į pradžią
 
« į pradžią
Naujienos
 

 Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas kunigams 2005 m. Didžiojo ketvirtadienio proga

Brangūs kunigai!

1. Šiais Eucharistijos metais mūsų kasmetinis dvasinis susitikimas Didįjį ketvirtadienį – dieną, kai Kristus parodė „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), Eucharistijos ir mūsų kunigystės dieną – mane itin džiugina.

Į jus, brangūs kunigai, krypsta mano mintys, kai gydydamasis bei atgaudamas jėgas leidžiu laiką ligoninėje kaip ligonis tarp ligonių ir Eucharistijoje savo kančias vieniju su Kristaus kančia. Šia dvasia norėčiau su jumis apmąstyti kelis mūsų kunigiškojo dvasingumo aspektus.

Tai darydamas vadovausiuosi Eucharistijos įsteigimo žodžiais, kuriuos kasdien tariame in persona Christi, kad ant mūsų altorių sudabartintume ant Kalvarijos kalno vienąkart visiems laikams atliktą auką. Iš šių žodžių sklinda mūsų kunigiškąjį dvasingumą apšviečiančios įžvalgos: jei Eucharistija gyvena visa Bažnyčia, tai kunigiškajai egzistencijai juolab turi būti būdingas „eucharistinis pavidalas“. Tad Eucharistijos įsteigimo žodžiai mums turėtų būti ne tik konsekracijos, bet ir „gyvenimo formulė“.

„Padėkos“ esmingai paženklinta egzistencija

2. „Tibi gratias agens benedixit...“ Per kiekvienas šventąsias Mišias prisimename ir atnaujiname pirmutinį jausmą, Jėzaus išreikštą laužant duoną: padėką. Dėkingumas yra nuostata, pagrindžianti patį žodį „Eucharistija“. Į šią dėkingumo išraišką įsilieja visas biblinis mirabilia Dei aukštinimo dvasingumas. Dievas mus myli, jis užbėga mums už akių savo Apvaizda ir lydi mus nepertraukiamais išganymo darbais.

Eucharistijoje Jėzus dėkoja Tėvui su mumis ir už mus. Ši Jėzaus padėka negali neženklinti kunigo gyvenimo. Kunigas žino turįs ugdytis nuolatinio dėkingumo už gausias gyvenimo tėkmėje gautas dovanas nuostatą – pirmiausia už tikėjimo, kurį jam pavesta skelbti, dovaną ir kunigystės, visiškai pašvenčiančios jį Dievo karalystės tarnybai, dovaną. Kiekvienam iš mūsų tenka nešti savo kryžių – ir tokie tikrai nesame vieni! – tačiau gautos dovanos yra tokios didelės, kad negalime negiedoti iš pačių širdies gelmių Magnificat.

„Dovanojama“ egzistencija

3. „Accipite et manducate. Accipite et bibite“. Savęs dovanojimą, kurio versmė glūdi trinitariniame Dievo-Meilės gyvenime, Kristus iškiliausiai išreiškia kryžiaus auka, kurios sakramentinė anticipacija yra Paskutinė vakarienė. Negalime kartoti konsekracijos žodžių, nesijausdami esantys asmeniškai įtraukti į šį dvasinį vyksmą. Tam tikra prasme ir kunigas turi išmokti tiesiai ir dosniai ištarti: „Imkite ir valgykite“. Juk jo gyvenimas prasmingas tik tada, kai jis moka padaryti save dovana, atiduodamas save bendruomenei ir tarnaudamas visiems, kuriems jo reikia.

Būtent to Jėzus tikėjosi iš savo mokinių, savo pasakojime apie kojų mazgojimą pabrėžia evangelistas Jonas. Būtent to iš kunigų tikisi ir Dievo tauta. Geriau pamąsčius, tampa aišku, jog klusnumą, kuriam kunigas įsipareigojo savo šventimų dieną – ir yra kviečiamas tą pažadą atnaujinti per Krizmos Mišias, – suprantamą daro jo ryšys su Eucharistija. Paklusdamas iš meilės, atsisakydamas teisėtų laisvės erdvių, kai to reikalauja autoritetinga vyskupo įžvalga, kunigas savo paties kūnu įgyvendina tą „imkite ir valgykite“, kuriuo Kristus per Paskutinę vakarienę atidavė save Bažnyčiai.

Išganymo tarnybai „išganyta“ egzistencija

4. „Hoc est enim corpus meum quod pro vobis tradetur“. Kristaus kūnas ir kraujas atiduodami dėl žmogaus, viso žmogaus ir visų žmonių, išganymo. Tai vientisas ir sykiu visuotinis išganymas, idant nė vienam žmogui, jei jis pats to laisva valia neatmeta, nebūtų atsakyta Kristaus kraujo, „qui pro vobis et pro multis effundetur“, išganomosios galios. Tai – auka, atnašaujama, kaip teigiama Biblijos tekste vartojant tipiškai semitinį pasakymą (Mk 14, 24; Mt 26, 28; plg. Iz 53, 11–12), už „daugelį“. Tas pasakymas, žymintis didelį būrį, kurį pasiekia vienintelio Kristaus išganomasis darbas, sykiu reiškia žmonių, kuriems dovanojamas išganymas, visetą: tai – kraujas, „kuris už jus ir visus išliejamas“, kaip pagrįstai kai kada verčiama. Kristaus kūnas atiduodamas „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51; plg. 1 Jn 2, 2).

Kartodami garbinguosius Kristaus žodžius susikaupusio liturginio susirinkimo tyloje, mes, kunigai, tampame privilegijuotais šio išganymo slėpinio šaukliais. Tačiau kaip galime būti įtikinamais šaukliais, patys nesijausdami išganyti? Mes pirmieji giliausiai paliečiami malonės, kuri, iškeldama mus iš mūsų trapumo, leidžia mums su įsūniams būdingu pasitikėjimu šaukti: „Aba, Tėve!“ (plg. Gal 4, 6; Rom 8, 15). Tai įpareigoja mus žengti tobulumo keliu. Juk iš tiesų šventumas yra pilnatviška išganymo išraiška. Tiktai gyvendami kaip išganytieji tampame įtikinamais išganymo šaukliais. Kita vertus, kaskart, kai suvokiame Kristaus norą siūlyti išganymą visiems, mūsų širdys užsidega misionieriškuoju polėkiu, akinančiu kiekvieną iš mūsų tapti visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėtume (plg. 1 Kor 9, 22).

Egzistencija kaip „atminimas“

5. „Hoc fecite in meam commemorationem“. Šiuos Jėzaus žodžius mums išsaugojo ne tik Lukas (22, 19), bet ir Paulius (1 Kor 11, 24). Kontekstas, kuriame jie buvo ištarti – tai turime turėti prieš akis, – Paschos valgymas, kuris žydams tikrai buvo „atminimas“ (hebrajiškai zikkarôn). Šia proga izraelitai iš naujo išgyvendavo Išėjimą, taip pat kitus svarbius savo istorijos įvykius: Abraomo pašaukimą, Izaoko paaukojimą, Sinajaus sandorą, daugelį Dievo įsikišimų, kad apgintų savo tautą. Krikščionims lygiai taip „atminimas“ yra Eucharistija, tačiau ji yra nepakartojamu būdu: ji ne tik primena Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, bet ir tai sakramentiškai sudabartina.

Norėčiau pabrėžti, kad Kristus yra pasakęs: „Tai darykite mano atminimui“. Vadinasi, Eucharistija primena ne tiesiog faktą, ji primena Kristų! Kunigui kasdienis „atminimo“ žodžių kartojimas in persona Christi reiškia kvietimą plėtoti „atminimo dvasingumą“. Laikotarpiu, kai sparčios kultūrinės bei socialinės permainos silpnina tradicijos pajautą ir pirmiausia jaunajai kartai kelia pavojų prarasti ryšį su savo šaknimis, kunigas pašauktas jam patikėtoje bendruomenėje būti žmogus, ištikimai primenantis Kristų ir visą jo slėpinį: numatytą Senajame Testamente, įgyvendintą Naujajame Testamente ir, vadovaujant Dvasiai, vis giliau suvokiamą pagal pažadą: ji „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums sakęs“ (Jn 14, 26).

„Pašvęsta“ egzistencija

6. „Mysterium fidei!“ Šiuo šūksniu po duonos ir vyno perkeitimo kunigas išreiškia kaskart vis naują stebėjimąsi nepaprastu stebuklu, įvykusiu jo rankose. Tas stebuklas suvokiamas tik tikėjimo akimis. Gamtiniai elementai nepraranda savo išorinių savybių, nes duonos ir vyno „pavidalai“ išsilaiko; tačiau Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo galia jų „substancija“ virsta Kristaus kūno ir kraujo substancija. Tad ant altoriaus „tikrai, realiai, substanciškai“, su visu savo žmogiškumu bei dieviškumu yra nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus. Tai – nepaprastai šventa tikrovė! Todėl Bažnyčia šį slėpinį apgaubia didžiule pagarba ir rūpestingai prižiūri, kad būtų laikomasi liturginių nuostatų, skirtų tokio didaus sakramento šventumui apsaugoti.

Mes, kunigai, esame šio švenčiausiojo slėpinio celebrantai ir sergėtojai. Šis mūsų ryšys su Eucharistija taip pat reikalauja iš mūsų „švento“ gyvenimo. Šiuo šventumu turėtų spindėti visas mūsų būties būdas ir pirmiausia celebracijos būdas. Tad leiskimės į šventųjų mokyklą! Šie Eucharistijos metai kviečia mus iš naujo atrasti šventuosius, ypač įtaigiai liudijusius eucharistinį pamaldumą (plg. Mane nobiscum Domine, 31). Daug palaimintaisiais ir šventaisiais paskelbtų kunigų tai pavyzdingai paliudijo tikėjimu uždegdami jų aukojamose Mišiose dalyvaujančius tikinčiuosius. Daugelis iš jų išsiskyrė ilga Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Pabūti eucharistinio Jėzaus akivaizdoje, tam tikra prasme pasinaudoti savo „vienatve“, kad ji būtų pripildyta Kristaus buvimo, reiškia suteikti savo šventimams visą artumo Kristui, iš kurio kyla mūsų gyvenimo džiaugsmas bei prasmė, šilumą.

Į Kristų orientuota egzistencija

7. „Mortem tuam annuntiamus, Domine, et tuam resurrectionem confitemur, donec venias“. Kaskart, kai švenčiame Eucharistiją, Kristaus atminimas jo Velykų slėpinyje virsta troškimu susitikti su juo pilnatviškai ir galutinai. Gyvename laukdami jo ateinant! Kunigiškajame dvasingume šis laukimas turi reikštis pastoracine meile, įpareigojančia mus gyventi Dievo tautoje rodant jai kelią bei palaikant jos viltį. Ši užduotis iš kunigo reikalauja vidinės laikysenos, kuria gyveno pats apaštalas Paulius: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą“ (Fil 3, 13–14). Kunigas yra tas, kuris, nepaisydamas metų tėkmės, spinduliuoja jaunyste, tarsi „užkrėsdamas“ ja sutinkamus žmones. Jo paslaptis glūdi „aistroje“, kurią jis jaučia Kristui. Šventasis Paulius sakė: „Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21).

Pirmiausia naujosios evangelizacijos aplinkoje žmonės turi teisę kreiptis į kunigus tikėdamiesi „pamatyti“ juose Kristų (plg. Jn 12, 21). Ypač jaunuoliai jaučia poreikį, kad Kristus juos ir toliau pas save kviestų, idant padarytų juos savo draugais ir kai kuriems iš jų pasiūlytų visiškai save atiduoti Dievo karalystės reikalui. Pašaukimų tikrai netrūks, jei mūsų kunigiškasis gyvenimas taps iškilesnis, jei, vykdydami savo tarnybą, būsime šventesni, linksmesni ir aistringesni. Kristaus „pagautas“ kunigas (plg. Fil 3, 12) lengviau patrauks kitus apsispręsti leistis į tokį patį nuotykį.

„Eucharistinė“ egzistencija Marijos mokykloje

8. Švenčiausioji Mergelė Marija, kaip priminiau enciklikoje Ecclesia de Eucharistia (plg. 53–58), su Eucharistija susijusi labai artimai. Santūria liturgine kalba tai pabrėžiama net kiekvienoje Eucharistijos maldoje. Štai Romos Mišių kanone tariame: „Drauge su visa Bažnyčia mes pagarbiai prisimename pirmiausia šlovingąją, nepalytėtąją Mergelę Mariją, Dievo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Motiną“. Kitose Eucharistijos maldose gerbimas virsta prašymu, kaip, pavyzdžiui, II Eucharistijos maldoje: „Leisk mums drauge su šventąja Dievo Gimdytoja Mergele Marija <…> turėti dalį amžinajame gyvenime“.

Pastaraisiais metais primygtinai ragindamas, pirmiausia apaštališkuosiuose laiškuose Novo millennio ineunte (plg. 23 ir t.) ir Rosarium Virginis Mariae (plg. 9 ir t.), kontempliuoti Kristaus veidą kaip nepralenkiamą pavyzdį nurodžiau Mariją. Enciklikoje apie Eucharistiją ją apibūdinau kaip „Eucharistijos moterį“ (plg. Ecclesia de Eucharistia, 53). Iš tiesų, kas geriau už Mariją galėtų leisti pajusti Eucharistijos slėpinio didybę? Ji geriau negu kas nors kitas gali pamokyti užsidegimo, su kuriuo reikėtų švęsti šventuosius slėpinius ir pasilikti jos Sūnaus, pasislėpusio po eucharistiniu šydu, draugėje. Tad į ją kreipiuosi dėl jūsų, jai ypač patikiu pagyvenusius bei sergančius, taip pat sunkumus išgyvenančius kunigus. Per šias Eucharistijos metų Velykas su džiaugsmu primenu jums saldžius ir raminančius Jėzaus žodžius: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27).

Kupinas šių jausmų iš visos širdies jus laiminu ir linkiu didelio Velykų džiaugsmo.

Romos Gemelli poliklinika, 2005-ųjų, dvidešimt septintųjų mano pontifikato metų, kovo 13 d., penktasis gavėnios sekmadienis

JONAS PAULIUS II

« atgal

 
atnaujinta 2003 -0 2- į viršų
  © 1998-2001 Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt