į pradžią
 
« į pradžią
Naujienos
 

 Kardinolo Josepho Ratzingerio homilija per popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves Vatikane 2005 m. balandžio 8 d.

„Sek paskui mane“, – sako prisikėlęs Viešpats Petrui; tai jo paskutiniai žodžiai šiam mokiniui, kurį jis pasirinko savo kaimenei ganyti. „Sek paskui mane“ – šie glausti Kristaus žodžiai gali būti laikomi raktu siekiant suprasti žinią, kylančią iš mūsų gedimo ir mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II, kurio palaikus liūdesio ir sykiu džiugios vilties bei gilaus dėkingumo kupina širdimi šiandien kaip nemirtingumo sėklą atiduodame žemei, gyvenimo.

Tokie yra mūsų sielos jausmai, broliai ir seserys Kristuje, susirinkę Šv. Petro aikštėje, gretimose gatvėse ir įvairiose kitose Romos miesto, kurį šiomis dienomis užtvindė milžiniška tyli ir besimeldžianti minia, vietose. Visus jus nuoširdžiai sveikinu. Kardinolų kolegijos vardu noriu išreikšti pagarbą valstybių ir vyriausybių vadovams, taip pat įvairių šalių delegacijoms. Sveikinu kitų Bažnyčių bei krikščioniškųjų bendruomenių, taip pat kitų religijų vadovus ir atstovus. Sveikinu arkivyskupus, vyskupus, kunigus, vienuolius ir vienuoles, taip pat pasauliečius, atvykusius iš visų žemynų, pirmiausia jaunuolius, kuriuos Jonas Paulius II mėgo vadinti Bažnyčios ateitimi ir viltimi. Mano sveikinimas tepasiekia ir visame pasaulyje visus tuos, kurie šiose iškilmingose atsisveikinimo su mūsų mylimuoju popiežiumi apeigose dalyvauja vienydamiesi su mumis per radiją ir televiziją.

Sek paskui mane – būdamas jaunas studentas, Karolis Wojtyła žavėjosi literatūra, teatru, poezija. Dirbdamas chemijos fabrike, supamas ir grasinamas nacių teroro, jis išgirdo Viešpaties balsą: Sek paskui mane! Šiomis ypatingomis aplinkybėmis jis ėmė skaityti filosofijos ir teologijos knygas, paskui įstojo į slaptą kardinolo Sapiegos įsteigtą seminariją, o po karo savo studijas galėjo pabaigti Krokuvos Jogailos universitete. Daugybę kartų savo laiškuose kunigams bei savo autobiografinėse knygose jis kalbėjo mums apie savo kunigystę, kuriai buvo įšventintas 1946 m. lapkričio 1 d. Šiuose tekstuose jis aiškina savo kunigystę pirmiausia remdamasis trimis Viešpaties pasakymais: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16). Antrasis pasakymas yra šis: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Ir galiausiai: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje“ (Jn 15, 9). Šiuose trijuose pasakymuose regime visą mūsų Šventojo Tėvo sielą. Jis tikrai nenuilstamai visur keliavo, kad duotų vaisių, išliekančių vaisių. „Kelkitės, eime!“ – toks yra jo priešpaskutinės knygos pavadinimas. „Kelkitės, eime!“ – šiais žodžiais jis mus pažadino iš tikėjimo nuovargio, iš vakarykščių ir šiandienių mokinių miego. „Kelkitės, eime!“ – jis tebesako mums ir šiandien. Šventasis Tėvas buvo kunigas iki pat galo, nes aukojo savo gyvenimą Dievui dėl savo kaimenės ir visos žmonių šeimos, kasdien atiduodamas save, ypač paskutiniais mėnesiais pakeldamas išbandymus, Bažnyčios tarnybai. Taip jis tapo viena su Kristumi, savo kaimenę mylinčiu Geruoju Ganytoju. Galiausiai – „pasilikite mano meilėje“: popiežius, stengęsis susitikti su visais, gebėjęs atleisti bei atverti savo širdį visiems, šiandien mums dar kartą šiais Viešpaties žodžiais sako: Pasilikdami Kristaus meilėje, Kristaus mokykloje mokomės tikrosios meilės meno.

Sek paskui mane! 1958 m. liepą jaunam kunigui Karoliui Wojtyłai prasideda naujas jo kelionės su Viešpačiu ir sekant jo pėdomis etapas. Karolis per atostogas, kaip buvo įpratęs, su būreliu jaunuolių, mėgusių baidares, nuvyko prie Mozūrijos ežerų. Su savimi jis turėjo laišką, kuriame buvo kviečiamas aplankyti Lenkijos primą kardinolą Wyszyńskį, ir galėjo nuspėti susitikimo tikslą – savo nominavimą Krokuvos vyskupu augziliaru. Palikti akademinį dėstymą, palikti įkvėpiantį bendravimą su jaunuoliais, palikti didžiulį intelektinį troškimą pažinti ir perteikti šiandieniam pasauliui krikščioniškąjį mūsų būties aiškinimą, – visa tai jam turėjo atrodyti kaip savo paties prarastis, kaip to, kas buvo tapę pačia šio jaunojo kunigo žmogiškąja tapatybe, prarastis. Sek paskui mane – Karolis Wojtyła tai priėmė, Bažnyčios kvietime girdėdamas Kristaus balsą. Ir tada jis suprato, kokie teisingi yra Viešpaties žodžiai: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33). Mūsų popiežius – tai žinome visi – niekuomet netroško išsaugoti savo gyvybės, pasilaikyti ją sau pačiam; jis iki pat paskutinio momento troško visiškai atiduoti save Kristui ir taip pat mums. Ir per tai jis galėjo patirti, kaip visą, ką sudėjo į Viešpaties rankas, grįžo jam naujaip: meilė žodžiui, poezijai, literatūrai tapo esminė jo pastoracinės misijos dalis ir suteikė Evangelijos skelbimui – net ir tada, kai tai yra prieštaravimo ženklas, – naujo šviežumo, naujo aktualumo, naujo patrauklumo.

Sek paskui mane! 1978 m. spalį Karolis Wojtyła vėl išgirdo Viešpaties balsą. Dar kartą pasikartojo dialogas su Viešpačiu, apie kurį pasakojama šio šventimo Evangelijoje: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Į Viešpaties klausimą: „Karoli, ar myli mane?“ Krokuvos arkivyskupas iš širdies gelmių atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Kristaus meilė buvo dominuojanti jėga mūsų mylimo Šventojo Tėvo gyvenime. Visi, kurie jį matė besimeldžiantį, girdėjo pamokslaujantį, tą žino. Gilus šaknijimasis Kristuje leido jam pakelti naštą, pranokstančią vien žmogiškas jėgas, – buvimą Kristaus kaimenės, jo visuotinės Bažnyčios, ganytoju. Čia ne laikas kalbėti apie ypatingą šio turtingo pontifikato turinį. Norėčiau tiktai perskaityti du šiandienės liturgijos tekstus, atspindinčius esminius jo žinios elementus: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena. Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė ramybės gerąją naujieną“ (Apd 10, 34–36). Antrajame skaitinyje šventasis Paulius – o su šventuoju Pauliumi ir mūsų miręs popiežius – ragina mus sušukdamas: „Mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!“ (Fil 4, 1).

Sek paskui mane! Kartu su įsakymu ganyti jo kaimenę Kristus Petrui paskelbia, jog jis mirsiąs kankinio mirtimi. Šiais žodžiais, užbaigiančiais ir apibendrinančiais pokalbį apie meilę ir visuotinio ganytojo įpareigojimą, Viešpats primena kitą, per Paskutinę vakarienę įvykusį pokalbį. Tada Jėzus pasakė: „Kur aš išeinu, jūs negalite eiti“. Petras paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“ (Jn 13, 33, 36). Jėzus iš Vakarienės išėjo pasitikti kryžiaus, savo prisikėlimo – įžengė į Velykų slėpinį; Petras dar negalėjo jo palydėti. Dabar – po prisikėlimo – ateina tas metas, ateina tas „vėliau“. Ganydamas Kristaus kaimenę, Petras įžengia į Velykų slėpinį, eina pasitikti kryžiaus ir prisikėlimo. Viešpats jam apie tai pasako šiais žodžiais: „Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves, kur nenorėsi“ (Jn 21, 18). Pirmuoju savo pontifikato tarpsniu dar jaunas ir energijos kupinas Šventasis Tėvas, vedamas Kristaus, vykdavo iki pačių žemės pakraščių. Bet vėliau jis vis labiau žengė į bendrystę su kenčiančiu Kristumi, vis labiau suprato žodžių: „Kitas tave perjuos“ tiesą. Ir šioje bendrystėje su kenčiančiu Viešpačiu jis nenuilstamai ir vis su nauju įkarščiu skelbė Evangeliją, meilės iki galo slėpinį (plg. Jn 13, 1).

Jis aiškino mums Velykų slėpinį kaip dieviškojo gailestingumo slėpinį. Savo paskutinėje knygoje jis rašė: riba, nustatyta blogiui, „galiausiai yra Dieviškasis gailestingumas“ („Atmintis ir tapatybė“, p. 60–61). O apmąstydamas bandymą į jį pasikėsinti jis teigė: „Kristus, kentėdamas už mus visus, kančiai suteikė naują prasmę, įtraukė ją į naują matmenį, naują tvarką – meilės tvarką… Ši kančia degina ir naikina blogį meilės jėga ir net iš nuodėmės leidžia kilti įvairialypiam gėriui“ (p. 189–190). Gaivinamas tokios vizijos, popiežius kentėjo ir mylėjo bendrystėje su Kristumi, ir būtent todėl jo kančios bei nebylumo žinia buvo tokia iškalbinga ir vaisinga.

Dieviškasis gailestingumas: gryniausią Dievo gailestingumo atspindi Šventasis Tėvas atrado Dievo Motinoje. Jis, kuris neteko motinos dar būdamas visiškai jaunas, dar labiau mylėjo savo dieviškąją motiną. Jis girdėjo tarsi jam asmeniškai adresuotus nukryžiuoto Viešpaties žodžius: „Štai tavo motina“. Ir pasielgė taip, kaip mylimas mokinys: jis pasiėmė ją pas save į namus (eis ta idia: Jn 19, 27) – Totus tuus. Ir iš motinos jis išmoko, kaip darytis panašiam į Kristų.

Nė vienas iš mūsų niekada neužmirs, kaip paskutinįjį savo gyvenimo Velykų sekmadienį kančios paženklintas Šventasis Tėvas dar kartą pasirodė pro apaštališkųjų rūmų langą ir paskutinį kartą suteikė savo palaiminimą Urbi et orbi. Galime būti tikri, kad mūsų mylimas popiežius šiandien stovi prie Tėvo namų lango, kad jis mus mato ir laimina. Taip, palaimink mus, Šventasis Tėve. Tavo brangią sielą patikime Dievo Motinai, tavo Motinai, kasdien vedusiai ir dabar nuvesiančiai tave į amžinąją savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, garbę. Amen.

Vertimas į lietuvių kalbą, „Bažnyčios žinios“

« atgal

 
atnaujinta 2003 -0 2- į viršų
  © 1998-2001 Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt