į pradžią
 
« į pradžią
Naujienos
 

 Popiežiaus Jono Pauliaus II žinia Pasaulinės taikos dienos (2005 01 01) proga

Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.

1. Naujųjų metų pradžioje dar kartą kreipiuosi į tautų vadovus ir visus geros valios žmones, suvokiančius poreikį kurti taiką pasaulyje. 2005 m. Pasaulinės taikos dienos tema pasirinkau šventojo Pauliaus žodžius iš Laiško romiečiams „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu” (12, 21). Blogis nenugalimas blogiu: einant tokiu keliu, užuot įveikus blogį, jam pralaimima.

Didysis apaštalas atskleidžia pamatinę tiesą: taika yra ilgos ir sunkios kovos, kai pergalė pasiekiama tik gėriu įveikiant blogį, padarinys. Žvelgiant į dramatiškus brolžudiškų konfliktų scenarijus daugelyje pasaulio šalių, suvokiant jų sukeliamus nenusakomus kentėjimus bei neteisybes, vienintelis tikrai konstruktyvus pasirinkimas apaštalo siūlymu yra bodėtis pikto ir laikytis gero (plg. Rom 12, 9).

Taika yra gėris, kurį dera kurti gėriu: tai gėris individams, šeimoms, tautoms ir visai žmonijai; tai gėris, kurį reikia palaikyti ir puoselėti gėrio įkvėptais sprendimais ir veiksmais. Galime suvokti apaštalo Pauliaus kito posakio gelminę tiesą: „Niekam neatmokėkite piktu už piktą“ (Rom 12, 17). Vienintelė išeitis norint ištrūkti iš uždaro rato, kuriuo blogis gimdo blogį, yra priimti apaštalo žodžius: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).

Blogis, gėris ir meilė

2. Nuo pradžios žmonija pažino blogio tragediją ir siekė rasti jo šaknis bei paaiškinti priežastis. Blogis nėra anonimiška jėga, veikianti pasaulyje neasmeniniais deterministiniais mechanizmais. Blogis ateina per žmogaus laisvę. Laisvė, išskirianti žmones iš visų kitų žemės kūrinių, visuomet esti pačioje blogio dramos šerdyje ir nuolat ją lydi. Blogis visuomet turi veidą ir vardą: veidą ir vardą laisvai jį pasirinkusių vyrų bei moterų. Šventasis Raštas moko, kad istorijos aušroje Adomas ir Ieva sukilo prieš Dievą ir Abelį nužudė jo brolis Kainas (plg. Pr 3–4). Tai pirmieji neteisingi pasirinkimai, kuriuos amžių tėkmėje lydėjo nesuskaitoma daugybė kitų. Kiekvienas iš tų pasirinkimų turi vidujinę moralinę reikšmę, apimančią apibrėžtą subjektyvią atsakomybę ir pamatinį kiekvieno asmens santykį su Dievu, kitais žmonėmis ir visa kūrinija.

Giliausia plotme blogis yra tragiškas meilės reikalavimų atmetimas (1). Atvirkščiai, moralinis gėris yra kilęs iš meilės, reiškiasi meile ir yra nukreiptas į meilę. Visa tai ypač akivaizdu krikščionims, žinantiems, kad buvimas vieno mistinio Kristaus kūno nariais nustato ypatingą santykį ne tik su Viešpačiu, bet taip pat su jų broliais ir seserimis. Krikščioniškosios meilės, kuri Evangelijoje yra gyvasis moralinio gėrio šaltinis, vidinė logika veda net į priešų meilę: „Jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį“ (Rom 12, 20).

Visuotinio moralės įstatymo „gramatika“

3. Žvelgdami į dabartinę pasaulio būklę negalime nepastebėti trikdančio įvairių socialinių ir politinių blogio apraiškų plitimo: nuo visuomeninės netvarkos iki anarchijos ir karo, nuo neteisybės iki smurto ir žudynių. Norint rasti teisingą kelią, renkantis tarp prieštaringų gėrio ir blogio iššūkių, žmonijos šeimai neatidėliotinai reikia išsaugoti ir vertinti paties Dievo duotą bendrą moralinių vertybių paveldą. Todėl šventasis Paulius drąsina, kad visi pasiryžę įveikti blogį gerumu būtų kilnūs ir didžiadvasiški puoselėjant taiką (plg. Rom 12, 17–21).

Prieš dešimtį metų kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje apie reikalą bendrai angažuotis taikos tarnybai, nurodžiau visuotinio moralės įstatymo „gramatiką“ (2), kurią Bažnyčia primena daugelyje pamokymų šia tema. Šis įstatymas, įkvėpdamas bendras vertybes bei principus, vienija žmones, nepaisant jų kultūrų įvairovės, ir pats nekintamas: „jis nepriklauso nuo idėjų ir papročių kaitos ir palaiko jų pažangą. Juo paremtos taisyklės galioja esmingai. Net jeigu paneigiami šio įstatymo principai, jo neįmanoma nei sunaikinti, nei išrauti iš žmogaus širdies. Jis visada atgyja pavienių žmonių ir visuomenės gyvenime” (3).

4. Ši bendra moralinio įstatymo „gramatika“ reikalauja iš mūsų vis didesnio angažavimosi ir atsakomybės, laiduojant individų bei tautų gyvenimo pagarbą bei plėtrą. Šiuo požiūriu socialinės bei politinės prigimties blogybės, veikiančios pasaulį, ypač sukeliamos smurto proveržių, turi būti aiškiai smerkiamos. Čia prisiminiau mylimą Afrikos žemyną, kuriame konfliktai jau pareikalavo milijonų aukų, ir jie dar tęsiasi. Taip pat mąstau apie pavojingą Palestinos, Jėzaus žemės, padėtį, kur nesiseka tiesa ir teisingumu sumegzti tarpusavio supratimo gijų, nutrauktų konflikto, bauginamai kasdien audrinamo pasikėsinimais ir keršto atsakais. O ką kalbėti apie teroristinio smurto nerimą keliantį reiškinį, atrodo, vedantį visą pasaulį į baimę ir sielvartą? Galiausiai su kartėliu turime pripažinti, kad Irako drama nelemtai tęsiasi, skleisdama netikrumą ir nesaugumą.

Norint pasiekti taikos gėrį reikia aiškiai ir sąmoningai pripažinti: smurtas yra nepriimtinas blogis ir jis niekuomet neišsprendžia problemų. „Smurtas yra melas, nes jis priešinasi tikėjimo tiesai, mūsų žmogiškumo tiesai“ (4). Reikia didelių sąžinės ugdymo pastangų norint išauklėti jaunąją kartą gėriui laikantis Bažnyčios skelbiamo ir puoselėjamo integralaus ir broliško humanizmo. Tai yra socialinės, ekonominės ir politinės tvarkos, gerbiančios kiekvieno asmens orumą, laisvę bei pagrindines teises, pamatas.

Taikos gėris bei bendrasis gėris

5. Puoselėjant taiką, kai blogis nugalimas gėriu, reikia rūpestingai apmąstyti bendrąjį gėrį (5), jo socialines ir politines implikacijas. Puoselėjant bendrąjį gėrį visais lygmenimis drauge puoselėjama taika. Ar gali individas visiškai save realizuoti, nepaisydamas savo socialinės prigimties, t. y. buvimo „su“ kitais ir „dėl“ kitų? Bendrasis gėris glaudžiai jį saisto. Tai tiesiogiai siejasi su kiekviena individo socialinės prigimties apraiška: šeima, grupėmis, draugijomis, miestais, regionais, valstybėmis, tautų bendrijomis. Tam tikru būdu kiekvienas žmogus yra pašauktas bendrajam gėriui, nuolat siekdamas kitų gėrio lyg savojo. Ši atsakomybė ypač gula ant visų lygių politinės valdžios pečių, kadangi ji pašaukta kurti socialinių sąlygų visumą, leidžiančią puoselėti integralią asmens sklaidą (6).

Todėl bendrasis gėris reikalauja gerbti ir integraliai puoselėti asmenį bei pamatines žmogaus teises, taip pat platesniu požiūriu gerbti ir puoselėti tautų teises. Šiuo požiūriu Vatikano II Susirinkimas skelbia: „Kadangi tarpusavio priklausomybė kaskart didėja ir palengva apima visą pasaulį, bendrasis gėris <…> šiandien tampa vis universalesnis, taigi teisėmis ir pareigomis susiejantis asmenį su visa žmonija. Kiekviena grupė privalo atsižvelgti į kitų grupių reikmes ir teisėtus siekius, netgi į visos žmonijos bendrąjį gėrį“ (7). Žmonijos, kaip visumos, gėris, apimant ateities kartas, ragina tautas bendradarbiauti, kur kiekviena tauta turi įnešti savo indėlį (8).

Kai kurie supaprastinti požiūriai į žmogiškąją tikrovę paverčia bendrąjį gėrį paprasta socialine – ekonomine gerove, neturinčia jokio transcendentinio tikslo ir sykiu prarandančia giliausią prasmę. Vis dėlto bendrasis gėris turi trascendentinį matmenį, nes Dievas yra galutinis visų savo kūrinių tikslas (9). Krikščionys žino, kad Jėzus visiškai atskleidė, kaip galima pasiekti tikrą žmonijos bendrąjį gėrį. Istorija keliauja į Kristų ir jame pasiekia viršūnę: dėl Kristaus, per Kristų ir Kristui kiekvieną žmogiškąją tikrovę galima nuvesti į visišką pilnatvę Dieve.

Taikos gėris ir pasaulio gėrybių naudojimas

6. Kadangi taikos gėris yra glaudžiai susijęs su visų tautų plėtra, visuomet reikia atsižvelgti į etinius žemės gėrybių naudojimo reikalavimus. Vatikano II Susirinkimas priminė, jog „žemę ir visa, kas joje, Dievas paskyrė visų žmonių bei tautų naudojimui, tad teisingumui vadovaujant ir meilei lydint sukurtosios gėrybės turi lygiai tekti visiems” (10).

Kiekvienas žmogus, būdamas žmonijos šeimos narys, tampa tarsi pasaulio piliečiu, turinčiu atitinkamas teises ir pareigas, kadangi visi žmonės yra vienijami bendros kilmės ir aukščiausios paskirties. Vaikui pačiu gyvybės pradėjimo faktu yra suteikiamos teisės, jis nusipelno rūpinimosi, dėmesio, kuriuos garantuoti yra kiekvieno pareiga. Rasizmo pasmerkimas, mažamečių gynimas, pagalba migrantams ir pabėgėliams ir tarptautinio solidarumo mobilizavimas siekiant padėti vargšams yra ne kas kita, kaip nuolatinis pasaulinio pilietiškumo principo taikymas.7. Šiandien į taikos gėrį turime žvelgti glaudžiai siedami jį su naujomis gėrybėmis, atsiradusiomis dėl mokslo ir technologijos pažangos. Taikant visuotinės žemės gėrybių paskirties principą jas taip pat reikia paskirti pamatinių žmonijos poreikių tarnybai. Tinkamos tarptautinio lygmens iniciatyvos gali leisti visiškai įgyvendinti visuotinės žemės gėrybių paskirties principą, visiems – individams ir tautoms – garantuojant pagrindines prielaidas dalyvauti plėtroje. Tai tampa įmanoma pašalinus barjerus ir monopolijas, nustumiančias daugybę tautų į nuošalę (11).

Taikos gėris bus geriau garantuojamas, jei tarptautinė bendruomenė imsis didesnės atsakomybės dėl to, kas vadinama viešosiomis gėrybėmis. Tai gėrybės, kuriomis visi piliečiai naudojasi automatiškai, nors nebuvo jų sąmoningai pasirinkę ar kokiu nors būdu prie jų prisidėję. Nacionaliniu lygmeniu tai taikytina tokioms gėrybėms kaip teisinė sistema, krašto apsauga, kelių ir geležinkelių tinklas. Šiandienos pasaulyje, visiškai apimtame globalizacijos, vis daugiau viešųjų gėrybių įgyja visuotinį pobūdį, todėl kasdien vis daugėja bendrų interesų. Pakanka prisiminti kovą su skurdu, taikos ir saugumo siekimą, rūpinimąsi klimato pokyčiais, ligų plitimo kontrolę. Tarptautinė bendruomenė turi atsakyti į tuos interesus vis plačiau apimančiais teisiniais susitarimais, kurių tikslas – reguliuoti viešųjų gėrybių vartojimą ir kurie yra kilę iš visuotinių teisingumo ir solidarumo principų.

8. Visuotinės gėrybių paskirties principas gali padėti veiksmingiau atsiliepti į skurdo iššūkį, ypač atsižvelgiant į kraštutinį skurdą, kurį vis dar patiria milijonai žmonių. Naujojo tūkstantmečio pradžioje tarptautinė bendrija išsikėlė prioritetinį uždavinį iki 2015 m. per pusę sumažinti skurstančiųjų skaičių. Bažnyčia remia ir drąsina šį įsipareigojimą, ji visus tikinčius Kristų kviečia konkrečiai kiekvienoje aplinkoje rodyti meilės vargšams pirmenybę (12).

Skurdo tragedija lieka glaudžiai susijusi su neturtingųjų šalių užsienio skolų problema, kuri dar neišspręsta, nepaisant reikšmingos pažangos šioje srityje. Prieš penkiolika metų aš atkreipiau visuomenės dėmesį į tą faktą, kad neturtingųjų šalių užsienio skolos „tiesiogiai siejasi su daugybe kitų problemų, kaip antai užsienio investicijomis, didžiųjų tarptautinių organizacijų tinkamu funkcionavimu, žaliavų kainomis ir kt.” (13). Neseniai pritaikyti įsiskolinimų sumažinimo mechanizmai, kurie leidžia ypač susitelkti į vargšų poreikius, be abejo, pagerino ekonominės plėtros kokybę. Tačiau dėl daugybės veiksnių ši plėtra kiekybiniu požiūriu dar nėra pakankama, ypač žvelgiant į tūkstantmečio pradžioje užsibrėžtus tikslus. Neturtingi kraštai atsidūrė ydingame rate: mažos pajamos ir menka plėtra riboja santaupų galimybes ir, kita vertus, mažos investicijos ir neveiksmingas santaupų panaudojimas neskatina plėtros.

9. Popiežius Paulius VI sakė, ir aš tai patvirtinau, kad vienintelė veiksminga priemonė, leidžianti valstybėms susidoroti su dramatiška skurdo problema, – suteikti joms reikalingą užsienio finansinę pagalbą iš viešų ar privačių šaltinių, palankiomis sąlygomis, laikantis teisingumu grindžiamų tarptautinių prekybinių santykių (14). Neatidėliotinai būtina moralinė ir ekonominė mobilizacija, gerbiant jau priimtus neturtingosioms šalims palankius susitarimus ir tuo pačiu metu išlaikant galimybę peržiūrėti tuos susitarimus, kurie ypač slegia kai kurias šalis. Šiuo požiūriu viešajai plėtros pagalbai reikalingas naujas impulsas, taip pat būtina tirti naujus pasiūlymus, kaip finansuoti plėtrą nepaisant galinčių iškilti sunkumų (15). Kai kurios vyriausybės jau rūpestingai svarsto apie perspektyvius ta kryptimi vedančius mechanizmus; šios reikšmingos iniciatyvos vykdytinos tikro dalijimosi dvasia, gerbiant Taip pat reikia kontroliuoti, kad neturtingųjų šalių plėtrai skirti finansiniai ištekliai tiek šalių donorų, tiek šalių gavėjų būtų administruojami pagal griežtus kriterijus. Bažnyčia drąsina šias pastangas ir prisideda prie jų. Pakanka prisiminti daugelio katalikiškųjų plėtros ir pagalbos agentūrų vertingą įnašą.

10. Baigiantis Didžiajam 2000 m. jubiliejui savo apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte prabilau apie neatidėliotiną naujo meilės išradingumo būtinybę (16) siekiant skleisti pasaulyje vilties Evangeliją. Šis poreikis aiškiai matomas žvelgiant į daugybę sudėtingų problemų Afrikos plėtros kelyje: daugybė ginkluotų konfliktų, kraštutinio skurdo komplikuojamos pandeminės ligos, taip pat politinis nestabilumas, didinantis nesaugumą. Tai tragiškos situacijos, reikalaujančios visiškai naujo kelio Afrikai: reikia kurti naujas solidarumo formas dvišaliu ir daugiašaliu lygmeniu visiems ryžtingiau į tai įsitraukiant ir visiškai įsitikinus, jog Afrikos tautų gerovė yra neišvengiama sąlyga visuotiniam bendrajam gėriui pasiekti.

Tegu Afrikos tautos tampa savo ateities, savo kultūrinės, pilietinės, socialinės ir ekonominės plėtros veikėjos! Tegu Afrika liaujasi buvusi vien pagalbos priėmėja ir tampa sąmoningo ir produktyvaus dalijimosi atsakingu subjektu! Šio tikslo siekimas reikalauja naujos politinės kultūros, ypač tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad pakartotinų viešosios paramos plėtrai pažadų nevykdymas, dar neišspręstas klausimas dėl sunkių Afrikos tautų skolų, taip pat tarptautiniuose prekybiniuose santykiuose specialių sąlygų šioms šalims nesudarymas labai rimtai kliudo taikai, ir šias kliūtis būtina neatidėliotinai nagrinėti bei pašalinti. Šiandien labiau negu bet kada lemiama taikos sąlyga yra pripažinimas, kad turtingos ir skurdžios šalys yra tarpusavyje susijusios ir kad „arba plėtra bus bendrai dalijamasi visose pasaulio dalyse, arba ji patirs nuosmukį net ir pažanga paženklintuose regionuose” (17).

Blogio visuotinumas ir krikščioniškoji viltis

11. Susidurdami su daugybe tragiškų situacijų pasaulyje, krikščionys nuolankiai pasitikėdami išpažįsta, kad vien Dievas gali padėti individams ir tautoms įveikti blogį ir pasiekti gėrį. Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus mus „brangiai nupirko” (1 Kor 6, 20; 7, 23), laimėdamas išganymą daugeliui. Jo padedamas kiekvienas gali įveikti blogį gerumu.

Tvirtai įsitikinęs, kad blogis nenugalės, krikščionis ugdosi nenugalimą viltį, palaikančią jį diegiant teisingumą ir taiką. Nepaisant žmogiškąją veiklą ženklinančių asmeninių ir socialinių nuodėmių, viltis teikia nuolat naujų impulsų įsipareigoti dėl teisingumo ir taikos, taip pat tvirtai pasitikėti galimybe kurti geresnį pasaulį.

Nors pasaulyje yra ir aktyviai veikia „nedorybės paslaptis” (2 Tes 2, 7), neturime pamiršti, kad atpirktasis žmogus gali jai atsispirti. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir atpirktas Kristaus, kuris „tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi” (18), kiekvienas gali bendradarbiauti gėrio triumfe. Viešpaties Dvasios veikimas „pripildo pasaulį” (Išm 1, 7). Krikščionys, ypač pasauliečiai, teneslepia šios vilties „sielos gelmėse, bet, nuolat atsiversdami ir grumdamiesi ‘su šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis’ (Ef 6, 12), teišreiškia ją ir pasaulietinio gyvenimo struktūromis” (19).

12. Nė vienas geros valios žmogus negali nusišalinti nuo įsipareigojimo įveikti blogį gerumu. Šią kovą galima veiksmingai kovoti tik meilės ginklais. „Kai gėris įveikia blogį, laimi meilė, o kur laimi meilė, laimi taika”. Tai Evangelijos mokymas, pakartotas Vatikano II Susirinkimo: „Pamatinis žmogaus tobulumo, taigi ir pasaulio perkeitimo, įstatymas yra naujasis meilės įsakymas” (20). Ta pati tiesa galioja ir socialinėje bei politinėje srityje. Šia tema popiežius Leonas XIII rašė, kad tie asmenys, kuriems tenka pareiga palaikyti taiką ir santykius tarp tautų, turėtų puoselėti savo ir įžiebti kitiems „meilę, visų dorybių šeimininkę ir karalienę” (21). Krikščionys privalo būti įsitikinę šios tiesos liudytojai! Savo gyvenimu jie turi paliudyti, kad meilė yra vienintelė jėga, galinti vesti į asmeninę ir visuomeninę pilnatvę, vienintelė jėga, galinti kreipti istorijos tėkmę gerumo ir taikos keliu.

Tegu šiais Eucharistijai skirtais metais Bažnyčios vaikai aukščiausiame meilės Sakramente randa tikros bendrystės šaltinį: bendrystės su Išganytoju Jėzumi Kristumi ir jame – su kiekvienu žmogumi. Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, sakramentiškai esančiu kiekviename Eucharistijos šventime, esame išgelbėti iš blogio ir gavę galimybę daryti gėrį. Per Kristaus mums dovanotą naują gyvenimą galime atpažinti vienas kitą kaip brolius ir seseris, nepaisydami kalbos, tautybės ar kultūros skirtumų. Žodžiu, dalydamiesi viena duona ir viena taure mes suvokiame, kad esame „Dievo šeima” ir kad drauge galime veiksmingai prisidėti kurdami teisingumo, laisvės ir taikos vertybėmis grindžiamą pasaulį.

Iš Vatikano 2004 m. gruodžio 8 d.

JONAS PAULIUS II

Nuorodos


(1) Šiuo požiūriu šventasis Augustinas pastebėjo, kad „dvi meilės įkūrė du miestus: savimeilė, vedanti iki paniekos Dievui, davė pradžią žemiškajam miestui; Dievo meilė, einanti iki paniekos sau, davė pradžią dangiškajam miestui“ (De civitate Dei, XIV, 28)
(2) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje JTO 50-mečio proga (1995 10 05), 3: Insegnamenti XVIII/ 2 (1995), 732.
(3) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1958.
(4) Jonas Paulius II. Pamokslas Drogheda, Airijoje (1979 09 29): AAS 71 (1979), 1081.
(5) Bendrasis gėris plačiąja prasme suprantamas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą”: Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 26.
(6) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra: AAS 53 (1961), 417.
(7) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 26.
(8) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra: AAS 53 (1961), 421.
(9) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991), 837.
(10) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 69.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991), 837.
(12) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 42: AAS 80 (1988), 837.
(13) Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškosios mokslų akademijos studijų savaitės dalyviams (1989 10 27), 6: Insegnamenti XII/ 2 (1989), 1050.
(14) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 56–61: AAS 59 (1967), 285–287. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 33–34: AAS 80 (1988), 557–560.
(15) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkui: L‘Osservatore Romano, (2004 07 10), 5.
(16) Plg. Nr. 50: AAS 93 (2001), 303.
(17) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 17: AAS 80 (1988), 532.
(18) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 35.
(20) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 38.
(21) Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 1892), 143; plg. Benediktas XV. Enciklika Pacem Dei: AAS 12 (1920), 215.

« atgal

 
atnaujinta 2003 -0 2- į viršų
  © 1998-2001 Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt