į pradžią
 
« į pradžią
Naujienos
 

 Popiežiaus Jono Pauliaus II Žinia 42-osios pasaulinės maldos už pašaukimus dienos (2005 04 17) proga

„Pašaukti irtis į gilumą“

Garbingieji broliai vyskupai,
Brangūs broliai ir seserys!

1. „Duc in altum!” Apaštališkojo laiško Novo millennio ineunte pradžioje priminiau žodžius, kuriais Jėzus ragina pirmuosius mokinius užmesti tinklus žūklei, kuri pasirodė buvusi stebuklinga. Jėzus sako Petrui: „Duc in altum – irkis į gilumą” (Lk 5, 4). „Petras ir jo pirmieji palydovai patikėjo Kristaus žodžiu ir užmetė savo tinklus” (Novo millennio ineunte, 1).

Ši gerai žinoma Evangelijos vieta gali praversti kaip scenovaizdis ateinančiai Pasaulinei maldos už pašaukimus dienai, kurios tema „Pašaukti irtis į gilumą”. Tai ypatinga proga apmąstyti pašaukimą sekti Kristumi, ypač einant kunigystės bei pašvęstojo gyvenimo keliu.

2. „Duc in altum!” Šis Kristaus nurodymas labai svarbus mūsų dienomis, kai dėl plačiai paplitusios tam tikros pasaulėjautos sunkumų akivaizdoje linkstama vengti asmeninio įsipareigojimo. Pirmutinė sąlyga „iriantis į gilumą” yra puoselėti gilią maldos dvasią, maitinamą kasdieniu Dievo žodžio klausymu. Krikščioniškojo gyvenimo autentiškumas matuojamas maldos gilumu, tuo menu, kurio turi būti nuolankiai mokomasi „iš dieviškojo Mokytojo lūpų”, panašiai kaip „pirmieji mokiniai, kurie prašė ‘Viešpatie, išmokyk mus melstis’ (Lk 11, 1). Malda ugdo dialogą su Kristumi, darantį mus artimais jo draugais: ‘Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu’ (Jn 15, 4)” (Novo millennio ineunte, 32).

Maldos ryšys su Kristumi leidžia mums atpažinti jo buvimą net regimos nesėkmės momentais, kai pastangos atrodo bergždžios, – taip atsitiko apaštalams, kurie, visą naktį vargę sušuko: „Mokytojau, <...> nieko nesugavome” (Lk 5, 5). Būtent tais momentais reikia atverti širdį malonės srovei ir leisti, kad visa jėga mus persmelktų Kristaus žodis: „Duc in altum!” (plg. Novo millennio ineunte, 38).

3. Kas atveria savo širdį Kristui, tas suvokia ne tik savo būties, bet taip pat savo pašaukimo slėpinį ir leidžia subręsti nuostabiems malonės vaisiams. Pirmasis vaisius bus augimas šventumu einant dvasiniu keliu, prasidedančiu krikšto dovana ir besitęsiančiu iki pilnutinio tobulos meilės įgyvendinimo (plg. ten pat, 30). Gyvendamas nesutrumpinta Evangelija krikščionis tolydžio vis labiau geba mylėti taip, kaip Kristus, ir priima Kristaus paraginimą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48). Krikščionis įsipareigoja ištvermingai laikytis vienybės su broliais Bažnyčios bendrystėje ir atsideda naujosios evangelizacijos tarnybai, siekdamas skelbti ir liudyti nuostabią tiesą apie gelbstinčią Dievo meilę.

4. Mieli suaugusieji ir jaunuoliai, ypač jums atnaujinu Kristaus kvietimą „irtis į gilumą”. Jums teks imtis svarbių sprendimų dėl savo ateities. Savo širdyje aš vis tebesaugau atsiminimus, kai anksčiau daugeliu progų susitikdavau su jaunuoliais, kurie šiandien tapo suaugusiais, galbūt kai kurių iš jūsų tėvais arba kunigais, vienuoliais bei vienuolėmis, jūsų tikėjimo auklėtojais. Aš regėjau juos laimingus, kokie turėtų būti jauni žmonės, tačiau taip pat susimąsčiusius, nes jie suvokė troškimą visapusiškai „įprasminti” savo gyvenimą. Aš vis labiau suvokiau, kaip stipriai naujųjų kartų žmonės patiria dvasios vertybių trauką ir koks nuoširdus yra jų šventumo troškimas. Jaunuoliams reikia Kristaus, tačiau jie taip pat suvokia, jog ir Kristus panorėjo, kad jam jų reikėtų.

Brangūs jaunuoliai ir jaunuolės! Pasitikėkite Kristumi, dėmesingai klausykite jo mokymų, sutelkite žvilgsnį į jo veidą, išlikite klausydamiesi jo Žodžio. Leiskite, kad jis nukreiptų jūsų ieškojimus ir siekius, jūsų idealus ir širdžių troškimus.

5. Dabar kreipiuosi į jus, brangūs tėvai ir krikščioniškieji auklėtojai, į jus, brangūs kunigai, pašvęstojo gyvenimo asmenys ir katechetai. Dievas jums patikėjo ypatingą užduotį – vadovauti jaunimui kelyje į šventumą. Būkite jiems didžiadvasiškos ištikimybės Kristui pavyzdžiu. Padrąsinkite juos nedvejoti ir „irtis į gilumą”, spontaniškai atsiliepiant į Viešpaties kvietimą. Kai kuriuos jis šaukia į šeimos gyvenimą, kitus – į pašvęstąjį gyvenimą ar tarnybinę kunigystę. Padėkite jiems atpažinti savo kelią ir tapti tikrais Kristaus bičiuliais ir tikrais jo mokiniais. Kai suaugę krikščionys moka regimai atskleisti Kristaus veidą savo žodžiais ir pavyzdžiu, jaunuoliai būna labiau pasirengę priimti jo reiklią žinią, paženklintą Kryžiaus slėpiniu.

Nepamirškite, kad šiandien taip pat reikia šventų kunigų, žmonių, visiškai atsidavusių Dievo tarnybai! Turėdamas tai omenyje noriu dar kartą tai pakartoti: „Būtina ir neatidėliotina pradėti plačią ir nuodugnią pašaukimų pastoraciją, apimančią parapijas, ugdymo vietas bei šeimas ir akinančią dėmesingiau apmąstyti esmines gyvenimo vertybes, kurias įgyvendina kiekvieno asmens atsakas į Dievo kvietimą, ypač tada, kai jis kviečia visiškai save dovanoti ir visas savo jėgas atiduoti Karalystės reikalui“ (Novo millennio ineunte, 46).

Jums, jaunuoliai, kartoju Jėzaus žodžius: „Duc in altum!“ Dar kartą siūlydamas jums jo raginimą aš tuo pat metu mąstau apie žodžius, kuriuos jo motina Marija pasakė tarnams Galilėjos Kanoje: „Darykite, ką tik jis jums lieps” (Jn 2, 5). Brangūs jaunuoliai, Kristus prašo jūsų irtis į gilumą, o Mergelė Marija ragina nedvejoti sekant juo.

6. Tegu karšta malda, palaikoma motiniško Marijos užtarimo, iš visų žemės kampelių kyla į dangiškąjį Tėvą meldžiant „darbininkų pjūčiai” (plg. Mt 9, 38). Teduoda jis uolių ir šventų kunigų visoms savo kaimenės dalims. Šio suvokimo palaikomi mes gręžiamės į Kristų, Aukščiausiąjį Kunigą, ir meldžiame jo su atnaujintu pasitikėjimu:

    Jėzau, Dievo Sūnau,
    kuriame gyvena dievybės pilnatvė,
    Tu šauki visus pakrikštytuosius „irtis į gilumą”
    einant šventumo keliu.
    Pažadink jaunuolių širdyse troškimą
    liudyti šiandienos pasaulyje
    Tavo meilės galybę.
    Pripildyk juos savo tvirtumo ir išminties Dvasios,
    kad jie galėtų rasti visą tiesą
    apie save ir savo pašaukimą.

    Mūsų Gelbėtojau,
    Tėvo siųstasis apreikšti Jo gailestingąją meilę,
    dovanok savo Bažnyčiai jaunuolių, pasirengusių irtis į gilumą, kad tarp brolių taptų Tavo atnaujinančio ir gelbstinčio buvimo ženklu.

    Švenčiausioji Mergele, Išganytojo Motina,
    tikroji mūsų vadove kelyje į Dievą ir artimą,
    kuri svarstei Jo žodį giliai širdyje,
    savo motinišku užtarimu
    palaikyk mūsų šeimas ir bažnytines bendruomenes,
    kad jos galėtų padėti jaunuoliams
    didžiadvasiškai atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Amen.

Castel Gandolfo, 2004 m. rugpjūčio 11 d.

JONAS PAULIUS II

« atgal

 
atnaujinta 2003 -0 2- į viršų
  © 1998-2001 Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt