į pradžią
 
« į pradžią
Naujienos
 

 Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II testamentas

Paskelbta Vatikane
2005 04 07, ketvirtadienį

1979.III.6 dienos testamentas
(ir toliau einantys priedai)

Totus Tuus ego sum

Švenčiausiosios Trejybės vardu. Amen.

„Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (plg. Mt 24, 42) – šie žodžiai man primena paskutinį pašaukimą, ateisiantį tuo metu, kai Viešpats panorės. Trokštu Jį sekti ir trokštu, kad visa, kas vyksta mano žemiškajame gyvenime, mane rengtų tai valandai. Nežinau, kada ji ateis, bet, kaip ir visa kita, šią valandą atiduodu į savo Mokytojo Motinos rankas: Totus Tuus. Toms pačioms motiniškoms rankoms patikiu visa ir Visus, su kuriais mane susiejo mano gyvenimas ir mano pašaukimas. Toms rankoms pirmiausia patikiu Bažnyčią, taip pat savo Tautą ir visą žmoniją. Visiems dėkoju. Visų prašau atleidimo. Taip pat prašau maldos, idant Dievo Gailestingumas pasirodytų didesnis nei mano silpnumas ir nevertumas.

Per rekolekcijas dar kartą perskaičiau Šventojo Tėvo Pauliaus VI testamentą. Šis skaitymas mane paskatino surašyti šį testamentą.

Nepalieku po savęs jokios nuosavybės, kurią reikėtų tvarkyti. Kasdienio naudojimo daiktus, kurie man tarnavo, prašau išdalyti pagal nuožiūrą. Asmeninius užrašus sudeginti. Prašau, kad šiuos reikalus prižiūrėtų kun. Stanisławas, kuriam dėkoju už daugiametį supratingą bendradarbiavimą ir pagalbą. O visas kitas padėkas palieku širdyje paties Dievo akivaizdoje, nes būtų sunku jas čia išreikšti.

Dėl laidotuvių pakartoju tuos pačius nurodymus, kuriuos davė Šventasis Tėvas Paulius VI. (Paraštėje pridurta: kapas žemėje be sarkofago. 1992.III.13.) Dėl vietos tegul nusprendžia Kardinolų kolegija ir tėvynainiai.

„apud Dominum misericordia
et copiosa apud Eum redemptio“

Jonas Paulius pp. II

Roma, 1979.III.6

Po mirties prašau šventųjų Mišių ir maldų.

1990.III.5

***

Lapas be datos:

Išreiškiu giliausią pasitikėjimą, kad nepaisant viso mano silpnumo Viešpats man suteiks kiekvieną malonę, kad pagal Jo valią susidoročiau su bet kuria užduotimi, išmėginimu ir kančia, kurių gyvenimo tėkmėje Jis pareikalaus iš Savo tarno. Taip pat pasitikiu, kad Jis niekada neleis man kokia nors elgsena – žodžiais, darbais ar apsileidimais – apleisti mano įsipareigojimų šiam šventajam Petro Sostui.

***

II.24 – 1980.III.1

Per šias rekolekcijas vėl apmąsčiau Kristaus Kunigystės tiesą iš perspektyvos to Perėjimo, kuriuo kiekvienam iš mūsų yra mūsų mirties akimirka. Iškalbingas (viršuje pridėta: lemiamas) išsiskyrimo su šiuo pasauliu – idant gimtume kitam, ateities pasauliui – ženklas mums yra Kristaus Prisikėlimas.

Taigi perskaitęs praeitų metų savo testamento įrašą, irgi darytą per rekolekcijas, palyginau jį su mano didžiojo Pirmtako ir Tėvo Pauliaus VI testamentu, su tuo didingu krikščionio ir popiežiaus liudijimu apie mirtį, ir iš naujo suvokiau dalykus, kuriuos nurodo mano parengtas (iš dalies laikinai) 1979.III.6 įrašas.

Šiandien noriu pridurti tik tai: kiekvienas privalo atminti mirties perspektyvą. Ir turi būti pasirengęs stoti priešais Viešpatį ir Teisėją – sykiu Atpirkėją ir Tėvą. Aš irgi nuolat į tai atsižvelgiu, patikėdamas tą lemiamą akimirką Kristaus ir Bažnyčios Motinai – savo vilties Motinai.

Mūsų gyvenami laikai yra neapsakomai sunkūs ir neramūs. Bažnyčios kelias, ir Tikintiesiems, ir Ganytojams, irgi tapo sunkus bei įtemptas, gausus šių laikų išmėginimų. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, tose, apie kurias skaičiau per rekolekcijas) Bažnyčia išgyvena ne ką menkesnio nei ankstyvaisiais amžiais persekiojimo laikotarpį, išties jis pranoksta juos negailestingumo ir neapykantos dydžiu. Sanguis martyrum – semen christianorum. Be viso to, daug žmonių nekaltai miršta, taip pat ir toje šalyje, kur gyvename…

Trokštu dar kartą visiškai patikėti save Viešpaties malonei. Jis pats nuspręs, kada ir kaip turiu pabaigti savo žemiškąją kelionę ir pastoracinę tarnystę. Gyvenime ir mirtyje Totus Tuus per Nekaltąją. Jau dabar priimdamas tą mirtį kliaujuosi, kad Kristus man suteiks malonę paskutiniam perėjimui, kitais žodžiais, [mano] Velykoms. Taip pat tikiuosi, kad Jis panaudos (tą mirtį) tam didžiausiam reikalui, kuriam stengiuosi tarnauti: žmonių išganymui, žmonių giminės, o joje visų tautų ir visos liaudies (tarp jų širdis ypač atsigręžia į savo žemiškąją Tėvynę) išsaugojimui, taip pat asmenims, kuriuos Jis ypatingai man patikėjo, Bažnyčios labui, paties Dievo garbei.

Netrokštu pridėti nieko prie to, ką parašiau prieš metus, tik išreikšti šį pasirengimą ir sykiu šį pasitikėjimą, kuriam dabartinės rekolekcijos mane vėl nuteikė.

Jonas Paulius II

***

Totus Tuus ego sum

1982.III.5

Per šių metų rekolekcijas skaičiau (daug kartų) 1979.III.6 testamento tekstą. Nors vis dar suvokiu jo laikinumą (neišbaigtumą), palieku jį ta forma, kuria jis egzistuoja. Nieko (šį sykį) nekeičiu ir nieko neturiu pridėti, kas susiję su jame išdėstytomis nuostatomis.

Pasikėsinimas į mano gyvybę 1981.V.13 tam tikru būdu patvirtino žodžių, parašytų 1980 (II.24–III.1) rekolekcijų metu, teisingumą.

Juo giliau dabar jaučiu, kad visiškai esu Dievo Rankose – ir nuolat lieku savo Viešpaties žinioje, patikėdamas save Jam Jo Nekaltojoje Motinoje (Totus Tuus).

Jonas Paulius pp. II

***

1982.III.5

P. S. Kas siejasi su paskutine mano 1979.III.6 testamento fraze („Dėl palaidojimo vietos sprendžia Kardinolų kolegija ir tėvynainiai“) – paaiškinu, ką turiu galvoje: Krokuvos metropolitą arba Generalinę Lenkijos episkopato tarybą – Kardinolų kolegiją taip pat prašau įvykdyti, kiek tai įmanoma, išvardytus prašymus.

***

1985.III.1 (per rekolekcijas)

Vėl – dėl pasakymo „Kardinolų kolegija ir tėvynainiai“: „Kardinolų kolegija“ neturi jokio įpareigojimo tartis su „tėvynainiais“ šiuo klausimu, tačiau ji gali tai daryti, jei dėl kokios nors priežasties mano, kad tai yra tinkama.

JPII

Jubiliejinių 2000 metų rekolekcijos
(III.12–18)

(prie testamento)

1. Kai 1978 m. spalio 16 d. kardinolų konklava išrinko Joną Paulių II, Lenkijos primas kardinolas Stefanas Wyszyńskis man pasakė: „Naujojo popiežiaus pareiga bus įvesti Bažnyčią į Trečiąjį tūkstantmetį“. Nežinau, ar tiksliai atkartoju šį sakinį, bet tikriausiai tokia buvo prasmė to, ką tuomet išgirdau. Tai pasakė Žmogus, įėjęs į istoriją kaip Tūkstantmečio Primas. Didis Primas. Buvau Jo misijos, jo visiško atsidavimo liudytojas. Jo kovų ir Jo pergalės. „Pergalė, kai ji ateis, bus pergalė per Mariją“, – savo Pirmtako, kardinolo Augusto Hlondo žodžius kartodavo Tūkstantmečio Primas.

Taip aš buvau tam tikru būdu parengtas užduočiai, kuri man buvo patikėta 1978 m. spalio 16 d. Man rašant šiuos žodžius, Jubiliejiniai 2000 metai jau tikrovė. 1999 m. gruodžio 24 d. naktį atvertos simbolinės Didžiojo jubiliejaus durys Šv. Petro bazilikoje, paskui per Naujuosius metus Šv. Jono Laterane, paskui Šv. Marijos Didžiosios ir sausio 19 dieną Šv. Pauliaus bazilikos „už sienų“ durys. Šis paskutinis ekumeninio pobūdžio įvykis ypatingai įsispaudė mano atmintyje.

2. Jubiliejiniams 2000 metams einant priekin, diena po dienos, mėnuo po mėnesio už mūsų užsiveria dvidešimtasis amžius ir atsiveria dvidešimt pirmasis. Dievo Apvaizdos sumanymu man buvo duota gyventi sunkiame amžiuje, kuris pasitraukia praeitin, ir dabar, metais, kai mano gyvenimas pasiekia aštuoniasdešimtuosius metus („octogesima adveniens“), laikas savęs paklausti, ar tai nėra metas kartu su Biblijos Simeonu pakartoti „Nunc dimittis“?

1981 m. gegužės 13 dieną, pasikėsinimo į popiežių per generalinę audienciją Šv. Petro aikštėje dieną, Dievo Apvaizda mane stebuklingai išgelbėjo nuo mirties. Tas, kuris yra vienintelis Gyvenimo ir mirties Viešpats, pratęsė mano gyvenimą, tarsi padovanojo man jį iš naujo. Nuo to laiko jis Jam dar labiau priklauso. Viliuosi, kad Jis man padės atpažinti, ligi kada turiu tęsti tą tarnystę, kuriai mane pašaukė 1978 m. spalio 16 d. Prašau Jo vėl pasišaukti mane, kada Jis pats panorės. „Ar gyvename, ar mirštame, Viešpačiui priklausome… Esame Viešpaties“ (plg. Rom 14, 8). Taip pat viliuosi, kad ligi tol, kol man duota vykdyti Petro tarnystę Bažnyčioje, Dievo Gailestingumas man suteiks šiai tarnystei reikalingos stiprybės.

3. Kasmet per rekolekcijas skaitau savo testamentą nuo 1979.III.6. Toliau pagrindžiu jo tekste išdėstytas nuostatas. Tai, kas anuomet, taip pat per paskesnes rekolekcijas buvo parašyta, yra sunkios ir įtemptos bendrosios situacijos, žymėjusios devintąjį dešimtmetį, apmąstymas. Nuo 1989 m. rudens ta situacija pasikeitė. Paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo laisvas nuo pirmesnių įtampų, tačiau tai nereiškia, kad jis su savimi neatsinešė naujų problemų ir sunkumų. Ypatingu būdu tebūna pagarbinta Dievo Apvaizda, kad vadinamojo „šaltojo karo“ laikotarpis pasibaigė be ginkluoto branduolinio konflikto, kurio grėsmė kybojo virš pasaulio ligšioliniu laikotarpiu.

4. Stovėdamas ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio „in medio Ecclesiae“ trokštu dar kartą išreikšti padėką Šventajai Dvasiaididžiulę Vatikano II Susirinkimo dovaną, už kurią kartu su visa Bažnyčia – ir pirmiausia su visu episkopatu – jaučiuosi dėkingas. Esu įsitikinęs, kad naujos kartos dar ilgai semsis turtų, kuriuos šis XX amžiaus Susirinkimas mums dovanojo. Kaip vyskupas, dalyvavęs Susirinkimo įvykyje nuo pirmos iki paskutinės dienos, trokštu patikėti šį didį paveldą visiems tiems, kurie yra ir bus pašaukti ateityje jį įgyvendinti. Pats aš dėkoju amžinajam Ganytojui, kuris leido man tarnauti dėl šio itin didaus reikalo per visus mano pontifikato metus.

„In medio Ecclesiae“… nuo pirmųjų vyskupo tarnystės metų – ypač Susirinkimo dėka – man buvo duota patirti brolišką Episkopato bendrystę. Kaip Krokuvos arkivyskupijos kunigas išgyvenau, kas yra broliška kunigų bendrystė – ir Susirinkimas atvėrė naują šios patirties plotmę.

5. Kiek asmenų turėčiau čia išvardyti! Tikriausiai Viešpats Dievas daugelį jų pašaukė Savęsp – o tuos, kurie dar yra šiapus, šio testamento žodžiai tegul primena – visus ir visur, kad ir kur jie būtų.

Per daugiau kaip dvidešimt mano vykdytos petriškosios tarnystės „in medio Ecclesiae“ metų patyriau daugelio kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų, daugelio kunigų, daugelio pašvęstųjų asmenų – Brolių ir Seserų – ir galiausiai gausybės pasauliečių Kurijoje, Romos vyskupijos vikariate, taip pat už šios aplinkos ribų palankumą ir netgi vaisingą bendradarbiavimą.

Negaliu dėkinga atmintimi neapkabinti visų pasaulio episkopatų, kuriuos sutikau per „ad limina Apostolorum“ vizitus! Taip pat negaliu neatminti daugelio nekatalikų Brolių krikščionių! Romos rabino! Ir daugelio nekrikščioniškų religijų atstovų! O kiek daug kultūros, mokslo, politikos ir socialinio komunikavimo priemonių atstovų!

6. Mano gyvenimo pabaigai besiartinant sugrįžtu atmintimi į pradžią, pas savo Tėvus, savo Brolį ir Seserį (kurios nepažinojau, nes ji mirė prieš man gimstant), į savo Wadowicų parapiją, kur buvau pakrikštytas, į tą savo jaunystės miestą, pas savo amžininkus, pagrindinės mokyklos, gimnazijos ir universiteto koleges ir kolegas, okupacijos metą, kai buvau darbininkas, paskui į Niegowicų ir Krokuvos šv. Florijono parapijas, į akademinės sielovados tarnystę, į aplinką… į visas aplinkas… į Krokuvą ir į Romą… pas visus žmones, kuriuos man ypatingai Viešpats patikėjo.

Visiems noriu pasakyti vienintelį dalyką: „Teatlygina jums Dievas“. „In manus Tuas, Domine, commendo spiritum meum.“

A. D.
2000.III.17

Jonas Paulius II, popiežius

***

Vertimas į lietuvių kalbą, „Bažnyčios žinios“

« atgal

 
atnaujinta 2003 -0 2- į viršų
  © 1998-2001 Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt