia skirti asmenį nuo jo veiksmų, o veiksmus nuo polinkių. Smerkdama nuodėmingus veiksmus, Bažnyčia kviečia su homoseksualais elgtis pagarbiai ir taktiškai, padėti jiems gyventi skaisčiai. Kaip ir kiekvienas žmogus, homoseksualas yra pašauktas siekti krikščioniško tobulumo, šiuo atveju – skaisčiu gyvenimu.

6. Kodėl šis Vatikano dokumentas buvo taip ilgai rengtas ir kam jo prireikė?

O gal galėtumėte nurodyti Apaštalų Sosto dokumentą, kuris buvo rengiamas trumpai? Kongregacijos ir Šventasis Tėvas jaučia didžiulę atsakomybę dėl kiekvieno žodžio, kuris paskelbiamas Bažnyčios vardu. Pastaruoju metu kunigų homoseksualumo problemos plačiai nuskambėjo JAV bei kituose kraštuose ir sujaudino katalikus bei apskritai visuomenę. Jau Popiežius Jonas Paulius II savo pasisakymuose, o ypatingai susitikimuose su vyskupais, Sinodų metu ne kartą labai aiškiai buvo pareiškęs savo įsitikinimus ir susirūpinimą šia tema. Švietimo kongregacija, kuri yra tiesiogiai atsakinga už kunigų ugdymą, jau seniai ruošė šį dokumentą, tačiau jie negimsta uždaruose biuruose. Apie kilusias problemas iš pradžių daug diskutuojama, atsiklausiama įvairių pasaulio vyskupų. Būtina pastebėti, kad tai viena iš temų, kuriai dėmesio skyrė naujasis popiežius.

« atgal

 
atnaujinta 2003 -0 2- į viršų
  © 1998-2001 Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt